Atvėrę žaidimo dėžutę randame…

Nintendo DS disketę, su keturiais visai šeimai skirtais smagiais stalo žaidimais. Visai neblogas sumanymas? Vos pradėdamas šią apžvalgą tvirtai sakau – Ne, negeras. Kodėl taip kritiškai pareiškiu verdiktą, net neišdėstęs argumentų? Sužinositę perskaitę toliau..

Žaidimo eiga ir režimai:

Pirmas iš keturių žaidimų vadinasi “Connect 4″” – Hasbro stalo žaidimas. Tikslas yra į statmeną tinklelį su skylutėmis mėtyti monetas. Žaidėjas gauna raudonas, o priešininkas – geltonas. Žaidėjui įmetus į tinklelį monetą, ėjimas atitenka priešininkui. Šis, įmesdamas savo monetą turi sutrukdyti žaidėjui sudaryti keturių monetų liniją betkuria kryptimi. Kuris pirmas sudaro keturių monetų liniją – tas laimi. Užsipildžius visam tinkleliui skelbiamos lygiosios. Kad nepasidarytų nuobodu, programuotojai įpaišė ir kitą šio žaidimo variaciją, pavadintą Power Chips. Taisyklės tokios pačios, tik kartas nuo karto žaidėjui ir oponentui įmesti duodamos specialios monetos. Pvz. jei ant monetos nupiešta bomba, reiškia oponentui numetus savo monetą šalimais, jos abi susprogs ir pranyks, suteikdamos žaidėjui galimybę greičiau sudaryti keturių monetų liniją. Ko gero su šiuo žaidimu viskas. O jeigu jų tik keturi, tai logiškai mąstant žaidimo įvairumo diapazonas ne itin platus.

Connect 4 žaidimas

Sekantis žaidimas – “Bop It!”. Tai tokio Hasbro sukurto keistos formos, bet originalios koncepcijos žaislo imitacija Nintendo DS konsolėje. Žaidėjas turi kuo greičiau įvykdyti to žaislo užduotis. Žaslas sako “Bop it”, ir reikia paspausti mygtuką, tada “Twist it” ir pasukti tokią geltoną rankenėlę, “Pull it” – patraukti už mėlynos rankenėlės, shout it – surikti į mikrofoną. Viską reikia daryti pagal ritmą, t.y. iš garsiakalbių sklinda ritmas ir vos išgirdus žodį “Bop it” ar kokį kitą, reikia iš karto įvykdyti atitinkamą veiksmą. Iš pradžių tai pasirodė gan įdomu, bet po trijų kartų identiškų to paties režimo užduočių, mane apėmė toks jausmas, lyg klausyčiau Leonido Brežnevo kalbos 80′aisiais. TIesa, tikėjausi,kad nuo žiovulio mane išgelbės skirtingi žaidimo režimai, tačiau jie šiame žaidime pasirodė esą kaip šuniui penkta koja – vietoj “Bop it” iš garsiakalbių pasigirsta “White!” (nes baltas mygtukas), o vietoj “Twist it” – “Yellow” (nes rankenėlė geltona). O tai režimas! Tiesa, yra ir “Saimonas sako” režimas, kuriame reikia įsiminti veiksmų kombinacijas ir jas atlikti.

Atrodo programišiai tenorėjo užglaistyt žaidimo spragas, bet tik dar labiau jas padidino. Dėsnis ugnį gesinti ugnimi galioja tik gesinant tikrą ugnį tikrame miške, o ne pildant spragas žaidime. Ir šiaip – stalo žaidimą perkelt į DS gal ir nieko, palyginus su žaislu, kurio esmė yra pasiimti jį į rankas ir prisitaikyti pirštus taip, kad būtų patogu įvykdyti veiksmus, kuriuos žaislas duoda. Juk tai žaislas! Jam imituoti neužtenka vien liečiamojo ekrano! Butų buvę daug smagiau, jeigu būtų buvęs režimas, kur reikia spaudyti Nintendo DS mygtukus, pvz vietoj “Bop It” B mygtuką, vietoj Twist it – L ir panašiai.

Bop It!

BattleShip – nereikia nė sakyti. Kiekvienas iš mūsų esame žaidę taip vadinamąjį laivų karą. Tik ne Nintendo DS konsolėse, o ant languoto sąsiuvinio lapo. O man turėti laivų karą savo kišenėje pasirodė labai pagirtinas 21-ojo amžiaus technologinio progreso pavyzdys. Ypač, kai šis žaidimas nereikalauja dviejų konsolių, kad jį būtų galima žaisti dviems žmonėms. Žaidime yra Pass Play Multiplayer režimas, kas padaro jį prieinama ir tiems, kas neturi Nintendo DS. Vienam žaidėjui padarius ėjimą, konsolė keliauja į kito žaidėjo rankas. Kūrėjai čia būtų nesufail’inę ir pakėlę žaidimo reitingą, jei ne faktas, kad Pass Play režime gali dalyvauti vos du žmonės. O žaidimas savo viršelyje garsiai rėkia “FAMILY GAME NIGHT!”.

Grįžkime prie temos. Šis žaidimas man pasirodė visai neblogas. Idėja klasikinė – susidėlioti savo laivus, ir atsitiktinai šaudyti į priešininko laivus jų nematant. Daugiau nėra ką čia ir pridurti. Tiesa, kad būtų “šūstriau” – “įmontuotas” ir atsitiktine tvarka laivus išdėliojantis mygtukas. Patiko ir papildomi žaidimo režimai. Vienas iš jų “Salvo”. Šiame režime reikia šaudyti ne po vieną, bet po penkis kartus į betkurį langelį, tikintis pataikyti į priešininko laivą. Su įjungtu “Super weapons” režimu galima dar paįvairinti karą – kartas nuo karto žaidėjas gauna iššauti super ginklą, su kuriuo sunaikinamas didesnis plotas. Visų šių klasikinio laivų karo papildymų labai pasigesdavau analogiškuose žaidimuose, ir šis mane maloniai nustebino.

Ketvirtasis, ir paskutinis žaidimas – “Operation”. Šis yra ko gero garsiausias iš Hasbro stalo žaidimų. Iš žmogaus kūno su pincetu reikia šalinti svetimkūnius. DS versijoje konceptas šiek tiek pakeistas – reika svetimkūnius išvedžioti takeliais, nepaliečiant sienų. O jei du kartus siena paliečiama – žmogui sustoja širdis, ir reikia jį gaivinti, ritmiškai spaudant mygtukus įvairiose liečiamojo ekrano vietose. Atgaivinus žaidimas tęsiamas toliau. Už užduoties atlikimą skiriamas tam tikras skaičius taškų. Suskambėjo visai įdomiai, bet pabandžius taip nėra. Žaidimas yra tiesiog nuobodus, nei pridėsi, nei atimsi.

Senas, geras, tradicinis

Jei tėtis ar mama su tavim nenori žaisti..

Tai šio žaidimo dirbtinis intelektas tavęs juolab neįtrauks į protinę dvikovą. Intelektas toks prastas, tiek “Connect 4″, tiek “BattleShip” užstatęs “Genius Oponent” sudetingumo lygį, perėjau iš pirmo karto be didesnio vargo ar galvojimo. Ir iš vis – laivų karo oponentas, atrodo, žinojo, kur yra mano laivai, ir siekdamas imituoti savo tariamą protą iššaudydavo visus mano laivus, visada pabaigai palikdamas trivietį ir pagal 1/2 tikimybės algoritmą jį arba sušaudydavo, arba leisdavo man laimėti. Sprendimas: Nežaisk, arba pasikviesk draugą. “Connect 4″ protas ne ką stipresnis – matosi, kad oponentą buvo bandyta išmokyti užblokuoti mano keturių monetų liniją, bet padarius sudėtingesnį manevrą, oponentas “išsiblaškydavo” ir padarydavo ėjimą “ne į temą”.

Visoje šių keturių žaidimų eigoje galima atsirakinti 28 trofėjus, už įvykdytas tam tikras užduotis. Pvz trofėjus atrakinamas už nugalėtą “Genius” sunkumo priešininką laivų kare, ir panašiai. Čia išlindo dar viena nesąmonė. Atsirakinti vieną trofėjų reikia pereiti bent vieną žaidimą Multi Card režimu. Mano draugė, su kuria žaidžiau, žinoma tokio pat žaidimo neturėjo (žaidėm Single Card režimu). Nebūtų buvę paprasčiau toje užduotyje tiesiog pakeisti “Multi Card” į “Pass Play”? Ar jie tokiomis užduotimis siekia padidinti žaidimo perkamumą? Maždaug “Oooh, norint įvykdyti žaidimą, reikia dviejų kortelių! Ką gi, nusipirksiu ir antrą!”.

Operacijos Nintendo DS variantas

Be laivų karo, žaidimo stiprioji pusė buvo ir garsas…

Jis manęs neerzino. Foninis neutralus garso takelis atitinka atmosferą, garso efektai paprasti ir neerzinantys. O apie grafiką to nepasakyčiau. Nintendo DS nėra pajėgi renderinti gerą trimatę grafiką, užtat labai gerai atvaizduoja dvimatę, ir jeigu žaidime nebūtų buvę pagailėta spalvingumo ir daugiau animacijų – žaidimo taip nepeikčiau. Vienintelis smagiai atrodantis dalykėlis buvo viršutiniame ekrane visuomet žaidimą stebintis trimatis personažas vardu Mr. Potato Head (tokia bulvė su rankytėm ir kojytėm). Vieninteliam jam nebuvo pagailėta įvairių animacijų. Per “Bop It!” jis net atliko garsųjį “Moonwalk” judesiuką!

Visa šeima tikrai nesusigrūs prie vieno Nintendo DS’o…

Būtent todėl konvertuoti stalo žaidimus į Nintendo DS yra prastas sumanymas. Ypač, kai dėl vienas kitam prieštaraujančių stalo žaidimų ir konsolės konceptų tas konvertavinas nėra šimtaprocentinis, ir žaidimai praranda savo smagumą.