Kalbant apie kompiuterinį žaidimo „Gomo“, nuoširdžiai norisi pasakyti būtent tiek žodžių, kiek šis žaidimas žaidžiant suteikia džiaugsmo – mažai. Bet štai mano dalia kiek sunkesnė nei šio žaidimo, nes turiu ne tik išdėstyti savo nuomonę visiems susidomėjusiems žaidimu, bet ir ją pagrįsti, ko, akivaizdžiai, „Gomo“ net nesistengia daryti, kalbant apie visą tą betvarkę turinyje, kurią šis žaidimas tiesiog sumala ir spjaute išspjauna priešais žaidėją. Aišku, visada galioja posakis „kiekvienam – savo“, bet man berašant šias eilutes kyla rimtų abejonių dėl to, ar šis žaidimas bus apskritai kam nors įdomus apart jo kūrėjų.
Šiuo atveju reikėtų tikrai pagirti „Daedalic Entertainment“ iniciatyvą leisti mažiau žinomų ir nepriklausomų studijų žaidimus. Kaip dieną aišku, kad jie laisvai galėtų to nedaryti, kadangi jų pačių kuriami žaidimai nuotykių žanre yra vieni geriausių, tad kam vargintis dėl kitų ir dar tiesti jiems ranką? Bet „Daedalic“, vis tik, tiesa ir kartais tai išsirutulioja sėkmingai (prisiminkime „Journey of a Roach“, kuriam koją pakišo nebent jo trukmė), tačiau tokiais atvejais kaip „Gomo“, kurį sukūrė „Fishcow studio“ (ir tai yra jų debiutas…), imi norėti, kad apie tokį dalyką kaip nuotykių žanras kompiuteriniuose žaidimuose nežinotum visai.
„Gomo“ pasakoja istoriją apie medžiaginį sutvėrimą, iš kurio piktavalis ateivis pagrobia šunį ir iškart pasiūlo mainus: sutvėrimas atgabena jam ypatingų galių turintį kristalą, o jis grąžina sutvėrimui šunį. Na, pagrindinė mintis lyg ir aiški, tačiau jau pirmosiomis akimirkomis, kuomet leidžiama žaisti, „Gomo“ šią mintį kažkur pameta ir veda žaidėją per tarpusavyje netgi dorai nesusijusias vietoves, kambarius, tunelius ar dar bala žino ką, kol galiausiai pakeliui pasipainioja kristalas, o pačios kelionės pabaigoje – ir pats ateivis su pagrobtu šuniu. Bet nuo šuns pagrobimo iki atgavimo įvyksta tiek daug tarpusavyje nesusijusių dalykų, kad, garbės žodis, net įtempęs visus galvos raumenis nesugebėčiau atpasakoti tikslios įvykių eigos. O visas žaidimas tetrunka valandą! Žodžiu, jovalas ir daugybės skirtingų, iki galo neišplėtotų idėjų kratinys, tarp kurių yra ir nežinia ko pasiklydęs voras, ir mėnulis, ir apleista požeminė laboratorijoje, ir urve, tarp neaiškaus vamzdyno veikianti skalbimo mašina, kurioje skalbiami akmenys… Ta prasme uf. Gal kitą kartą. Arba epizodais, pavyzdžiui, bet ne šitaip. Ir ne per valandą!..
Na, o pats žaidimo procesas, tai tiesiog skurdumo, pilkos spalvos ir perdėto paprastumo manifestacija kompiuterinių žaidimų plotmėj. Viskas ant tiek paprasta, kad „Gomo“ valdomas personažas, Tau sėkmingai išsprendus užduotis, iš vienos vietos persikels į kitą ir visas užduočių sprendimas prasidės iš naujo. Trumpiau tarius, „Gomo“ tai yra virtinė tarpusavyje nesusijusių galvosūkių, kurie išdėlioti tarpusavyje nesusijusiuose lygiuose. Tai labai liūdina, nes po kelių tokių lygių jau tampa aišku, kad visus daiktus, kuriuos surinksi konkrečiame lygyje, tame pačiame lygyje ir sunaudosi, tad suvokus šį faktą žaidimas pasidaro juntamai neįdomus. Taip pat tą įdomumą numuša ir tai, jog lygiai kartais beprotiškai skiriasi: pavyzdžiui iš apleisto urvo žaidėjas patenka į laboratoriją, arba iš mėnulio – į kažkokio monstro skrandį… Viskas taip nesiriša, kad tiesiog pats žaidimas ima blaškyti žaidėjo dėmesį, o tai ilgainiui pradeda gniuždyti.
Galvosūkiai žaidime absoliučiai paprasti ir tam, kad juos įveikti, dažniausiai užteks vos kelių arba visai jokių daiktų, kurie labai akivaizdžiai voliojasi išmėtyti apie pačią užduotį. Bet ir pačios užduotys… vargu ar kada mačiau su dar mažiau užsidegimo bei išmonės sugalvotus galvosūkius, nes „Gomo“ šioje vietoje tikrai pranoksta net pačius blogiausius nuotykių žaidimus: randi virvę ir pasirinkęs ją inventoriuje, paspaudi ant durų – viskas, nuo to momento žaidėjo valdomas veikėjas pats pririš tą virvę prie durų, kitą jos galą, neprašytas, prie akmens, o viską užbaigs savavališkai paimdamas akmenį ir mesdamas jį kažkur į prarają. O po visko dar ir atsistos prie pat durų, kad jos, staigiai atsidarydamos, jam kaip reikiant užvožtų. Nežinau, ar kas dar šiais laikais juokiasi iš tokių situacijų, kur pagrindinis veikėjas pats sau komiškai užvažiuoja per galvą ar atsistoja prie durų, kurios tuoj tuoj atsidarys ir kuomet atsidaro – skrenda veidu į grindis. Na, gal viso to prasmė slypi kažkur giliai, bet tokiu atveju bėda ta, kad aš pratęs žaisti bent kiek sunkius ir sumaniai paruoštus galvosūkius, o čia visi jie labai nuvalkioti arba tokie paprasti, kad susimąstai ar tikrai žaidimas skirtas ne trijų metų vaikams? O jau į pabaigą, tai apskritai prasideda banalūs galvosūkiai: tikslaus paveiksliuko sudėliojimas iš vienodo dydžio kvadratų ar debesėlių sustumdymas taip, kad per vidurį liktų neperkirsta linija… Net nekomentuosiu.
Įgarsinimo žaidime nėra ir niekas jokia forma nekalba, išskyrus ateivį ir pagrindinį veikėją. Ateivis tai dar visai nieko, bet štai žaidėjo valdomas herojus mekena, baubia ar ūbauja sau prieš išvaizdos visai netinkančiais storais balsais, kas sukelia ne tik tam tikrą disbalansą tarp to, ką matai ir ką girdi, bet ir šiaip nemalonų jausmą. Susidaro įspūdis, kad kuriant žaidimą į galutinį produktą kūrimo procese buvo žiūrima nerimtai. Apie muziką to pasakyti negalėčiau – ji įvairi, gana originali ir neblogai tinka palaikyti nuotaikai, tik šiuo atveju bėda ta, kad tarp jos ir tarp viso kito „Gomo“ turinio labai mažai bendro.
„Gomo“ grafika ir apipavidalinimas yra gražūs, vietomis netgi tikrai patrauklūs ir originalūs, bet ta bendra žaidimo betvarkė viską nuolat sugriauna, o ypač – vizualinės pusės visai sėkmingai kuriamą nuotaiką bei vizualinį stilių. Galima būtų pasakyti, kad „Gomo“ turi visai nieko išorę, tačiau savyje talpina per daug padriką, neišdirbtą ir apskritai – jokį turinį. O tai įrodančių pavyzdžių šiame valandos trukmės nuotykyje galima rasti praktiškai ant kiekvieno kampo. Štai kad ir scena su vovere: žaidėjas patenka į namą medyje, pabaido voverę – ji pabėga, o tuomet, žaidėjui užlipus į antrąjį namo aukštą atrandama knyga, kurioje detaliai išrašoma, kaip pagauti tą pačią voverę, bet iš žaidėjo net neprašoma to padaryti. Tai kam tuomet ta detaliai išrašyta ir net iliustruota instrukcija? Ar paprastai nuotykių žaidimuose tai nebūna pagalbinė priemonė sprendžiant tam tikrą galvosūkį?..
Žodžiu, nors vizualiai visai patrauklus bei su tikrai neprastu (kaip tokiam žaidimui) garso takeliu, „Gomo“ vis tik yra per trumpas, pernelyg primityvus, blankus ir paprastas, kad jį būtų galima rekomenduoti. Nesu tikras ar siūlyčiau jį sužaisti netgi tuo atveju, jei kas nuspręstų padaryti malonią/nemalonią staigmeną ir jį padovanotų. O pačią apžvalgą apibendrinu laikydamasis tos nuomonės, kad šis žaidimas bus vertas nebent tų žaidėjų dėmesio, kuriems labai patiks jo vizualinis pateikimas arba muzika. Užkietėjusiems nuotykių žanro mėgėjams – nesiartinti!
