Grand Theft Auto debiutavo Playstation Portable sistemoje prieš tris metus, RockStar Games išleidus kritikų itin gerai įvertintą Liberty City Stories, leidusiu darkart sugrįžti į „Laisvės miestą“, su naujais veikėjais ir užduotimis. 2006-ųjų Vice City Stories seka tuo pačiu keliu ir šįkart sugrįžtame ne kur kitur, o atgal į Vice City. Nors tai jau antrasis GTA PSP platformoje ir jam netrūksta naujovių, dėl kai kurių aspektų derėtų pasvarstyti, ar šis žaidimas turėtų papildyti tavo kolekciją. Juos apžvelgsiu kiek vėliau.

Vice City Stories veiksmas sukasi apie Victor Vance – visiems, žaidusiems Vice City, gerai žinomo Lance Vance brolį, žuvusį per žaidimo pristatomąjį filmuką. Šiame žaidime veiksmas vyksta dviejais metais anksčiau, tad turėsi gerą progą susipažinti su labai mažai žinomu serijos veikėju ir, kas yra tipiška GTA žaidimui, tapti didžiausiu miesto nusikaltėliu. Žiūrint introdukcinį VCS filmuką, tuo, kad Viktoras – būsimas nusikaltėlis, patikėti sunku. Vidutinio amžiaus juodaodis įstojo į armiją tam, kad padėtų savo sergančiai mamai ir iki ausų įklimpusiam broliui, vos išgirdęs žodį „narkotikai“, supyksta, esą nusikalstamas gyvenimas – ne jam. Visgi, praėjus kelias misijas jau karaliausime gatvėse, vogdami transporto priemones, žudydami gaujų narius ir laksdydami nuo policijos. Kas juokingiausia, Vic‘o priekaištai dėl tokio gyvenimo būdo nesibaigia net žaidimui artėjant prie pabaigos.

Istorija yra viena žaidimo silpnųjų pusių, nors tai turbūt per daug nestebina. Tačiau daugiau tikėtis iš GTA žaidimo turbūt ir nereikia – pagrindinė, metų metus naudota ir niekaip neatsibostanti žaidimo mechanika – čia. Tiesa, pati istorija, kad ir kokia ji būtų, pasakojama tikrai gražiai, su vaizdo intarpais prieš kiekvieną misiją, kartais jos metu ar ją praėjus. Žiūrint šiuos intarpus atsiskleidžia ne tik mūsų laukianti užduotis, tačiau ir aukštos kokybės veikėjų įgarsinimas bei animacijos.

Tiesa, šių intarpų žiūrėjimas turi ir dar vieną privalumą. Jų metu galėsite… pailsinti skaudamą nykštį. Išties, priprasti prie valdymo gali užtrukti, nes analogo svirtimi valdomas ir pagrindinio veikėjo judėjimas, ir kamera (jai reguliuoti papildomai reikia nuspausti L1 mygtuką). Šaudymas galimas naudojant ir automatinį taikymąsi, ir pačiam judinant taikiklį analogu, ką būtina naudoti taikantis į transporto priemones. Pagrindinis valdymas liko toks pats, kaip ir Liberty City Stories, ir čia, kaip ir ankstesnėje dalyje, galima bet kada pasikeisti valdymą į vieną iš kelių konfiguracijų. Nors įprastoji veikia tikrai gerai.

Nemažą dalį žaidimo leisi važinėdamas nuo vienos misijos iki kitos, tačiau tai nė kiek nenuobodu. Viena priežasčių – radijas, kuriame stočių – net devynios: griausmingasis VRock, ritmingas Espantoso, – visos stotys grįžta. Kai kurios jų su naujais vedėjais, kai kurios su gerai pažįstamais. Kaip pavyzdžiui VCPR su garsiuoju Maurice Chavez ir jo įžymiąja pokalbių laida „Pressing the Issue“, kurioje vedėjas kalbina paprastus žmones įvairiais klausimais. Juoko dozė – garantuota! Likusiose stotyse – garsiausia aštuntojo dešimtmečio muzika, – „Kiss“, „Paul Young“, „Depeche Mode“, net žymusis Phillas Collinsas, kuris yra vienas žaidimo veikėjų!

Tikimybė, kad iki šiol jau esi žaidęs Vice City PC ar PlayStation 2 – didelė, tad apie žaidimo pasaulį daug pasakoti turbūt ir nereikia. Kaip jau rašiau, VCS veiksmas vyksta prieš VC, tad kai kurių pastatų čia nepamatysi, tačiau pamatysi kelis naujus, įskaitant ir didžiulį sukimosi ratą, kuriuo pakilęs gali gerėtis spalvinga grafika bei įspūdingu matymo nuotoliu. Daugmaž visos transporto priemonės atkeliavo iš VCS, įskaitant ir LCS nematytus sraigtasparnius, kuriais galima ne tik laisviausiai skraidyti aplink visą miestą, bet ir atlikinėti įvairias išskirtines misijas. O tokių misijų – begalė, pradedant įprastomis taksi, gaisrinės, greitosios medicinos pagalbos (dabar nukentėjusius į ligoninę galima ir parskraidinti!), policijos, baigiant vadinamosiomis „pajūrio sargybos“, kurių metu užsėdęs ant keturračio vaikiosi po paplūdimį motociklais važinėjančius baikerius.

Vienam žaidėjui skirtą kampaniją sudaro daugiau nei šešios dešimtys pagrindinių misijų, kurių metu atlikinėsime įvairias užduotis, pradedant įprastu nuvažiavimu iš taško A į B bei poros priešų nužudymu, baigiant sudėtingesnėmis misijomis, kuriose teks net paskraidyti sraigtasparniu, bandant magnetu nukelti saviškio mašiną nuo važiuojančio sunkvežimio. Dauguma užduočių išties skamba paprastai, tačiau joms įvykdyti dažnai neužtenka pirmojo bandymo. Sunkesnę misiją gali tekti kartoti kelias dešimtis kartų, kol galų gale pagaliau pavyksta. Juk tai GTA! Čia niekada nesi saugus nuo atsitrenkimo į stulpą važiuojant motociklu, netikėtu priešo atsitrenkimu į šoną, apsiverčiant ir padidinant atotrūkį, kol galų gale misija pralaimima, ir taip toliau. Prisipažinsiu, ne kartą norėjosi imti ir mesti PSP tiesiai į sieną. Vietomis šis žaidimas reikalauja išties nemažai kantrybės.

Tačiau didžiausi žaidimo minusai, mano manymu – itin nepastovus kadrų dažnis bei grafinės klaidos. Kai kuriose miestų dalyse, atrodo, kadrų dažnis sumažėja iki vienetų, o jei aplink yra priešų, žaisti darosi tikrai keblu. Tai tikrai nesuteikia jokio smagumo. Nelinksmina ir minėtos klaidos VCS atvaizduojant objektų modelius, kas labiausiai pastebima greitai važiuojant. Neišvengiamai atsidursi situacijoje, kai lėkdamas didžiuliu greičiu vošiesi į nematomą rampą ar stulpą, žaidimui dar nespėjus jo atvaizduoti. Vice City Stories grafika išties detali, atsižvelgiant į PSP technines galimybes ir Vice City dydį, tačiau tokie dalykai išties erzina.

Perėjus visą žaidimą, laukia keliems žaidėjams skirtas VCS komponentas, kuriame galite pasirinkti vieną iš dešimties skirtingų žaidimo tipų. Susijungus su draugu bevieliu ryšiu galite kartu lenktyniauti, kas pirmas pasieks karinį sraigtasparnį (pasėkmės, manau, aiškios), lenktyniauti lenktynėse automobiliais, motociklais ar vandens transportu, arba žaisti „visi prieš vieną“, visiems žaidėjams stengiantis nukauti vienintelį, šiam siekiant išgyventi kiek galima ilgiau. Žinant, kokia ilga yra vienam žaidėjui skirta kampanija ir kiek daug galima nuveikti vien joje, galimybė žaisti keliese paverčia Vice City Stories dar įdomesniu, išspaudžiančiu valandų valandas papildomo žaidimo.

RockStar bandymas atkurti didžiulį Vice City mažajame ekrane pavyko tikrai gerai – miestas pilnas gyvybės, žmonės vaikštinėja, kalbasi tarpusavyje, vagys nepraleidžia brangesnės mašinos jos nepavogę, gaujos kovoja tarpusavyje iki vienintelio išgyvenusio…. Ir nors dirbtinis intelektas kartais šlubuoja (tiek priešai, tiek taviškiai vis dar neišmoko normaliai apeiti kliūčių ir turbūt bando išdaužti sienoje skylę trankydamiesį į ją), sutik – žaisti tokio atviro pasaulio žaidimą keliaujant – smagu! Jei laikai save tikru GTA fanu, ir esi perėjęs ne vieną Grand Theft Auto dalį, didesnių sunkumų neturėtum sutikti, arba bent jau tos pačios misijos atlikimas turėtų itin nenervinti. Su visomis aprašytomis techninėmis kliūtimis gyventi galima, tačiau šiuo aspektu Liberty City Stories daug tobulesnis. Visgi, jeigu nori žaidimo tikrai verto savo kainos (kuri palyginti tikrai nėra didelė), žaidimo, kuris yra ilgas (perėjus visą, statistika rodė 64 valandas), ir žaidimo, kuris neatsibos net perėjus jį pilnai, VCS – pats tas pirkinys.