Ech, „Vector“… Tai žaidimas, kuriame susipina blogi ar iki galo neišpildyti sprendimai su tikrai patraukliais ir netikėtais, o ypač tokiame žanre, kokiame save „Vector“ pristato. Iš tikrųjų, šis žaidimas yra lyg ir tarpinis variantas tiems žaidėjams, kurie labai mėgsta „Mirror`s Edge“ ir tiems, kas dar labiau už pastaruosius kažkuriuo laiku mėgo ar tebemėgsta tokį „flashinį“ žaidimuką „Canabalt“. Tik tiek, kad „Vector“ skaudžiai trūksta greičio. Ir įvairovės. Ir dar daug ko… Bet tol, kol žaidimas trunka – „Vector“ išties smagus bei maloniai neįprastas.

Visų pirma tai žaidimas, kuris iš pradžių pasirodė išmaniuosiuose telefonuose, o dabar sėkmingai savo debiutą kartoja ir asmeniniuose kompiuteriuose. Ir, sprendžiant iš visko, tikrai negalima teigti, kad „Vector“ asmeniniuose kompiuteriuose netinka ar atrodo per silpnai – anaiptol! Tai yra visiškai neįpareigojantis žaidimas, kuris leidžia apsiriboti vien „rodykliniais“ klavišais, o taip pat leidžia žaisti atsilošus ir per daug nesierzinant dėl ekrane matomo vaizdo. Tačiau, kaip bebūtų gaila, apmaudu, kad tuo metu, kai vienos „Vector“ dalys žaidimą parodo visame gražume, kitos tą grožį kaip įmanydamos užstoja…

Paprasčiausia „Vector“ apibūdinti kaip šonu slenkantį 2D kliūčių ruožą, kurį žaidėjas turi įveikti pakeliui atlikdamas (arba ne) eilę nurodytų triukų. Parašysiu iš karto, kad šio kliūčių ruožo tempas arba greitis, kurio prisilaikydamas didžiąją žaidimo dalį bėga žaidėjo valdomas veikėjas – gana mažas, todėl išlaviruoti iš įvairių „Vector“ kliūčių ar spąstų yra pakankamai lengva. Tiesa, visą žaidimo sudėtingumą šiuo atveju lemia žaidėjo valdomam veikėjui iš paskos bėgantis pikčiurna (iš tiesų, šio žaidimo kontekste net neturiu daugiau kaip šio persekiotojo ir pavadinti), kuriam kritus – beveik iš karto atsiranda kitas. Taigi apibendrinant tokius pirminius „Vector“ žaidimo proceso bruožus, galima pasakyti, kad jame svarbiausiu žaidėjo tikslu tampa visų kliūčių ruožų įveikimas, tuo pačiu sėkmingai pabėgant nuo sparčiai ant kulnų lipančių persekiotojų.

Prieš tęsdamas apžvalgą, privalau sudaužyti paskutines vilties apraiškas tiems, kas šiame žaidime tikisi bent kokio nors siužeto – deja, jo nėra. Žaidimas prasideda pagrindinio veikėjo šuoliu iš kažkokio ofiso, kuriame dirbo ir tęsiasi jo nenutrūkstamu bėgimu trijose skirtingose aplinkose. Žodžiu, visą žaidimą galima pavadinti trimis nenutrūkstamo bėgimo valandomis, tačiau po visko, nors šiaip siužetui „Vector“ dėmesio visai nerodo, įvyksta gana kvailas, ir būtent šio žaidimo rėmuose itin kvailas dalykas, kuriuo užbaigti nuolatinio bėgimo žaidimą yra nemenkas antausis jį perėjusiam žaidėjui. Na, bet nepaisant to, pirmo ir antro skyriaus pabaigoje įvyksta gana smagūs, nors trumpi, viso skyriaus išrišimai. Tuo tarpu trečias skyrius baigiasi jau aptarta pabaiga, paliekanti nemalonų paskutinį įspūdį. Galbūt taip yra dėl to, kad žaidimas, besirutuliodamas, galiausiai įgauna vos ne „Another World“ mastus ir automatiškai nuvilia, kuomet neišpildo taip laukiamos bei intriguojančios pabaigos lūkesčių.

Taigi, kaip jau turbūt supratai, visą žaidimą sudarys trys skirtingos aplinkos: stiklinių dangoraižių miesto fragmentas, tokių pačių dangoraižių statybvietė ir futuristinė žalioji miesto zona. Kiekvienoje iš šių aplinkų reikės peržaisti po ~ 9 lygius. Aišku, neverta turbūt net rašyti, kad įspūdingiausiai atrodo bei didžiausiais greičiais pasižymi būtent žaliosios zonos lygiai, tačiau būtent jie bus ir labiausiai vizualiai patrauklūs, tad gali visą trečiąją zoną mintimis taupytis maloniam desertui.

Be to, kad turėsi visą laiką bėgti nuo persekiotojo ir įveikinėti skirtingo sudėtingumo kliūčių ruožo kliūtis, tam tikrose lygių vietose užsidegs specialios ikonos, simbolizuosiančios atitinkamus triukus. Pačius triukus arba judesius teks pirkti už žaidimo metu uždirbamus virtualius pinigus, kurie bus išduodami sėkmingai įveikus lygį arba jį įveikiant vėl ir vėl… Pačių triukų kainos didelės, todėl nesitikėk visko patogiai susipirkti – teks sukandus dantis taupyti. O triukai svarbūs ne vien dėl to, kad paganytum akis, bet ir dėl to, kad jei konkrečiame lygyje neatliksi visų nurodytų triukų – negausi vienos žvaigždutės. O kalbant apie žvaigždutes, „Vector“ dominuoja štai toks griežtas vertinimas – jeigu perėjai lygį, Tau priklauso viena žvaigždė; jeigu perėjai lygį atlikęs visus triukus – dvi žvaigždės; o jei perėjai lygį atlikdamas visus triukus bei surinkdamas visus skraidančius kubus, žaidime vadinamais bonusais – Tau suteikiamas maksimalus, trijų žvaigždžių įvertinimas. „Kam plėšytis“ – paklausi? Ogi tam, kad nesurinkus nustatyto bendro žvaigždžių kiekio, negalėsi atsirakinti sekančios aplinkos, todėl šimtą metų galėsi lakstyti stiklinių dangoraižių stogais ar ofisais. Arba gali sumokėti 10 tūkstančių (jei ne dar daugiau) tų pačių virtualių žaidimo pinigų, bet žinant, kad tuo pat metu kaip įmanydamas taupysi triukams – ši opcija, manau, atpuola.

Kas žaidime tikrai patraukia, tai galimybė perbėginėjant lygį kažkiek paimprovizuoti ir atrasti visiškai netikėtų kelių, kuriais tuo pačiu gali suklaidinti ar priversti atsitrenkti kakta į kliūtį savo persekiotojus. Iš to kyla papildomas azartas, kurio dėka net pats to nepastebėdamas gali susirinkti dar daugiau pinigų ar visai netyčia surinkti tuos bonusus, kurių iki tol nesugalvodavai, kaip paimti. Tiesa, labai lėtinti savo herojaus neverta, nes persekiotojai tikrai aršus ir jei jie prisiartins per žingsnį – iškart užtvos Tavo personažui su elektrošoku, tad per daug tampyti liūto už ausų neverta. Kita vertus smagu ir tai, kad pereidinėjant žaidimą, jame vis atsiranda kokių nors papildomų judesių ar galimybių įsigyti kokius nors daiktus, tik, aišku, tų daiktų pirkimu niekas nesidomės – juk visi būtinai norės išmokti visus triukus!

Žaidimo apipavidalinimas yra stilizuotas ir iki pat paskutinių scenų išlaiko savo nusistatytą vizualų stilių. Visi veikėjai – juodi, todėl atrodo, kad visas veiksmas vyksta šešėliuose, tarsi „Contrast“ 2D žaidimo sekcijos. Tačiau kaip bebūtų gaila, „Vector“ šimtą kartų koją pakiša muzikinis fonas… Viso žaidimo metu – t.y. visose trijose aplinkose ir kiekviename iš ~ 27 lygių skamba viena ir ta pati muzikinė tema. Ir lyg to būtų maža, ši tema net nėra kuo nors išskirtinė ar pagavi – šiaip šioks tokas „beatas“ ir tiek. Oi, skurdu. Ir apmaudu, nes „Vector“ yra būtent tokio tipo žaidimas, kuriame nederėtų taupyti ant garso takelio, bet atvirkščiai sukurti kažką, kas akomponuotų intensyviam bėgimui, kliūčių ruožui ir intensyvių futuristinių gaudynių ritmui. Kita vertus visada gali atsidaryti savo asmeninį grotuvą, kuriame pats susidėliotum pageidautiną garso takelį, tačiau nuo kada tuo turi rūpintis žaidėjas?

Iš esmės „Vector“ yra tikrai geras ir vykęs žaidimas, tačiau jo niekaip nepavadinsi puikiu. Viso žaidimo metu nesikeičianti įkyri muzikinė tema, keistai griežtas įvertinimų už pereitus lygius skyrimas ir pernelyg maža įvairovė bei nepakankamas bendras greitis. Nors čia jau, žinoma, kiekvienam pagal skonį, bet na juk norisi, kad žaidimas žaidžiant įtrauktų ir bent kiek verstų jį žaisti įsijautus, o ne sudirbus atsipūtusiam ant sofos. Čia juk ne koks nors „YouTube“ filmukas, galų gale… Na, bet už tokią kainą, kokios už šį žaidimą prašo „Steam“ bei įvertinant unikalų „Vector“ žanrą, manau, žaidimą galimą drąsiai įsigyti ir net nuoširdžiai parekomenduoti draugams. Vienok nereikia tikėtis per daug.