„Sup*stai nuotabus“. Taip atsakė „Remedy Entertainment“ vadovas Matias Myllyrinne, kai buvo paklaustas, ką mano apie naująjį „Max Payne“ žaidimą. Pirmą kartą frančizės istorijoje prie „Max Payne“ dirbo ne „Remedy Entertainment“, o „Rockstar“.

Pirmoji „Max Payne“ dalis 2001 m. iki tol mažai kam girdėtai studijai „Remedy Entertainment“ atnešė neišpasakytą šlovę. Praėjus vos metams „Remedy“ už 10 mln. dolerių pardavė leidėjui „Take-Two“ visas jo turėtas akcijas, o taip pat ir visas teises į „Max Payne“. Kvailas žingsnis, pasakysi? 2003-aisiais debiutavo paskutinysis „Remedy“ kurtas „Max Payne“ žaidimas – garsusis „Max Payne 2: The Fall of Max Payne”. Nors antroji dalis buvo įvertinta ne ką prasčiau nei pirmoji, jos pardavimų rodmenys buvo tragiški – žaidimas patyrė fiasko. „Take-Two“ skubiai atšaukė visas premijas, numatytas „Remedy“ studijos darbuotojams. Ne gana to, kitais metais, 2004-taisiais, „Take-Two“ išplatino pranešimą, kuriame „Max Payne 2“ pardavimų rezultatus pavadino „ir toliau nuviliančiais“ bei įvardino juos kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių susvyravo kompanijos finansinė padėtis. „Remedy Entertainment“ dėl šios nedėkingos situacijos nesuko sau galvos. Visų pirma, „Max Payne“ jau nebebuvo jų problema, o visų antra, studija ruošėsi naujam projektui, kuris, kaip žinome dabar, vėliau išsirutuliojo į „Alan Wake“.

Prabėgus beveik dešimtmečiui nuo „Max Payne 2: The Fall of Max Payne” debiuto, pagaliau turime „Max Payne 3“. Tai antrasis „Take-Two“ bandymas paversti „Max Payne“ pelningu žaidimu, šią užduotį patikinti savo garsiosioms „Rockstar“ studijoms.

Kad ir kokius planus regztų „Take-Two“, Maksui nusišvilpt. Po to, kai buvo nužudyta jo žmona ir kiti mylimieji, Maksas įsiteigė sau, jog dėl visko kaltas tik jis. Jam atrodo, kad bus geriausia, jei jis daugiau nebekalbės su niekuo, išskyrus barmeną ir žmones, galinčius pastatyti viskio. Dienomis Maksas sėda į autobusą ir važiuoja į kapines, kur gedi savo išžudytos šeimos bei kolegų. Vakarais jis merdi kokiam nors apšniurkštame bare ir be saiko siurbia viskį. Grįžęs namo vėlai naktį, Maksas įsimeta į burną saują tablečių ir viską užgeria dideliu gurkšniu viskio „Kong“. Ir taip tęsiasi ištisas dienas, savaites ir net metus. Kol vieną dieną Maksas įsivelia į konfliktą su nedraugiškais mafijozais. Tada jam tenka sprukti iš snieguoto Niujorko į saulėtą San Paulą. Tenai Maksas toliau geria kaip mužikas, tačiau dienomis jau stengiasi tvardytis – jis kartu su Niujorke sutiktu draugu dirba vieno turtuolio šeimos asmens sargybiniu. Pats to nenorėdamas, Maksas įsitraukia į dar vieną košmarišką nuotykį, įkvėptą tokių filmų kaip „City of God“, „Tropa de Elite“ bei „Man on Fire“.

Istorija dėstoma kitokia maniera nei seniau. Komiksus iš ankstesnių dalių pakeitė tradiciniai vaizdo intarpai. Tiesa, jie stilizuoti: vaizdas trūkčioja, periodiškai sublyksi kokia apakinanti spalva, ekrane atsiranda ir išnyksta veikėjų ištarti žodžiai bei frazės, kartais iš kelių skirtingų kameros rakursų sukonstruojamas vaizdų koliažas. Tokiu būdu siekta komiksus išmainyti į vaizdo intarpus neprarandant jų stiliaus. Deja, rezultatas išėjo nevykęs. Nuo visų tų pagirias primenančių efektų jau pačioje pradžioje darosi bloga, be to, jie trukdo suprasti kas vyksta ekrane. Situacija nėra tokia siaubinga kaip buvo su „YouTube“ stiliaus bjaurastimi žaidime „Kane & Lynch 2: Dog Days“, tačiau netoli to.

Blogiausia, kad siužetinių vaizdo intarpų negalima praleisti kada panorėjus. Tai susiję su lygių užkrovimo specifika. „Max Payne 3“ turi tik vieną krovimo ekraną – pačioje pradžioje, prieš patenkant į „start“ meniu. Visame likusiame žaidime nėra jokių krovimo laikų – pasibaigus vaizdo intarpui iš karto prasideda veiksmas. Kai žaidžiau pirmą kartą, man tai patiko, nes įdėmiai stebėjau kiekvieną filmuką, nė neketindamas ko nors praleisti. Bet paskui, kai pereidinėjau žaidimą antrąsyk, turėjau vėpsoti į nusibodusius siužetinius intarpus negalėdamas nei vieno jų prasukti. Kiekvieną kartą nuspaudęs kokį nors mygtuką, ekrano kampe išvysdavau užrašą „still loading“. Po minutės – vis dar „still loading“. Tik pačioje filmuko pabaigoje galėdavau jį nutraukti ir pradėti žaisti. Taip kai kuriose vietose būdavau verčiamas kentėti po keletą minučių viena tam, kad prasukčiau įgrisusį filmuką. Vaizdo intarpo metu netgi neįmanoma patekti atgal į meniu. Tikra kankynė.

Laimei, „Max Payne 3“ siužetas išties pagaulus ir intriguojantis. Nėra ko stebėtis – scenarijų parašė pats Dan Houser, žmogus, dirbęs prie visų modernių „Grand Theft Auto“ žaidimų ir vesterno „Red Dead Redemption“. Anksčiau už „Max Payne“ žaidimų siužetą buvo atsakingas suomis Sam Lake. Jis pagrindinį herojų Maksą Peiną įgrūdo į tamsų, cinišką ir padugnių valdomą pasaulį, kuriame negalima pasitikėti niekuo, net ir savo paties protu. Su „Max Payne 3“ stengtasi išlaikyti panašią atmosferą. Kaip ir seniau, įvykiai matomi iš Makso perspektyvos. Fone girdimi jo vidiniai monologai, primenantys penkto dešimtmečio film-noir juostas su žymiuoju Humphrey Bogart.

Kita vertus, buvusį „Max Payne“ stilių stipriai paveikė „Rockstar“ įtaka. Bendra nuotaika tapo kiek šviesesnė. „Max Payne 3“ siužetas, lyginant su ankstesnėmis dalimis, pasidarė lengviau virškinamas ir paprastesnis. Tik nesuprask manęs klaidingai. Prie tekstų kokybės ir įgarsinimo sunku prikibti – Dan Houser yra truputį kitokio skonio, bet tokio paties kalibro rašytojas kaip Sam Lake, o „Rockstar“ nuo senų laikų samdo tik pačius geriausius video žaidimų aktorius. Deja, faktas lieka faktu – „Max Payne 3“ savo atmosfera bei siužetu yra artimesnis „Grand Theft Auto“ ir „Kane & Lynch” žaidimams nei senosioms „Max Payne“ dalims.

Maksas, tęsiant tradicijas, šioje dalyje ir vėl reinkarnavosi į naują žmogų. Pirmojoje dalyje jis buvo sukurtas pagal scenarijaus autorių Sam Lake. Antrojoje dalyje savo veidą Maksui paskolino aktorius Timothy Gibbs. Dabar Makso apipavidalinimas atitinka jo balso aktorių James McCaffrey. Gal taip net ir geriau.

Mažiausiai pasikeitusi žaidimo dalis – lygių dizainas ir eiga. Jei nekreipsime dėmesio į šiuolaikišką fiziką bei grafiką, turėsime iš esmės tą patį „Max Payne“ kaip seniau. Kiekvienas iš keturiolikos lygių yra griežtai linijinis. Viskas, ką Tau reikia atlikti kiekvienoje misijoje – pasiekti jos pabaigą, pakeliui iššaudžius visus pasitaikiusius priešus. Čia, laikantis „Max Payne“ kanonų, nėra jokių galvosūkių ir beveik jokios būtinybės tyrinėti vietoves (nebent norisi surinkti specialius daiktus). Keletame epizodų Maksas iš pradžių mėgina apeiti priešus nepastebėtas. Deja, nei viename lygyje nėra progų slapstytis ir veikti diskretiškai. „Max Payne 3“ neturi žaidėjų pamėgtų košmarų lygių iš „Max Payne 2“. Vietoje jų galėjo atsirasti sėlinimo užduotys ar kas nors panašaus, kas galėtų paįvairinti nesiliaujančias kovas su bevardžiais niekšais.

Kadangi visas žaidimas dedikuotas išskirtinai šaudymui, jo subtilybėms skirta daug dėmesio. Maksas ir šioje dalyje moka laikinai sulėtinti laiką, o taip pat filmo „Hard Boiled“ stiliumi stryktelėti į šoną ir tuo pat metu šaudyti į blogiukus. Esama ir šiokių tokių naujovių, kurios „Max Payne 3“ paverčia šiuolaikiška trečio asmens šaudykle. Nuo šiol žaidime apribotas vienu metu turimų ginklų skaičius (beje, mėtomi sprogmenys prieinami tik tinklo režime), taip pat įdiegtas sugebėjimas slėptis už priedangos. Ši funkcija gyvybiškai svarbi žaidžiant aukštesniais sudėtingumo nustatymais. Gaila, kad naudojimasis priedanga veikia ne taip sklandžiai ir preciziškai kaip „Uncharted“ ar „Gears of War“ žaidimuose.

Išmokti naudotis visais Makso įgūdžiais tiesiog privaloma. „Max Payne 3“ toks pat sudėtingas kaip ir anksčiau išleistos dalys. Gyvybės savaime neatsistato. Būtina naudoti vaistus, o jie gerai išslapstyti. Vidutiniu sudėtingumo lygiu Maksas krenta žūsta bauginančiai greitai. Patys priešai gal ir nėra patys protingiausi, bet tikrai vieni iš agresyviausių – jie puola be jokios atvangos, kartais net nepalikdami laiko užsitaisyti ginklui ar atsistatyti gyvybėms. Atsirado dažnai praverčianti „last man standing“ funkcija – jeigu Maksas smarkiai sužeidžiamas, kai turi bent vieną tablečių bonkutę, jam suteikiamas šansas sulėtinus laiką nukauti jį sužeidusį priešą ir taip išsigelbėti. Jeigu jau visai riesta, leidžiama bet kada pasikeisti sudėtingumo lygį bei automatinio taikiklio stiprumą.

Kad ir kurį sudėtingumo lygį pasirinksi, frustracijos (susierzinimo dėl nesugebėjimo ko nors atlikti) neišvengsi. Atskaitos taškų išdėstymas yra tiesiog idiotiškas. Kai kur atstumas skiriantis „checkpoint‘us“ yra gerokai per didelis. Prisiminus, jog net lengviausiu sudėtingumo lygiu Maksas miršta nuo poros sužeidimų, norėtųsi, kad atskaitos taškai būtų išdėstyti tankiau. Arba kad būtų leidžiama išsisaugoti žaidimą bet kurioje vietoje, kaip būdavo anksčiau.

Techninė „Max Payne 3“ pusė beveik neturi ydų. Žaidimo vaizdai tokie detalūs, kokie tik gali būti šešerių metų amžiaus grafiniame variklyje „RAGE“. Intensyvaus veiksmo scenose kadrų kaita mėgsta atsikalbinėti, bet tai nutinka ne taip jau dažnai. Labiausiai patobulėjo fizika. Maksas ir priešai tikroviškai parkrinta ant žemės, o kiekviena paleista kulka ir jos daroma žala yra apskaičiuojama realiu laiku. Tai reiškia, kad sulėtinęs laiką gali matyti, kaip kiekviena kulka skrodžia orą, o įsmigusi į kūną palieka jame skylę, iš kurios sunkiasi kraujo fontanai. Susišaudymai gali nusiaubti aplinkas, bet žalos modelis nėra kuo nors įspūdingas. Jis ryškiai nusileidžia, pavyzdžiui, „Max Payne“ stiliaus šaudyklei „Stranglehold“.

„Max Payne 3“ vieno žaidėjo kampanija driekiasi apie 12 valandų. Tai kiek daugiau nei galėjo pasigirti antroji dalis. Perėjus vienam žaidėjui skirtas misijas, siūloma žaisti iš naujo „score attack“ režime, kuriame skaičiuojami kiekvieno lygio įveikimo rezultatai, arba šokti į klasikinį „New York Minute“ režimą – jame reikia kiekvieną lygį įveikti per duotą laiką, kurį įmanoma prailginti nukaunant priešus. Labiausiai „Max Payne 3“ nuo senųjų dalių išsiskiria savo naujuoju tinklo režimu.

Jeigu kam nors sakysi, kad „Max Payne 3“ daugelio žaidėjų režimas yra tik priedas prie vieno žaidėjo kampanijos, gėdingai apsimeluosi. Tie, kurie mėgsta varžytis su kitais žaidėjais, tinklo režimuose praleis nepalyginamai daugiau laiko nei vieno žaidėjo kampanijoje.

Be klasikinių režimų, tokių kaip „deathmach“ ir „team deathmach“, „Max Payne 3“ siūlo specialias „Payne Killer“ ir „Gang Wars“ taisykles. Žaidžiant „Payne Killer“, vienas žaidėjas būna Maksas, o kitas – jo kolega Pasos. Jie stipresni nei visus kitus žaidėjus, bandančius juos nukauti. Nužudęs kurį nors dviejų bendražygių, tampi atitinkamai Maksu ar Pasos. Kuo ilgiau išliksi nenužudytas ir kuo daugiau kitų žaidėjų spėsi nužudyti pats, tuo daugiau taškų pelnysi. Labai azartiškas režimas. Komandinis režimas „Gang Wars“ sudarytas iš penkių raundų, kiekviename iš jų varžantis dviems komandoms. Pirmoji rungtis parenkama atsitiktinai, kitos trys – priklausomai nuo to, kurį komanda laimėjo prieš tai buvusią raundą. Paskutinioji rungtis visuomet būna „team deathmach“, kur už ankstesnių raundų pergales įskaitomi papildomi taškai. „Gang Wars“ daug kuo primena „Ghost Recon: Future Soldier“ matytą „Conflict“ režimą su nuolat besikeičiančiomis užduotimis.

Daugelio žaidėjų režime leidžiam detaliai modifikuoti savo žaidėjo išvaizdą, siūloma rinktis iš gausybės papildomų sugebėjimų, galima tobulinti ginklus, susiburti į savotiškus klanų atitikmenis („crews“) ir t.t. „Rockstar“ tinklo režimų srityje padirbėjo iš peties. Tinklo režimuose niekada netrūksta veiksmo, žaidėjų ir adrenalino. Tai tarsi trečio asmens „Call of Duty: Modern Warfare 3“. Vienintelis rimtas nusiskundimas – neprotingai parenkami pomirtinio atsiradimo taškai („respawn points“).

„Max Payne 3“ be abejonės parduos daugiau kopijų nei antroji dalis. Tikriausiai pakankamai daug, kad ateityje pasirodytų ketvirtoji dalis. „Max Payne 3“ be abejonės bus nekenčiamas tų, kuriems patiko pirmos dvi dalys. Ne už tai, kad jis kažkuo prastas, bet už tai, kad „Max Payne 3“ yra kitoks nei ankstesni serijos darbai. Tiems žaidėjams siūlyčiau išmėginti „Max Payne“ brolį „Alan Wake“ – jis neturi Makso Peino, bet užtat yra grynakraujis „Remedy“ produktas, pasižymintis visa šios studijos stilistine atributika. Jeigu nejauti jokių sentimentų „Max Payne“ žaidimams, o ypač tuo atveju, jei patiko „Grand Theft Auto IV“ ar „Red Dead Redemtpion“, – „Max Payne 3“ tikrai nenuvils.