iesą sakant seniai jau reikėjo imti ir parašyti kažką apie kurį nors „Deponia“ trilogijos žaidimą, bet taip išėjo, kad vėl rašau (kažkada taip panašiai negarbingai pasielgiau su „Runaway“ trilogija) tik apie paskutinį. Tačiau „Goodbye Deponia“ (kaip ir visa trilogija) neabejotinai nusipelno bent jau tokio parašymo, nes tai yra žaidimai, kurie tiesiog įsiveržė į „kvestų“ žanrą ir… parodė tokių keistų dalykų, kad beveik visi iki vieno liko sėdėti kvadratinėmis akimis. Iš tikrųjų, „Deponia“ trilogija yra ko gero patys keisčiausi mano žaisti „kvestai“, tačiau tas keistumas pasireiškia daugiau neigiama prasme, nei teigiama. Tai yra tiesiog nervus tampanti, į akis įžūliai spjaudanti ir visiškai jokių rėmų nepaisanti bei į nieką neatsižvelgianti žaidimų serija, kuri paprasčiausiai nori nenori paperka savo ekscentriškumu. Ne, čia ne tas atvejis, kokiu kino pramonėje tapo „Brüno“, tačiau galiu garantuoti, kad patiks šis išsišokimas žaidimo forma toli gražu ne kiekvienam. Nors net nesu tikras ar prieš nusprendžiant patinka-nepatinka visiškai visi liks supratę, ką peržaidė. Na, bet viltis, kaip sakoma…

„Daedalic Entertainment“ pasižymi tikrai neįprastu žaidimų repertuaru ir būtų naivu sakyti, kad gerai žinai, ko iš jų tikėtis. Pavyzdžiui jie sukūrė du įsimintinus ir šviežius „kvestus“ „The Dark Eye“ pasaulyje, kurie traukė ne tik savo stilistika ir pateikimu, bet ir drąsiais žingsniais, kuriuos šie žaidimai žengė savo žanre. Tačiau paskui iš niekur nieko išdygo pirmasis „Deponia“, kurio labai sunku nemėgti dėl pastarojo skleidžiamo šarmo, bet kai pasigilini ir pamąstai, ką būtent čia žaidi ir kas vyksta, pasidaro kartais apmaudu, kartais koktu, o kartais tiesiog gaila savęs, nes netgi sunku suprasti, kas esi pats, jei tai žaidi – kvaišelis, nesusipratėlis ar (matyt, blogiausias scenarijus) toks pat kaip ir „Deponia“ trilogijos protagonistas Rufusas. Akivaizdu, kad „Deponia“ žaidimai yra labiausiai išsišokantys iš visų, ką yra sukūrę „Daedalic Entertainment“, tik labai sunku pasakyti, ar jie tuo iš tikrųjų didžiuojasi, ar net patys dorai nežino, ką sukūrė. Stebiuosi, nes tarp pirmo ir antro „Deponia“ žaidimų įsispraudė vaikiškai gražus ir pasakiškas „The Night of the Rabbit“, gerokai kontrastuojantis su stačiokišku „Deponia“ humoru ir net didžiausius nonsensus pranokstančiais galvosūkiais ar atskiromis scenomis. Kita vertus, šiuo metu „Daedalic Entertainment“ baiginėja kurti žaidimą apie tarakonus…

Per daug nesileisiu į siužeto aprašymus, nes neišvengiamai tektų aptarti didžiąją dalį to, ką tenka patirti „Deponia“ bei „Chaos on Deponia“, o kadangi numanau, kad dar tikrai yra nežaidusių nieko iš šios trilogijos ir žmonės, susigundę būtent šia trilogijos dalimi norės pradėti viską nuo pradžių, šį kartą gana sąmoningai patylėsiu. Nors kita vertus negaliu juk palikti tuščios pastraipos, tad susigalvojau štai tokį kompromisą: tai trilogija apie visiškai nieko nesivaržantį ir tyčia kvailu apsimetantį vyruką Rufusą, kuris trokšta pakilti iš savo savartynmiesčio į aukštumas, tačiau šios kelionės metu įsimyli merginą Goal, kuriai pakeliui keliskart ištrina atmintį ir kitaip padaro žalos, o taip pat apie kelis galingus veidus iš Deponijos miesto, kurie suinteresuoti nušluoti viską, kas po jais, nuo Žemės paviršiaus bei parsigrąžinti Goal, kuri jiems reikalinga toli gražu ne vardan meilės ar kilnumo. Tuo pačiu tai žaidimai, kurių siužetinės linijos prigrūstos absoliučiai nereikalingų, bet tuo pat metu ir negirdėtų bei tikrai dar niekur neregėtų scenų, galvosūkių, sustojimų, pokalbių, galų gale veikėjų ar net tokių Rufuso poelgių, kuriems uždengti neužtektų net penkių „facepalm`ų“. Na, jeigu bendrais bruožais tai maždaug taip. O būtent šioje dalyje, gal dėl to, kad ji jau paskutinė, o gal todėl, kad anksčiau ar vėliau tai neišvengiamai turėjo įvykti, ekscentriškas egoizmo ir nesąmonybių burbulas Rufusas staiga ima ir pasikeičia.

Iš tikrųjų nors ir keistą, o vietomis tiesiog nesuvokiamą ar net idiotišką pirmųjų dviejų „Deponia“ žaidimų pasaulį bei jo gyventojus ar šmaikštų pateikimą šiame žaidime kūrėjai išmainė į paties Rufuso siužetinę liniją. Trumpiau tarius „Goodbye Deponia“ pagaliau suteikia šio herojaus portretą ir net su didžiausiu kruopštumu pateikia įvairias jo detales. Taip, Rufuso linija bei jos posūkiai yra nelaukti bei tikrai įdomūs, tačiau kur tuomet pradingsta visi beprotiškai netikėti veikėjai, kur ir kurių galų nuspiriamas tas keisčiausias formas įgaunantis siužetas? Dabar viskas susidėlioja maždaug taip: pirmoji trilogijos dalis „Deponia“ ne juokais užkabina, nors tuo pačiu ir palieka kiek nemalonų skonį, bet už tai su žaidimo visatos bei veikėjų pristatymu susitvarko nepriekaištingai (ir taip pat žaidimas išlaiko pagirtiną tempą); tuomet „Chaos on Deponia“ išsuka įvykius į visai kitą lygmenį, prirodo žaidėjui pačių patraukliausių veikėjų ir sumanių sprendimų (nors pats Rufusas pradeda ne juokais tampyti nervus…); ir galiausiai savo trečioje dalyje pademonstruoja netolygų tempą (pradžia labai lėta ir vangi, o visa antra žaidimo pusė tiesiog isteriškai prigrūsta tarpusavyje net nedarančių dalykų, viskas kyšo stirkso, sunku apjungti) ir kaip paskutinį liūdną desertą pagaliau pasiūlo pažinti Rufusą. Nežinau, šiaip viskas atrodo patraukliai bei neabejotinai atsiremia į gerus norus, bet užbaigus žaidimą apima nenumaldomas jausmas, kad galbūt ši serija (turint omenyje ypatingai gerą ir net žanrą keičiančią idėją) galėjo būti išpildyta nepalyginamai geriau. Na, ar bent jau išvengti nors kelių kelio vingių, kuriuos šiuo atveju pasirinko.

Galvosūkiai, kaip jau ir minėjau kituose „Daedalic Entertainment“ žaidimų apžvalgose, būtent „Deponia“ trilogijos atveju yra… na, sakykim, tiesiog „deponiški“. Labai pykstu, kai žaidime vyksta sunkiai paaiškinami dalykai (turiu omenyje netgi ir žiaurumo, kvailumo, ar natūralaus „crazy“ rėmus) arba, dar blogiau, kai žaidėjas yra verčiamas daryti visiškas, kartais netgi demoralizuojančias nesąmones ir dar, priedo, mėgautis tuo. To „Deponia“ trilogijoje, o ypač tam tikrose vietose, netrūksta. Stabiliausias ir normaliausias savo galvosūkių bei jų sprendimų atžvilgiu visoje trilogijoje yra pirmasis „Deponia“, o po jo kūrėjai visai nutrūko nuo lenciūgo. Jeigu mėgsti sąmoningus galvosūkius arba tokius, prie kurių nuoširdžiai reikėtų palaužyti galvą, tai savąją gali jau dabar nunarinti – „Deponia“ to paprastai nebūna. Kai žaidi kartais turi sąžiningai susitaikyti pats su savimi ir pripažinti: čia žaidimas kuria taisykles ir nors jų nepaaiškina ar niekaip nemotyvuoja, tu turi arba prisitaikyti arba mesti žaidimą šalin. Panašu, kad subtilumo kūrėjai nepripažįsta, o viskas, kas vyksta, dažniausiai vyksta tik dėl „na o pažiūrėkit, kaip mes galim – to niekada joks kitas kūrėjas negalėjo, nesvarbu, kad jam to ir nereikėjo“! Vienok nepaisant to iš kantrybės kartais išvedančio galvosūkio faktoriaus ir kelių jau net pernelyg nesąmoningų ar apvemt ekraną verčiančių vietų, „Goodbye Deponia“ žaidžiasi padoriai. Bet prie pastarojo teiginio labai svarbu iš anksčiau įsitikinti, ar šio žaidimo stilistika Tau limpa ar erzina. Jei erzina, „Deponia“ pavadinimą derėtų pamiršti su visam.

Gana išskirtinis „Goodbye Deponia“ (kaip ir visos trilogijos) bruožas yra jo unikali, graži ir fantazijos bei detalių nestokojanti vizualinė pusė. Tikrai pavydėtina aplinkų, veikėjų bei kai kurių animacijų kokybė, gana ryški įvairovė tiek tarp aplinkų, tiek tarp skirtingų trilogijos dalių. Kam jau kam, bet šiai trilogijai nebūdingas atsitiktinis kartojimasis ar štampavimas. O ne, netgi priešingai. Galbūt net per daug priešingai! Na, bet kokiu atveju ši trilogija yra graži ir jei kyla noras tiesiog paganyti akis, visada galima įsidėti ausų kamštukus, kad negirdėtum Rufuso svaičiojimų ir tiesiog spoksoti į ekraną. Manau, kad toks žaidimo perėjimas taip pat pilnai įmanomas, tik, atitinkamai, tikrai nevertas pilnos už žaidimą mokamos kainos, taigi akių ganytojams teks laukti vienokios ar kitokios nuolaidos.

Prieš baigiant man niekaip iš galvos neiškrenta vieno gero draugo klausimas: „gerai, būtinai tada pažaisk „Goodbye Deponia“ ir pasakysi man, ar verta, nes dabar esu sustojęs „Chaoso n Deponia“ viduryje, nes neapsikenčiau su Rufusu…“ Tvirtai tikėjau, kad kai tik pereisiu paskutinę trilogijos dalį, taip iškart tas atsakymas man prieš akis ir iššoks. Deja, turiu nuvilti tiek draugą, tiek save – nežinau. Galbūt „Goodbye Deponia“ ir nėra toks, kad jį galėtum nuspėti, bet jis juo labiau nėra tas, dėl kurio reikėtų pereiti antrąją dalį vien tam, jog pamatyti, kaip viskas susiveda ar išsiriša. Taip, pabaiga nebloga, ypač Rufuso asmeninė arka – įsimenanti, tačiau ar verta kaip išmuštai mėsai prasisukti per visą „Goodbye Deponia“ mėsmalę vien dėl kažkokių detalių ar nedidelių asmeninių iliuzijų – nežinau. Pats žaidimas yra pernelyg netolygus ir banguojantis, kad galima būtų nė kiek neabejojant jį parekomenduoti. Visgi linkstu prie nuomonės, kad abejoti žaidžiant nei konkrečiai šį žaidimą, nei visą trilogiją – negalima. Tau turi arba patikti ir vežti tiek visas humoras, tiek pagrindinis veikėjas arba tuomet geriausia išvis neprasidėti.

Tai turėjo būti trečias ir lemiamas žaidimas, kuris apsprendžia viską ir su trenksmu deda paskutinį tašką, bet vietoje to, panašu, išėjo gana abejingas žaidimas, kuris ryškiausias savo idėjas laiko susikišęs į kišenes ir bent jau pats sau tikrai nesijaučia, kaip stipriausias ir paskutinis trilogijos žaidimas.