Rimtai, mano kukliu manymu, pastaruoju metu leidžiami žaidimai yra visiškai neįdomūs. Na, bent 19 iš dvidešimties tai tikrų tikriausiai. O gal aš tiesiog senstu ir nebenoriu tiek įsipareigoti sėdėjimui prie kompiuterio…Bet tokiu atveju, kodėl aš tada labai mielai įsijungiu prieš dešimt metų išleistus „RPG“ žaidimus, kurie anaiptol nėra tokie kasdieniški? Vienaip ar kitaip, vedamas tokio nenoro įsipareigoti, aš vis labiau linkstu prie mobiliųjų žaidimukų, kadangi daugelis jų yra skirti paprasčiausiam nuobodulio pravaikymui. Kaip, kad ir šis „Fire Fu“, kurį dar butų galima įvardinti „kaip padaryti, kad aplinkui sėdintys žmonės žiūrėtų pakėlę antakius“.

Taigi, ką gero mums duoda šis „Fire Fu“ ir kodėl jį žaidžiant aplinkiniai į mus keistai dairysis? Atsakymas paprastas – žaidimas yra tiesiog labai aktyvus ir reikalauja nuolatinės – o gal net nepertraukiamos ir labai aktyvios – interakcijos pirštais. Na, jei įsivaizduotumėm įnirtingai lazdele mojuojantį dirigentą, tai čia gautųsi panašus efektas.

O ką čia tokio reikia daryti, kad reikia taip įnirtingai mojuoti? Vėlgi, atsakymas labai, labai paprastas: valdyti ugnies galias ir jų pagalba numušinėti visokiausius skraidančius dalykus, rinkti taškus, vėliau atsirakinti naujus lygiuose pasirodančius priešus („bosus“), lyginti savo rezultatus su kitais žaidėjais. Paprasta. Tačiau ar įdomu? Na, kelioms minutėms (ar keliems mačams), kadangi šie vyksta ribotą laiko tarpą, tikrai taip. Bet žaidžiant ilgesnį laiko tarpą tiesiog neišvengiamai užpuola ta pati monotonija ir žaidime neesant jokio kabliuko, neva „va, šitą reikia bandyt atlikt būtent taip“, nelieka jokios didesnės motyvacijos prie žaidimo išsėdėti ilgiau nei, geriausiu atveju, pusvalandį, nes kiekviena minutė būna beveik identiška praėjusiai minutei.

Aišku, nenusiminkit, žaidimas visko greitai pasiekti neleis. Norėdami atsirakinti pirmus papildomus lygiuose pasirodysiančius padarėlius greičiausiai turėsime sužaisti ne vieną partiją. O šalia to žaidimo procesą galima praskaidrinti kitais atsirakinamais dalykais, kaip kartą per partiją panaudojamais „potionais“, duodančiais tam tikrą mums naudingą efektą. Žinoma, prie pastarųjų atsirakinimo taip pat turėsime „padirbėti“, nes jiems atrakinti reikiama suma susinaudoja ir norint atrakinti kitą, taškus reikia rinkti iš naujo.

Pabaigai reikia paminėti, kad žaidime nesimato jokių potencialių mikro mokėjimų, tad jų nemėgstantiems tai gali būti puiki žinia, o besimėgaujantiems nemokamais žaidimais (kad ir kaip su tokiu mėgavimosi požiūriu būčiau linkęs nesutikti), atitinkamai, ne kokia žinia. Visgi, žaidimas tikrai puikiai daro tai, kam greičiausiai yra skirtas – prastumti tas kelias nuobodžias minutes. Beje, yra ganėtinai malonus akiai su savo dailiomis aplinkomis ir charizmatiškais monstrais, kuriuos turime deginti.