Senų dvimačių žaidimų frančizių perėjimas į 3D šiais laikas tapo įprastu reiškiniu. Visai neseniai tą patyrė Shinobi, Metroid, Ghouls’n Ghosts — žaidimai, pažįstami visiems, žaidusiems juos Sega Mega Drive arba Super Nintendo konsolėmis. Kompanija Konami jau kelis kartus bandė paversti savo garsiąją Castlevania trimačiu žaidimu.

„Eksperimentai“ buvo atliekami su Nintendo 64, kurioje 1998 pasirodė Castlevania 64, o dar po metų — Castlevania: Legacy of Darkness. Deja, šie kompanijos bandymai buvo nevykę. Priežasčių tam daug: neatidirbtas kameros judėjimas, blogai suderintas „geimplėjaus“ procesas, galų gale ir mažas pačios konsolės populiarumas pakišo koją.

Nepaisant to, kad dvi kitos Castlevania vėl virto 2D (Game Boy Advance versijose) ir buvo tikrai sėkmingos, Konami neatsisakė bandymų padaryti pilnavertį ir šiuolaikišką žaidimo apie vampyrus ir jų medžiotoją variantą. Dabar, po šešerių metų, viskas kitaip: kaip platforma būsimam žaidimui pasirinkta galinga ir populiari PlayStation 2, patys kūrėjai yra gerai susipažinę su konsolės „geležimi“, pagaliau visos 64–bitų serijų klaidos įvertintos. Konami darbo rezultatą galime stebėti naujausiame jos kūrinyje Castlevania (už Europos žinomas Castlevania: Lament of Innocence pavadinimu), kurį ir pabandysime apžvelgti plačiau.

Žaidimo siužetas nepateiks serijos gerbėjams nieko naujo. Leon Belmont (žinomas ir gerbiamas riteris) keliauja į Drakulos pilį, kad išlaisvintų savo sužadėtinę Sarą. Kelionės metu jis sutinka Rinaldo — vienišą alchemiką, gyvenantį Eternal Night (amžinosios nakties) miške, netoliese nuo paties grafo Drakulos pilies.

Nustebintas tuo, kad Belmont atėjo be jokių ginklų, Rinaldo pasakoja drąsuoliui baisią istoriją apie daugelį nakties pabaisų, kurios gyvena pilyje, ir apie jų medžiotojus, kurie niekada neišvydo dienos šviesos nuėję tenai… Sklinda gandai, kad Drakula yra nemirtingas, ir kad kiekvienas „medžioklės sezonas“ — tai tik jo žaidimas. Bet Leonas pasitiki savo jėgomis ir yra kupinas ryžto nugalėti.

Gavęs dovanų iš senojo alchemiko specialų botagą ir absorbuojančią magiškas atakas pirštinę, mūsų herojus pradeda paslaptingos pilies šturmą…

Visa ši priešistorė pateikiama įspūdingoje kelių minučių žaidimo įžangoje. Žaidimo siužetas ne itin skiriasi nuo PSone ir GBA versijų, tačiau tai tikrai nėra ir niekada nebuvo prioritetinė Castlevania kūrėjų kryptis. Tačiau vienas iš didžiausių būtent šio žaidimo siužeto privalumų, palyginus su ankstesniais, yra tas, kad kūrėjai pagaliau sugebėjo realistiškai paaiškinti, iš kur kiekviename pilies lygyje primėtyta tiek visokiausių ginklų.

Pasirodo, kad juos paliko tie nelaimingi vampyrų žudikai, kuriems nepavyko įveikti siaubingų pabaisų, gyvenančių pilyje… Arba kitas pavyzdys: kodėl power up‘s (galios kristalai) ir kiti vertingi daiktai taip gerai paslėpti? Ogi todėl, kad Drakula mėgsta žaisti su medžiotojais, suteikdamas jiems realią progą sustiprėti prieš „pasimatymą“ su juo… Štai toks juodas žaidimo kūrėjų humoras ;).

Pirmas įspūdis apie žaidimo „geimplėjaus“ procesą yra kiek dviprasmiškas (kažkur aš visa tai jau mačiau). Iš tikrųjų naujoji Castlevania šiek tiek primena Rygar: The Legendary Adventure ir Devil May Cry žaidimus ir kamera, ir tikslais, ir užduotimis, tačiau įsigilinus taip tikrai nebeatrodo ir išryškėja svarbūs skirtumai.

Iš pradžių Leonas turi pradinį, bet efektyvų alchemijos botagą ir ribotą judesių skaičių. Kvadratas ir trikampis naudojami atitinkamai kaip silpnos ir galingos atakos, o X — šokinėjimui. Apskritimas aktyvuoja papildomą ginklą, o R1 mygtuku galima panaudoti magijas absorbuojančią pirštinę. R1 ir X mygtukų kombinacija naudojama greitiesiems žingsniams (quick steps) atlikti.

Toks mygtukų sudėliojimas yra svarbus ir vertingas žaidimo aspektas, nes leidžia kokybiškai ir patogiai tyrinėti trimatį tamsiosios pilies pasaulį. Herojus juda ir reaguoja į komandas žymiai geriau negu juo N64 pirmtakai. Kovoti su priešininkais žaidimo pradžioje labai lengva — tam užtenka paprasčiausių atakų ir kombinacijų. Po kelių valandų sudėtingumas didėja: Leonas susiduria su monstrais, kuriems nugalėti reikia specialių technikų ir magijų. O atrakinamos šios specialios atakos tik tuomet, kai jis aplankys tam tikrus kambarius arba nužudys reikalingą priešų skaičių.

Pagrindinis naujosios Castlevania skirtumas nuo ankstesnių yra tas, kad pašalinta klasikinė patirties kaupimo sistema, kai herojaus lygiui pakelti turėjote sunaikinti kaip įmanoma daugiau monstrų. O dabar didinti savo charakteristikas galima tik panaudojus upgrade’us, kurios reikia dar surasti arba nusipirkti.

Nauja sistema apriboja herojaus galios kilimą, kad jis nevyktų pernelyg sparčiai, o kiltų palaipsniui, pereinant naujus pilies lygius. Taip žaidimas skatina žaidėjus, norinčius tapti tobulais ir maksimaliai galingais, ištirti kievieną, net ir labai sunkiai pasiekiamą kampelį.

Be minėtų kombo ir technikų, žaidime yra eilė kitų upgrade elementų, tarp kurių kiti botagai, šarvai, magiški aksesurai, ir, žinoma, garsieji HP/MP/Heart konteineriai atributams pakelti.

Dalį ypač retų ir vertingų daiktų galėsite aptikti tik nužudę daug tam tikros rūšies monstrų, ir, patikėkite, žudydami kurį nors 100–ąjį kartą ir vis dar negavę išsvajoto aksesuaro, ne kartą ir ne du nusikeiksite!:) Žaidimo dizaineriai tyčia padarė tokią mažą retų daiktų įsigijimo tikimybę tam, kad per greitai negalėtumėte tapti Uber, t. y. supergalingu:).

Galingiausi upgrade’ai, vadinami orbais, gaunami tik po lygio pagrindinio boso (kurių iš viso yra penki) nužudymo. Jie suteikia papildomos galios ir naujų specialių atakų herojaus antriniams ginklams. Pavyzdžiui, antrinis kirvis gali gerai kirsti subinėn ir naudojamas vienas atskirai, tačiau jo kombinacija su geltonuoju orbu suteiks galimybę naudotis „Sprint Ripper“ ataka, naikinančia viską, kas yra aplinkui. Žinoma, tam reikės išeikvoti ir daugiau širdžių (hearts).

Trūkumų Castlevania „geimplėjuje“ tikrai sunkoka surasti, bet daugelis pripažįsta, kad pilies lygiai yra per dideli. Žinoma, šaunu pereiti kambarius antrą trečią kartą, kad surastumėte viską, kas praleista, tačiau lygiuose yra kelios dešimtys tuščių salių ir koridorių, kuriais vaikščioti galiausiai pabosta. Taip atsiranda noras nupjauti iš žemėlapio 10–15 kambarių, kad būtų greičiau:).

Apibendrinant galima teigti, kad šių skirtingų elementų visuma sudaro vieną labai įdomų ir pritraukiantį žaidimą. Pasijusite tarsi žaisdami 2D žaidimą 3D pasaulyje. O dar pridėkite pusiau automatinę taikymo sistemą, platų pabaisų ir galingų bosų spektrą, įdomius, neatsibostančius lygius — ir tuomet tikrai įsitikinsite, kad „geimplėjaus“ procesas, kurio serija garsėja 7 metus, pakilo į naują kokybės lygį.

Kompanija Konami garsėja talentu išspausti viską, kas įmanoma, iš Playstation 2, ir Castlevania grafikos lygis tai tik patvirtina. Žaidimas neginčijamai grafiškai aplenkia minėtus Devil May Cry ir Rygar, ir atrodo tikrai įspūdingai…

Puikiai detalizuoti tamsūs gotikos stiliaus lygiai, daugybė objektų ekrane vienu metu ir stabilus 60 kadrų per sekundę greitis, iki smulkmenų nupiešti veikėjai, bosai ir monstrai, įspūdingas kambarių apšvietimas ir bet kurios šiuolaikiškos RPG verti magijų specialieji efektai — visa tai stulbina ir sukuria nepakartojamą senovinės ir mistinės XI amžiaus pilies atmosfera. Atmosfera, kuri sužavi nuo pat pirmųjų minučių ir nepaleidžia iki pergalės prieš patį paskutinį bosą. O smagiausia, kad perkėlimas į 3D šį kartą atmosferos nei kiek nesugadino, o tik dar labiau sustiprino.

Castlevania garso takelis yra vienas iš geriausių tarp šiuolaikinių žaidimų. Nieko nuostabaus, nes jį sukūrė Michiru Yamane, ta pati japonų kompozitorė, kūrusi muziką Symphony of the Night, Aria of Sorrow ir Castlevania Bloodlines žaidimams. Nuo liūdnų senovinių pianino melodijų iki šiuolaikiškos rock, disco ir techno muzikos, — Castlevania takelis nuostabiai papildo ir prisideda prie bendros žaidimo atmosferos.

Techniniu požiūriu, kalbant emocijų terminais, muzika neprilygsta kompozitorės ankstesniajam darbui Symphony of the Night žaidime, atrodo kiek liūdnesnė, tačiau aštresnė ir labiau jaudinanti. Garso efektai nėra tokie įspūdingi kaip muzika, bet klasikiniai botago smūgių garsai lengvai atpažįstami. Fanams, kuriems labiau patinka originalus japoniškas kalbos takelis, numatyta galimybė perjungti jį opcijose. Kaip ir visi naujausi žaidimai, Castlevania palaiko Dolby Pro Logic II garso sistemą.

Reziumuojant galima drąsiai teigti, kad pagaliau dvimačio žaidimo vertimas trimačiu pavyko. Nauja Castlevania suteikia daugybę valandų stilingo ir pritraukiančio „geimplėjaus“, kurį papildo graži grafika, Halloween nuotaikos atmosfera, įdomūs mūšiai ir mįslės, milžiniška gotikinė pilis su daugybe slaptų kambarių, kvapą gniaužianti muzika. Negalima neužsiminti apie pakartotino žaidimo galimybę, kurioje gausite naujų artefaktų ir netgi herojų! Tačiau neabejotinai stipriausia žaidimo pusė — paprasčiausias malonumas žaisti — savybė, visuomet gerbiama ir džiaugsmingai sutinkama videožaidimų gerbėjų pasaulyje. Castlevania — vienas iš geriausių PS2 žaidimų, „a must have“ visiems fanams.

Alex

Pliusai:

– stilingas ir pritraukiantis „gameplay“;

– puikiai detalizuoti tamsūs lygiai gotikos stiliumi;

– atrakinami bonusai pakartotinam žaidimo praėjimui.

Minusai:

– dėl prasto collision detection (susidūrimų aptikimo) gan sunku atlikti sudėtingus ir ilgus šokinėjimus;

– šiek tiek didoki lygiai, priverčiantys ilgai lakstyti prieš pasiekiant tikslą.

Pirmas įspūdis 95

Stilingiausia Castlevania iš visų ankstesniųjų nustato naują kokybės lygį savo žanre.

Grafika 90

Nuostabiai pateikta ir iki smulkmenų detalizuota gotikinė pilis…

Muzika 85

Deimantinis garso takelis su Dolby Pro Logic II palaikymu.

Garsas 81

Realistiški botago smūgiai ir monstrų garsai.

Valdymas 98

Labai patogus ir apgalvotas, vienas iš tobuliausių, kokius teko matyti.

Išvada 90

Apie 10 valandų pirmam kartui, bet daugybė atrakinamų bonusų bei naujas sudėtingumo lygis pakartotinam praėjimui, plius neatsibostantis „geimplėjus“ ilgam prirakins jus prie TV ekranų.

Sudėtingumas — normalus.

VA reitingas — 90