Iš žurnalo PC Klubas 2005/08. Autorius: Raw

Napoleonas. Imperatorius. Karvedys. Prieštaringa, neeilinė asmenybė. Iš vienos pusės — tai negailestingas tironas, pavergiantis tautas, iš kitos — genialus vadas. Ne vienas autorius įkvėptas šio žmogaus gyvenimo sėmėsi idėjų knygoms, filmams. Prieš kelerius metus nustebinę visko mačiusį Vakarų pasaulį su pirmaisiais „Kazokais“, šaunieji ukrainiečių kūrėjai paruošė tęsinį „Cossacks 2: Napoleonic Wars“, arba paprasčiau — „Kazokai 2“.

Žaidimo siužetas „sukasi“ apie Napoleono karjeros vystymąsi, klestėjimą ir žlugimą. Misijos apima žymiausius karvedžio mūšius. Naivu būtų manyti, kad gausime tik vieną tautą — jų yra net šešios: Anglija, Prancūzija, Austrija, Rusija, Prūsija bei Egiptas. Aišku, kiekviena skiriasi nuo kitų karinėmis galimybėmis, savitais vienetais, vystymosi ypatumais, specifiniais taktiniais manevrais.
Naujasis „Kazokų“ tęsinys pasistūmėjęs taktine kryptimi. Pirmiausia derėtų paminėti, kad vienetų skaičius padidintas iki 64 000, o tai jau žada rimtas kovas. Kitas klausimas, ar įmanoma tokią kompaniją suvaldyti ar bent stebėti. Šiuo atveju turi pasireikšti DI. Kartais atrodo, kad kareiviai per daug paklusnūs: eina nurodyta kryptimi tiesiog per pelkes, miškus, juda, apšaudomi priešo, mindžikuoja sankryžose. Labai svarbu „Kazokuose 2“ išmokti „greitųjų“ klavišų kombinacijas, kurios sutaupo nerealiai daug naudingo, o kartais net lemtingo laiko. Užteks paminėti, kad ir pažymėjimo komandas: Z — pažymi vienodo tipo vienetus ekrane, CTRL+Z — visus vienodo tipo vienetus, CTRL+A — visus vienetus, išskyrus valstiečius ir t.t. Valdymo pagalba pasakoma žaidimo metu, todėl pravartu įsiklausyti. Vietovė, kurioje vyks maršas, taip pat turi įtakos kareiviams. Pelkėmis, miškais kariai judės lėčiau ir greit pavargs. Geriausias judėjimo būdas, žinoma, yra keliai, tačiau ir tam derėtų parinkti tinkamą rikiuotės formą. Nors kai kuriems, matyt, iš valstiečių pašauktiems kareiviams, tokie nurodymai negalioja, ir jie mauna tiesiausiu keliu.
„Kazokai 2“ turi kovinės dvasios faktorių, kuris priklauso nuo daugybės dalykų. Pavyzdžiui, būrio nuostoliai ankstesnėse kovose, karininko, vėliavininko ar būgnininko (jau Napoleono laikais žmonės negalėjo gyventi be muzikos ;)) netektis, ištvermė, ataka iš užnugario, prasta patirtis, bėgantys kito būrio kariai… Būrio kovinę dvasią atspindi atitinkama juosta, kurioje raudona dalis reiškia paniką (0 – 33 reikšmė rodo, kad būrys išsibėgios), geltona — dabartinį kovingumą, o tamsiai geltona yra maksimalios kovinės dvasios dalis.
Skirtingas reljefas bei žemės danga duoda papildomų pliusų (ar minusų). Nekalbant apie judėjimą, nuo kalniuko kariai gali šaudyti toliau, nei iš žemos vietos — patrankos sviedinys, nukritęs į pelkę, nesprogs, nes užgesta jo degiklis. Su skirtinga kariuomenės rūšimi reikia skirtingai atakuoti. Pavyzdžiui, raiteliai nedaug duos naudos, jei įsirėš į durtuvus. Kur kas efektyviau įvykdyti greitą ataką iš užnugario. Pėstininkų būrys, užėmęs gynybinę poziciją, pajėgus atremti žymiai skaitlingesnio priešo atakas.
Būrio šaudymo efektyvumas parodomas trejomis zonomis. Žalia — kai šūviai pasiekia tikslą, bet yra pakankamai netaiklūs; geltona — kur jau įmanoma padaryti realesnių nuostolių; ir raudona, kai žala priešui maksimali. Bandžiau apšaudyti priešą, kol jis toli, o paskui užsitaisęs šautuvus iš naujo, smogti lemiamą smūgį raudonojoje zonoje, tačiau senieji šautuvai užtaisomi, deja, labai lėtai. Antrąkart iššauti nepavyko, todėl geriausia iškentėti, kol priešas prieis visai arti, iššauti, o tada jau durtuvais jį, durtuvais…
Negaliu nepaminėti patrankų šaudymo. Jos gana neblogai kenkia priešui, jei tinkamai jas pastatysite ir naudosite. Pirmąjį šūvį iš patrankos atlikau iš už būrio pėstininkų ir naiviai tikėjausi, kad sviedinys pralėks virš jų galvų… Deja. Sviedinys gražiausiai išguldė visą eilę kareivių, stovinčių jam kelyje. Šiaip (kas iš tiesų buvo) patrankos šaudymo taiklumas nėra stulbinantis, tačiau gražu pažiūrėti, kaip sviedinys ritasi žeme, griaudamas priešo kareivius, kol galų gale sprogsta.
„Kazokuose 2“ pakeliui pasitaikys nepriklausomų (bent kol kas) gyvenviečių. Ką daro tikras karvedys, pakeliui aptikęs niekieno gyvenvietę? Ogi užima ją. Tam tereikia išmušti ne itin dideles vietines pajėgas, ir kaimelis „pareina“ mūsų valdžion, jau tiekdamas resursus ir kareivius mums. Toks jau smulkių gyvenviečių, o ir šalių, likimas…
Resursai kare labai greit naudojasi, todėl pasirūpinti jų pastoviu tiekimu itin svarbu. Resursų šaltiniai išmėtyti plačiai visame žemėlapyje, todėl kontroliuoti resursų gavybą nelengva. O juk priešas nepasikuklina pašauti kokį asiliuką, gabenantį turtą namo. Tiesa, niekas netrukdo ir jums elgtis analogiškai…
Kai atsibos vieno žaidėjo režimas, galima įsijungti „Europos užkariavimą“. Tikslas — Europos užkariavimas; priešas — penkios Europos šalys. Prieš akis — Europos žemėlapis ir galimybė parodyti savo, kaip genialaus karvedžio, talentą. Žemėlapyje galima perkelti savas pajėgas į kitą sektorių, derėtis bei sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, imti rekrūtus, prekiauti… Baigus savo veiksmus, paspaudžiamas mygtukas, ir tada kitos šalys imasi atsakomųjų veiksmų. Taigi — tai jau požingsninė strategija. Puolant priešo teritoriją, veiksmas pervedamas į realaus laiko strategiją. Jei priešas užpuolė jūsų kontroliuojamą zoną, kur nebuvo jūsų karvedžio, mūšio baigtis paskaičiuojama automatiškai. Priešas užims jūsų teritoriją arba bus nublokštas atgal.
Dar viena jėgų išbandymo sritis — režimas „Kautynės ir batalijos“. „Kautynėse“ žaidžiama už vieną iš šešių tautų. Pasirenkamas priešininkas, pradiniai resursai, tradiciškai įkuriama bazė, gaminami kareiviai. Čia jau nebebus globalinio žemėlapio. Tikslas — nugalėti priešą. Tai atliekama sunaikinus jo miesto centrą, užėmus visas šachtas bei gyvenvietes, arba kai priešui telieka mažiau nei 5 valstiečiai.
„Batalijos“ siūlo dviejų stambių armijų kautynes. Čia nebus ekonominės dalies, tik karas. Pajėgos pateikiamos pradžioje, ir tik jūsų genialus protas gali padėti įveikti stiprų priešą. Pergalės sąlygos: užimti visus raudonais kryžiukais pažymėtus punktus (kontroliniai taškai) arba sunaikinti (priversti pabėgti) pagrindines priešo pajėgas.
Atėjo laikas numesti porą akmenukų į techniškąją „Kazokų2“ dalį. Pirmiausia, reikalavimai kompiuteriui. Jie išties nemaži, ypač įvertinus tai, kad žaidimas naudoja ne „grynąją“ 3D grafiką, o 2D su 3D. Pateisinti tai galima nebent tuo, kad vienetu skaičius leidžiamas didelis. Reikalaujama tik 8–oji „DirectX“ versija bei 64 MB video plokštė (minimaliai), tačiau su „GeForceMX“ serijos plokštėmis gali būti problemų. Žaidėjui labai mažai leidžiama keisti nustatymuose: nėra nei anti–aliasingo, nei anizotropijos, nei filtracijos lygio pakeitimo galimybės. Diegiant žaidimą, leidžiama pasirinkti tik dvi rezoliucijas (jas galima pakeisti vėliau). Prie mažesniosios (1024×768) pridėta pastaba — „video žemos kokybės“, aukštesnioji žada geros kokybės video. Išrinkus žemą rezoliuciją žaidime, kai kurie namai bus milžiniški. „Kazokai 2“ turi nemažai taisytinų dalykų, jau prieš žaisdamas susidėjau pataisymą 1.1, apie kurio koreguojamus dalykus galima parašyti atskirą mokslinį darbą. Ir nemažiau turėtų taisyti kitas pataisymas.
Grafiškai žaidimas labai detalus, tačiau… kažkoks netikras. Čia greičiausiai koją pakiša 2D su „spraitiniais“ modeliais. Žinoma, kai tų modelių bus 64 000, niekas nežiūrės į jų išvaizdą :). Nors apskritai žaidimas labai kruopščiai apipavidalintas, maloniai atrodo gyvai filmuoti karo kadrai. Matyt, archeologai surado tų laikų filmuotą medžiagą ;). Už pastangas sudaryti malonią akiai ir patogią žaidimui vartotojo sąsają kūrėjus galima pagirti.
Dialogus įgarsinę balsai (žaidžiau rusiškąją versiją) kalba labai raiškiai ir suprantamai, tačiau trūksta įsijautimo į situaciją. Išvis, garsinė dalis didesnio įspūdžio nepaliko.
Galų gale, „Kazokų2“ kovos rūšys, taktinės galimybės daro žaidimą labai trokštamą kiekvienam žaidėjui. Tačiau tuo pat metu įvairiausi trūkumai, nesklandumai verčia nusisukti nuo jo. Arba laukti ir tikėtis, kad viskas dar bus ištaisyta. Šiaip ar taip, „Kazokai 2“ jau skinasi kelią į gerbėjų širdis.