Iš žurnalo PC Klubas 2005/07. Autorius: Raw
„Imperial Glory“ bando apžioti daug. Pradedant žaidimo stiliumi (požingsninis strateginis menedžmentas žemėlapyje), baigiant plačiomis mūšių scenomis (trimatės kovos sausumoje ir jūroje). Daug kas primena garsųjį „Rome: Total War“, kai kurie epizodai kitus žaidimus, tačiau, iš kitos pusės, sunku sugalvoti ir įgyvendinti kažką tokio, ko dar niekas nėra sukūręs.
Žaisti leidžiama keliais frontais: kampanija, istoriniai mūšiai bei greitas žaidimas. Pradėję kampaniją, turime išsirinkti šalį, kurią vesime į suklestėjimą. Ta laimingoji gali būti Anglija, Prancūzija, Prūsija, Rusija arba Austrija. Kiekviena šalis pasižymi savitais niuansais, kurie leis lengviau siekti pergalės tik tam tikru keliu. Viena turi stipresnę ekonomiką, kita išvysčiusi karines pajėgas ar linkusi į mokslinius atradimus, o trečia — geografiškai palankesnėje padėtyje. Žinoma, šalių yra ir daugiau. Net gerokai daugiau, tačiau jos tik dalyvaus ateities įvykiuose, jų pasirinkti negalime. Nebent po to, kai užvaldysime. Kitas žingsnis žaidime — Europos žemėlapis, kuriame atskirais regionais, skirtingomis spalvomis išskirtos valstybės bei jūros. Taip pat parodomi svarbiausi elementai: sostinės, žymesni miestai, sausumos bei jūros armijos daliniai. Net žymesnis kariuomenės vadas parodomas atskirai, nepaisant to, ar turi jis vadovaujamą dalinį, ar dar ne. Tai jau greičiau stalo žaidimas, kuriame kiekvienas, sėdintis prie lentos, paeiliui atlieka judesį. Galima suplanuoti naują atradimą ar kariuomenės perdislokavimą, pažymėti, kad veiksmas pabaigtas, ir kiekviena šalis imsis vieno atsakomojo žingsnio. Tada teks įvertinti pasikeitusią situaciją ir priimti sprendimą, kuris vėl iššauks adekvatų likusių šalių veiksmą. DI pagirti verta, tik gaila, kad armijos negalima iškart permesti prie neramios pasienio linijos, o tenka kilnoti po vieną šalies rajoną, kol kariuomenė atsidurs ten, kur reikia. Savaime suprantama, tai užtruks ne vieną ėjimą, ne vieną sprendimą tuo metu priims ir oponentai, todėl svarbu iškart teisingai įvertinti situaciją ir sukurti armiją arčiau potencialių karštųjų taškų.
Armijos gamybai, pastatų statymui, aišku, reikalingi resursai. Jų „Imperial Glory“ yra net keturios rūšys: auksas, produkcija, gyventojai bei maistas. Kiekvienas šalies regionas įneša savo indėlį į šalies resursų kaupimą. Tą indėlį galima padidinti laiku išvysčius mokslą, tai yra, ištyrinėjus naujas technologijas. Pavyzdžiui, vakcina padės išgelbėti ligonius ir neleis sumažėti gyventojų kiekiui, pjūklo išradimas supaprastins medžio gavybą, naujų prekybos kelių atradimas padidins aukso kiekį ir t.t. Bet niekas taip staigiai nepraturtina šalies, kaip svetimos teritorijos užgrobimas. Naujajame plote patartina pasistatyti akademiją ir vertinti užgrobtą teritoriją jau kaip savo šalies regioną.
Apatiniame dešiniame žemėlapio lange yra dvi reikšmingos ikonos: diplomatija ir technologija. Paspaudus diplomatijos ženkliuką, atsidursime lange, kur planuojami ir vykdomi santykiai su kitomis valstybėmis. Galima nurodytai šaliai pasiūlyti sudaryti gynybinę sąjungą, taikos ar prekybos sutartį ir kt., arba paskelbti karą. Sutartys, kurios, be abejo, svarbios mums, gali būti skatinamos tam tikra pinigų suma, kad kita valstybė būtų labiau suintriguota pasirašyti reikalingus popierius. Tokius pasiūlymus laikas nuo laiko teks svarstyti ir mums. Galima kartais surizikuoti ir vietoj momentinio atsakymo priėmimo paspausti „derėtis“. Tada, jei pasiūliusiam labai to reikia, jis pateiks dar geresnes sąlygas. Bet gali ir apsigalvoti, o nuo to santykiai netaps šiltesni. Diplomatijos lange galima net pasiūlyti vedybas tarp dviejų šalių įpėdinių, kas labai suartina valstybes. Sąjungos sudarymas gali smarkiai įbauginti trečią šalį, o tai irgi į naudą. Aišku, be įdomybių ir čia neapsieinama. Įkyriai siūliau Austrijai gynybinę sąjungą. Nesutiko. Pakėliau kainą. Nesutiko. Grįžau į žemėlapio langą ir momentaliai sulaukiau pasiūlymo iš Austrijos sudaryti gynybinę sąjungą. Dar primokėjo ;).
Technologijų lange tyrinėjimai vykdomi keturiose šakose: resursų vystymo, karybos, prekybos bei politikos. Kiekvienas tyrinėjimas užima laiko — kai kurie vieną ėjimą, o kai kurie keturis ar penkis, tačiau apsimoka. Kiekvienas mokslo laimėjimas duoda teigiamą efektą. Tame pačiame lange ir aprašoma, koks atradimas kaip paveiks šalį. Tyrinėjimų gijos nusidriekia net per kelias eras. Taigi išties yra ką atrasti.
Susidūrus dviems priešiškoms armijoms, galima leisti kompiuteriui pateikti rezultatą, tačiau, be abejo, įdomiau išbandyti karvedžio įgūdžius pačiam. Štai tada ir atsiduriame tikrame 3D. Išraiškingos panoramos, dirva, pievos, pasėliai atsiveria prieš mūsų akis. Peizažą gyvina vienas kitas namas, kas tikrai atrodo tikroviškiau. Be to, namus kautynėse galima panaudoti kaip svarbų strateginį tašką. Eidami per sunkiau praeinamas vietas, kareiviai priversti sulėtinti žingsnį, ką parodo batų ženkliukas virš būrio. Mūšyje vadovaujame būriams, o ne atskiriems kareiviams. Kiekviena pusė gali turėti iki 1000 karių (aišku, tokią kariauną reikia pasiruošti iš anksto), todėl teks paplušėti nurodinėjant ne visada tiksliai komandas suprantantiems daliniams. Ypač, kai priešininkas nelaukia, kol išdėstysime armiją kaip įsigeidę. Moralės faktoriaus „Imperial Glory“ neturi, tad įbauginanti priešininko nepavyks. Kiekvienas karys, nepaisant aplink kaip lapai krentančių draugų, kausis toliau. Vadovauti teks pėstininkams, raiteliams ir artilerijai.
Jūros mūšiuose, savaime suprantama, teks vadovauti laivams. Valdyti kelis laivus, žinoma, pakankamai sudėtinga, nes laivui reikia nurodyti greitį, šaudymo rūšį, net nuo kurio borto pradėti šaudyti. Vis dėlto jūros kautynių vaizdas gražus. Įkvepiantis ;).
Istoriniai mūšiai siūlo penkias istorines kovas (visas iš Napoleono „repertuaro“): Vaterlo, Austerlico, Salamankos, Fridlendo bei Piramidžių. Pasirinkti leidžiama bet kurią iš kariaujančių pusių ir iš naujo aprašyti istoriją. Tai yra, laimėti galės net tie, kas iš tiesų pralaimėjo garsią kovą. Karių mūšių tikrai bus daugiau nei kampanijos režime (bet vis tiek iki 1000).
Greito žaidimo režimas leis išsirinkti teritoriją, kovojančias šalis ir armijas, kurių pasirinkimą riboja resursai. Reikia nurodyti, atakuosite ar ginsitės, taip pat galima užmesti varnelę ant „pilna pergalė“. Jei norite lengvos kovos, priešininkui galite „pakišti kiaulę“ ir sudaryti dėmesio nevertą armiją. Sausumai galimos teritorijos rūšys: smėlis, sniegas, miškas, miesto pakraštys. O jūrai kažin kokio paviršiaus tipo neišsirinksi… Laivynas sudaromas iš trijų laivų rūšių.
„Imperial Glory“ grafika gana nebloga. Gal modeliai kiek silpnesni, bet nereikia juk jų stebėti priartinus. Tikslas — visas mūšio laikas, o ne pavieniai kariai. Žaidimo meniu pakankamai paprastas, pelės žymeklį užvedus ant ikonos, iškart iškyla užrašas, paaiškinantis, kas tai per dalykas. „Imperial Glory“ įsisavinimui tikrai nepakenks praeiti apmokymą, kuris išties gerai užveda ant kelio, parodydamas diplomatijos, strategijos niuansus.
Susumavus visas teigiamas ir neigiamas savybes, „Imperial Glory“ atliktas kokybiškai, išbandyti malonu, bet naujovių ne kažin kas. Viskas kažkur matyta, kažkur girdėta. „Rome: Total War“ buvo didingesnis, čia džiugina tik kelios skirtingos žaidimų rūšys, kurios galbūt ir privers gerbėjus priglausti šį žaidimą.
