Pradėjus kažką rašyti apie „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ pirmiausiai norisi akcentuoti ir išryškinti šį žaidimą kaip išties gerą, išskirtinį ir visiškai kokybišką perdirbinį. Žaidžiant šį žaidimą dažnai būtent tokia emocija ir kyla: dėmesingas ne tik detalėms, bet ir naujiems žaidėjams ar nebūtinai vien dėl klasikinių RPG akis išvertusiems originalaus „Etrian Odyssey“ fanams. Šį jausmą lydį dar dvi, tarsi pagalbinės emocijos: žaidimą gera žaisti vasara ir jame labai gerai atskirti režimai įsijungusiems žaidimą vien dėl RPG bei tiems, kas ieško istorijos, veikėjų ir intarpų.
Bereikalingai negvildenant istorijų apie pačius žaidimo kūrėjus ir perdirbinio idėjos (perdarė, nes buvo poreikis), verta susitelkti į tai, kaip jie tą padarė ir išsprendė. Žinoma, čia pirmu smuiku groja mano subjektyvumas bei malonus nustebimas dėl to, kaip „Atlus“ žaidimą padalino į dvi dalis: viena dalis yra istorijos režimas, kita – klasikinis režimas, artimas prieš tai žaidimų kompiuteriui „Nintendo 3DS“ išleistam „Etrian Odyssey IV“ bei originaliajam „Etrian Odyssey“. Akivaizdu, kad vienas žaidimo režimas pasiglemš vienus žaidėjus, o kitas – kitus ir šiame sprendime nesijaučia jokio skirtingus poreikius turinčių žaidėjų supriešinimo.
Bandant priskirti save konkrečiai žaidėjų grupei ir renkantis tarp istorijos bei klasikinio režimų, pakanka tiesiog žinoti bendrą informaciją apie juos. Klasikiniame režime žaidėjas tampa tiesiog vienu iš daugelio nuotykių ieškotojų, kurie atklysta į Etrios miestą tam, kad išgarsėtų. Čia esminiu tikslu taps gildijos sukūrimas, naujų narių priėmimas ir Ygdrasilo labirinto paslapčių narpliojimas. Tuo pat metu žaidėjas gali mėgautis įvairiomis užduotimis bei kovomis su priešais tradicinėje klasikinių RPG dvasioje. Tuo tarpu istorijos režimas žaidėją įkūnija į jauno Kalniečių klano nario kailį. Etrios miesto valdžia šį klaną specialiai nusamdė tam, kad jie slapta ištirtų neseniai atrastus Gladsheimo griuvėsius. Žinoma, valdžia to imasi ne be priežasties: įtariama, kad vieni stipriausių viso kontinento žemės drebėjimų yra sukeliami būtent iš šių griuvėsių glūdumos. Aišku, tam, kad įsisuktum į nenutrūkstantį „fantasy“ stiliaus veiksmų sūkurį nereikia būti kalniečiu – kartais po truputį, o kartais ir staigiais tempais viskas ima suktis apie viršelyje besipuikuojančia „tūkstantmečio mergaite“, Frederiką. Taip į istoriją puikiai įsitraukia ir įvairiaspalvė tyrėjų grupelė iš Midgardo bibliotekos – Saimonas, Arturas ir Rakuna.
Tiesa, tuos žaidėjus, kurie dar su „Nintendo DS“ konsole mėgavosi pačiu pirmuoju „Etrian Odyssey“ gali kiek nusivilti, nes iš esmės „Millennium Girl“ istorija nesiskiria nuo savo pirmtako, bet, kas neabejotinai pasijaučia, originaliame žaidime buvusiems istorijos griaučiams suteikia kūną. Kad būtų dar aiškiau – įvykiai Ygdrasilo labirinte visai panašiai klostosi tiek žaidžiant pasirinkus klasikinį režimą, tiek istorijos, tik istorijos režime viskas gyviau, vietoje nebylų personažų žaidėją lydantys konkretūs veikėjai reaguos į radinius, į situacijas, įvairias situacijas sukels patys ir t.t. Nors kita vertus, istorijos režime yra ir visiškai unikalių dalykų, tarkime – Gladsheimo griuvėsiai, kuriuos tyrinėti klasikinio režimo šalininkai galės tik per istorijos režimą. O ieškantiems istorijos tai tiesiog viso turimo siužeto, minčių, idėjos pagilinimas, platesnis ir aiškesnis vaizdas. Apibendrinant šiuos du režimus galima pasakyti, kad istorijos režimas yra lyg ir klasikinis, bet su už žaidėją apžaista istorija, užpildytais tarpais ir t.t. Džiugina tai, kad visas šis „užpildymas“ yra tikrai kokybiškas, todėl žaisti – malonu.
Jei istorijos klausimai bei mano jau išskirtos detalės nejaudina – valio, nes visi kiti šio žaidimo aspektai yra bene šimteriopai geriau apgalvoti ir geriau išpildyti, kas verčia visam laikui pamiršti pirmtaką ir „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ žaisti tiek naujiems žaidėjams, tiek veteranams. Žodžiu, žaidimo procesas ir aplinkų tyrinėjimas yra šios serijos arkliukas, todėl jei tai nevilioja – geriau apsiriboti kokiais nors kitais RPG. Vienok jei išrašyta mintis masina, žaidimas turi ką pasiūlyti. Vienas tokių jo išskirtinumų – galimybė pačiam nusipiešti savo žemėlapį apatiniame „Nintendo 3DS“ ekrane. Nors ir paprastas, tai įdomus ir įtraukiantis aspektas, įkeltas į pirmo asmens RPG rėmus. Be to – „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ yra puikus startas ir tiems, kas nori pabandyti atrasti ar prisijaukinti šį žanrą. Prie to gana juntamai prisideda ir visa krūvą papildymų ir naujovių, lyginant žaidimą su originaliu „Etrian Odyssey“.
Iki kaulų smegenų įprastą pirmo asmens RPG žaidimo procesą čia, nors ir ne itin originaliai, bet praturtina randami kristalai, kurie leis žaidėjo personažui atlikti veiksmus ar pasinaudoti sugebėjimais, nepriklausančiais jo klasei. Tai ypač praverčia ir tikrai dažnai istorijos režime, kur keisti veikėjo klasės žaidimo eigoje negalima. Kita vertus žaidime tiesiog galėjo būti išnaudota papildomų klasių sistemą, ką jau dešimtis metų daro kiti RPG kūrėjai ir išsprendžią šia problemą be jokių papildomų sprendimų. Taip pat „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ randami gildijų meistrai, už atitinkantį mokestį siūlantys įvairias gerybes. Tai bus viskas nuo gydomosios arbatos, kuri po kiekvienos kovos atstatys veikėjų gyvybių stulpelius iki saugančių dvasių ar gyvių, ginsiančių žaidėją nuo priešų. Viską palengvina tai, kad šių įsigijamų gėrybių efektai truks ilgai, dieną, todėl nereikės kaskart grįžinėti į Etria tam, kad pagydyti savo veikėjus ar pan. Galiausiai gyvenimą palengvina mechanika, leidžianti nušokti tiesiai į tą labirinto aukštą, kuriame dar nebuvai, be reikalo vėl nevaikštant po tas vietas, kurias jau išnaršei. Tik tam dar reikės įvaldyti ir žemėlapio „piešimą“.
Žinoma, tai, ką parašiau praeitoje pastraipoje automatiškai reiškia, kad originalaus „Etrian Odyssey“, žaisto dar „Nintendo DS“ žaidimų kompiuteriu gerbėjai liks šiek tiek nesusipratę – žaidimas gerokai palengvėja. Tai yra visiškai natūralu, nes šio perdiribinio atnaujinimai automatiškai apmažina ir sudėtingumo lygį, tačiau dėl šios priežasties žaidžiant rekomenduojamu sudėtingumo lygiu – standartiniu – viskas klosis žymiai lengviau nei pirmajame „Etrian Odyssey“. Fanai ar šiaip pirmojo asmens RPG mylėtojai gali to ir nesuprasti. O jau režimas, pavadinimu „piknikas“ – visai lengvas, todėl tiktų turėtų, įsivaizduoju, nebent tiems, kurie nėra matę nei tokių RPG, nei nešiojamas ar nenešiojamos konsolės. Arba tiems, kurie žaidžia tik dėl istorijos. Nors pastaruoju atveju tokie žaidėjai praras apie 50 proc. Malonumo, žinant, kad „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ išties daug dėmesio skiriama žaidimo procesui.
Tiems, kas gyvenime nepsieina be kompiuterinių žaidimų garso takelių – metas suklusti. Po originalaus „Etrian Odyssey“ plačiai nuskambėjo po visur, kur tik galėjo nuskambėti, kad žaidime yra nuostabios muzikinės temos, klausytis kurių galima ir ne tik žaidžiant žaidimą. Tai štai – šiame perdirbinyje, istorijos režime, visos originalios dainos perkurtos pasitelkiant orchestrą. Galiu patikinti, kad naujosios aranžuotės net ne vieną kartą primąją dalį peržaidusius žaidėjus privers iš naujo pamilti ir atrasti šį puikų garso takelį. Na o žaidėjai, kurie dar neatsiklausė originalių kūrinių, galės įsijungti klasikinį režimą, kur visas garso takelis išliko nepakeistas.
Žavi ir grafinis apipavidalinimas: tokio šviesaus, šilto ir gražiai išpiešto bei animuotais video intarpais papildyto RPG nemačiau jau seniai. Iš dalies ši žaidimo pusė nemenka dalimi (bent mane) ir vertė sugrįžti vėl ir vėl. Tai tiesiog labai gera dermė su žaidimo turiniu, istorija bei perteikimu. Labai gerai sukurti veikėjai – tiek išoriškai, tiek savo charakteriais, todėl smagu matyti, kad šiuo atveju viskas atitinka. Bet, vėlgi, kaip rašiau, berods, apie „Demon Gaze“ – tokiuose žaidimuose nėra efektgų, nėra vaizdingų perėjimų ar kažko kito, todėl visa kita – aplinkos, veikėjai, bendras apipavidalinimas – turi būti nepriekaištingai išdirbti. Ir „Etrian Odyssey Untold: The Millennium Girl“ išties parodo lygį.
Rašiau, bet galiu parašyti ir dar – nepamainomas žaidimas tiems, kas nori pradėti savo pažintį su pirmo asmens RPG. Tai tiesiog vienas šansas iš šimto ar dar nežinia kiek, tad jo praleisti nederėtų. Tuo pat metu ir tiems, kas žaidė pirmąjį „Etrian Odyssey“ tai išties dėmesio verta proga pamatyti viską su gražiai išpildyta istorija, nauju grafinimu apipavidalinimu, naujomis garso takelio aranžuotėmis su orkestru bei tuntu naujovių, papildymų ir t.t. Žodžiu, reta proga išbandyti tikrai visapusiškai gerą žaidimą, kuris atstovaują jau prieš eilę metų išnykusį žanrą – pirmo asmens RPG – ir neabejotinai prikelia jį naujam gyvenimui. Nuoširdžiai rekomenduoju ir pats grįžtu į Etrią. Čia prasideda dalykai.
