Turbūt neatsirastų nei vieno lankytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie Twisted Metal. Ši serija, ilgai dominavusi PSone platformoje, kartą viešėjusi PC sistemoje, kartą PS2, pagaliau pasirodė ir nedideliame PSP ekrane. Ir niekam jau seniai neatrodo keista, kad užvedus temą apie naują žaidimą pirmas klausimas būna „Ar verta?“. Šiuo atveju, atsakymo formuluoti ilgai nereikia, galima atsakyti paprastai ir aiškiai, bet aš, visgi, padarysiu išimtį ir apie žaidimą papasakosiu truputį plačiau.

Pirma žaidimo stotelė, kurioje galėsite pirmą kartą paganyti akis, yra intro filmukas. Nors ir cell-shading grafikos – žavesio nepraranda. Kaip nebūtų keista, pirmos nostalgijos akimirkos aplankė būtent įvadinio filmuko metu. Kiek vėliau, jau paspaudus iksą, galima pasižvalgyti ir pirmą kartą pakapstyti multiplayer skiltį, tačiau prieš rimtus iššūkius reikia praktikos, todėl – single player. Čia vėlgi jūsų pasirinkimas dalinamas į tris dalis, pavadinimais story, challenge ir endurance. Antrą ir trečią kuriam laikui atidėsiu į šalį ir pradėsiu nuo pirmo ir, tuo pačiu, svarbiausio. Čia iš karto bando nustebinti veikėjų gausa. Tikėjausi, kad PSP versija bus suspausta ir labai paribota. Veikėjų pasirinkimas tapo pirmuoju mano spėlionių paneigimas. Gaila tik, kad tarp visų veikėjų, kuriuos pirmą kartą įsijungę galėsime pasirinkti nepamačiau nė vieno naujo. Visi surinkti iš klasikinių serijos dalių. Nežinantiems, pasistengsiu trumpai pristatyti. Pirmasis pasirinkimų rate yra Chuckie Floop ir jo greitasis Spektre. Toliau Mirand Watts su savuoju Twister, Seržantas ir kapitonė Robertsai, vairuojantys standartinės išvaizdos policijos automobilį Outlaw, paauglė Krista Sparks ir kompaktiškas Grasshopper, afroamerikietis Colonel Hall ir nepramušamas Warthog, Marcus Kane ir iš metalo laužas sudėliotas Roadkill, kaulėtasis Mrtimer Scharf su varna ant peties ir patrauklus Shadow, giltinės tėvas Mr. Grimm, vairuojantis to paties pavadinimo motociklą, psichiškai nesveikęs klounas, degančia galva, tuo pačiu tapęs serijos simboliu ir jo kvailas automobilis Sweet Tooth bei mano mėgstamiausia – Angel, su rožinės spalvos Thumper. Žinoma, galiu pradžiuginti arba nuvilti tuo, kad šiais personažais pasirinkimų ratas neužsibaigs ir perėjus žaidimą visą atrakinsite dar kelis, kuriais taps lygių bosai.

Taigi, pasirinkus personažą laukia smagiausioji dalis (na, bent jau pradžiai) – istorija. Kūrėjai tikrai nesiplėtė ir padarė viską paprastai – ateina kartą į stadioną pražilęs senučiukas ir paskelbia, kad čempionato, apie kurį jau žino daugiau negu pusė pasaulio, nugalėtojui bus išpildytas vienas jo noras. Ir prasideda. Nesvarbu, tiesa tai ar melas. Bet kokiu atveju – tai dingstis atsisėsti už vairo ir ką nors nudaigoti. Taigi visus, kas jau pradėjo žaisti pasveikinsiu įsitraukus į maniakų ir galvažudžių lygą. Pasitaisau, ratuotų galvažudžių. Taisyklės paprastos: vieno lygio metu sunaikinti penkis, kartais keliais mažiau, dalyvius. Priemonės, skirtos tikslui įgyvendinti, kokios tik norit. Mašinos, kaip ir priklauso, tūrės nitro, galės šokinėti (neaukštai, bet vistiek) ir kiekviena tūrės savo specialų smūgį. O tai jau kvepia įvairove ir noru pereiti žaidimą su jomis visomis, juolab, kad su vienu personažu viską nušluoti galėsite per kelis vakarus. Viso čia rasite vienuoliką lygių, iš kurių vieni bus privalomi, kiti gi – pasirenkami. Tarkim perėjote porą lygių ir pasirenkate, kur jums maloniau būtų dalyvauti toliau – Egipte, ar Prancūzijoje?

Be specialiųjų smūgių galėsite patys rinktis savo ginklų arsenalą. Ir rinktis teks tiesiogine žodžio prasme – viskas voliosis tiesiog taip, ant žemės, kuria lėksite pas savo oponentus. Dažniausiai žemėlapyje bus įvairiausių pastatų, skylių, į kurias galėsit įlįsti ir atrasti įvairaus turto, kurį sudarys sveikatos atstatymo paketai, ginklai, amunicija, o kartais ir teleportavimosi įrenginiai. Vieni tiesiog nukels jus į kitą žemėlapio vietą, o kiti pasiūlys pereiti specialų, slaptą lygį, kurį laimėję būsite apdovanoti specialiu prizu. Ir taip po slaptą lygį kiekviename paprastame lygyje. Kaip matote, veikti tikrai bus ką, juolab, kad oponentai nesnaus ir būtinai pasinaudos galimybe jus padalinti į smulkius skutus, jei tik tokią, žinoma, gaus. O kalbant bendrai, galima būtų vartoti tik vieną žodį – nostalgija. Tikrai netikėjau, kad atsisėdęs už PSP vairo pajausiu tą seniai pamirštą svylančio metalo kvapą, kurį skleidė visos praeitos, klasikinės dalys. Pasirodo, žaidimas ant PSP sugebėjo pasirodyti netgi geriau nei anksčiau, o tai verta gero, rimto pagyrimo.

Na, pasakoti ir nurodinėti ką ir kaip reikia daryti sėdint už vairo ir prisikišus tonas ginklų pašonėje turbūt nereikia, todėl važiuojam prie grafikos ir garsinio fono. Aplinkos ir žemėlapiai nustebina iškart – viskas gražu, tvarkinga, kadrų sekos greitis pastovus, žaidimas nestabdo ir tai palieka dar didesnį įspūdį, turint omenyje, kad žaidime per keletą sekundžių įvyksta tiek sprogimų, kiek žmonės nepamatydavo kare per visą dieną. Patys automobiliai išrodo kiek prasčiau, bet bendro vaizdo tai negadina. Veikėjų įgarsinimas pernelyg paprastas, kad galima būtų ką nors išskirti, o muzika įvairovės taip pat stokoja. Žaisdamas išgirdau tik vieną dainą, kuri patraukė mano ausų dėmesį ir tai tik keletą kartų.

Pabaigai galima dar kartą užtikrinti žaidimo ilgalaikiškumą jo siūlomais iššūkiais, įvairiais slaptais režimais, skirtingomis kiekvieno veikėjo pabaigomis ir plačiu, puikiai išplėtotu multiplayer režimu. Taigi, visiems norintiems ir galintiems – pasiutusios sėkmės. Ir neleiskite, kad svylančio metalo kvapas pakeistų visą kitą jūsų gyvenime.

Apžvelgė: Nefritas