„Devil May Cry“ (toliau – „DMC“) frančizė, be jokios abejonės, kur kas geriau pažįstama senųjų konsolių savininkams, nei AK žaidėjams. Būtent, dėl šios paprastos priežasties prieš gerą šešetą metų apie šią seriją aš nežinojau visiškai nieko. Tuo metu, kai konsolininkai tenkinosi pirmuoju serijos žaidimu, mes varvindavome seiles stebėdami nuostabius žaidimo eigos paveiksliukus pigiuose lenkiškuose žurnaluose. Gaila, tačiau aš savo kompetencijos, kalbant apie pačia seriją, parodyti negaliu, nes praleidau pirmas 2 dalis. Verta paminėti dar ir tai, jog prieš „DMC3“ teko išbandyti ketvirtąją dalį, ko pasekoje bet kokia mano kompetencija nebetenka jokios prasmės. Autorius atsiprašo, tuo metu savo galvoje stengdamasis atkapstyti paskutines dialogų eilutes. Tuo metu Leidi ir Dantė dviese stovėjo apokalipsės fone. Vėjas plaikstė judviejų drabužius, plaukus. Tuo momentu įvyko kažkas. Kažkas, kas pakeitė mano požiūrį į žaidimą. Kas pakeitė šios apžvalgos žodžius. Tada aš supratau, kodėl velnias gali verkti.

O prasidėjo visa tai džiaugsmingai. Į parduotuvėlę, kurioje dirba Dantė, užeina suzombėjęs vyrukas, kuris prašo medaliono, kuris turėtų priklausyti Dantės tėvui. Šis, prigautas kasdienio picos valgymo ritualo metu, primena dar vieną kietą vyruką iš Amerikos. Ir tada užgroja sunkusis rokas. Nužemintas balsas dainuoja apie demonus, velnius ir pragarą. Elektra tiesiogiai purto mano ausų būgnelius. Nemalonu konstatuoti, tačiau pradžia verta Holivudo. O aš vienintelis, kuriam tai nepatinka. Man taip pat nepatinka sulaižyti herojaus plaukai. Kaltinu aplinką. Ir… o siaube, ar jau galiu valdyt? Mama, skambink sąnarių chirurgams!

Man labai gaila visų mano likimo brolių, kurie žaidė „DMC3“ kompiuterio klaviatūra. Beje, planuojantiems tai daryti, sakau – tai įmanoma. Tačiau, tai yra kolosaliai sunku. Aš visada prijausdavau j-žaidimams (suprask, japoniškiems), tačiau apie senuosius JRPG girdėjau tik apkalbas. Kažkas velniškai sunkaus, veik neįmanomo. Nors ir žinau, kad taip nėra, tačiau barškindamas savo klaviatūrą aš galvojau, kad žaidžiu j-hard-core žaidimą. Nes tai buvo sunku. Antra vertus, žmogui, kuris turi šaltesnius nervus ir daugiau kantrybės, „DMC3“ gali patikti dar labiau.

Be kita ko, „DMC3“ sunkumo lygis nėra vienintelis žaidimo minusas. Anaiptol. „DMC3″, visų pirma, yra velniškai (o, taip!) prastas port‘as iš PlayStation 2 konsolės. 2006aisiais jis buvo perleistas AK, tačiau tuomet jau buvo „Prey“… Ir čia išryškėja dar viena neigiama žaidimo savybė – grafika. Ne, ji nėra bloga, o ypač tiem, kam prie širdies tamsus PS2 žaidimų pateikimas (kaip man), „DMC3“ grafika turėtų palikti teigiamą įspūdį. Tačiau, laikai keičiasi. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių tampa tarsi priklausomi nuo žaidimų grafikos, ko eigoje, tuomet, kai draugams siūlau žaidimus, ir pagalvoju apie „DMC3“, turiu gerai apgalvoti – ar verta? O tęsiant kalbą apie žaidimo minusus, negaliu nuslėpti tiesos apie blankias, niūrias, neskoningas aplinkas. Na, nebent kažkam iš skaitančiųjų patiko pabuvoti milžiniško skraidančio padaro viduriuose… Ypatingai pikto žodžio nusipelno neįdomūs, kažkur matyti, keisti ir kvaili priešai – velniai, kuriuos reikės žudyti. Kaip mėsą, idant patenkinti Dantės vidinį ego. Šokinėjančios statulos, giltinės, kažkokios skraidančios abstrakcijos, vorai (šitų aš neprisimenu), sproginėjantys ala čipolinai…

Uch… Atrodo, visą susikaupusią neapykantą, po ilgų žaidynių, jau išsakiau. Pats metas užsiminti ir apie gerus dalykus. O tokių čia yra. „Capcom“ manęs jau nenustebino tuo, jog savo žaidimams sukuria itin gražius, netgi preciziškus video intarpus. Aš juk žaidžiau ketvirtąją dalį. Tačiau, video intarpai, vis dėlto, yra tai, ką pamatyti REIKIA. Yra BÛTINA žaisti žaidimą vien tam, kad pamatyti paskutinius intarpus. Autorius nugrimzta į prisiminimus. Jie atkūrė krautuvėlę? Iš kur tie neonai? Kas čia per nauji skudurai? Verdžilas???

Žymiojo Spardos sūnus, Dantės brolis, katana ginkluotas piktadarys, nusprendęs tarnauti blogiui, siekia nužudyti Dantę, ir iš jo atimti amuletą. Kaip ir dėl ko, lai aiškinasi, iki šiol žaidimo nebandę mirtingieji. O aš verčiau pasidžiaugsiu tuo, kaip šauniai šis veikėjas yra sukurtas. Klastingas, protingas, beveik nešnekantis piktadarys, primena senus standartus. Atskiro paminėjimo verta mergina, kurią Dantė pavadino tiesiog Leidi. Ar ne j-romantiškas reikalas, yra graži mergina, su sijonėliu, raudonais kerzais, baltais, prasegtais marškiniais ir dideliu RPG su ašmenim už nugaros?.. Ji, įsitikinusi, jog visi, be išimties, demonai yra blogis, todėl stengiasi užkirsti kelia pusiau demonui Dantei. Be abejo, mergina turi savo planų. Kas, kaip ir dėl ko, tegu tai lieka po paslapties šydu.

Velnias gali verkti

Dantės Aligjerio knygoje „Dieviškoji komedija“ yra pasakojama istorija apie kelionę per devynis pragaro ratus, skaistyklą ir rojų. Dantės kelionės vedlys – Verdžilas, o meilės ikona – Beatričė. Itin pagarsėjusi Pragaro dalis, kuomet brutaliai parodomos visos žmonijos nuodėmės. „Dieviškoji komedija“ – tai kelias į apsivalymą. Kelias per gyvenimą. Lieka neaišku, kiek daug vyrukams iš „Capcom“ turėjo įtakos šis dieviškas kūrinys. Aš nesu geras metaforų, ir paslėptų minčių specialistas, todėl lieku prie išvados, jog nukopijuoti tik vardai. Visgi, tai ką mums rodo „Capcom“ yra visiškai skirtingas kūrinys. „DMC3“ yra tiesiog nemalonus buitinis konfliktas. Su sprogimais ir šūkavimais. Taip, kaip j-animaciniuose filmuose aka anime.

„DMC3“ yra meninė kelionė po tamsų, japoniškais prieskoniais pagardintą pasaulį. Tai – gotiška apokalipsės apvaizda. Šventvagystė. Vadinkite kaip norit. Aš laikau tai pirštų terapija. Minėtoms klaviatūros aukoms teigiama žinia – galėsite nesimokyti kombo – jūs jų ir taip neišmoksite. Privalėsite pajausti. Taip pat, kaip jausite žaidimo atmosferą, pagaugus, kai gros elektra, šleikštulį, kuomet kovosite su pragaro išperomis. Jūs jausite, o jis kvatos.

Kaip priklauso japonams, čia neegzistuoja žemiškieji dėsniai. O kamera savo funkciją atlieka taip blogai, kad… Vis dėlto, „DMC3“ nėra blogas žaidimas. Nors, lyginant šią ir ketvirtą dalis, mano nuomonė kardinaliai skiriasi nuo didžiosios daugumos. Šis žaidimas tikrai vertas jūsų laiko, energijos ir pastangų. Visų mazgų jūsų nervų sistemoje, ir kantrybės. Lai velnias suteikia jums tos kantrybės, o aš, tuo tarpu, pažaisiu ką nors lengvesnio.