Tai čia, tai ten vis prabylama apie strategijos žanro statiškumą, populiarumo nuosmukį ir galimai liūdną baigtį. Iš ties, kai prisimenu savo jaunas dienas, strategijos žanras buvo vienas dominuojančių. Dabartinė jo būsena irgi nestebina. Žanras neevoliucionuoja, neieško naujų formų, galų gale yra įkaltintas tam tikruose rėmuose ir vertinant technines galimybes. Iš esmės šiandien tiek RTS, tiek TBS žaidimai vandens paviršiuje laikosi tik kelių plačiai žinomų ir gerbiamų projektų dėka. „Disciples“ serija nėra vienas tų plūdurų. Galbūt, kažkada ji darė savo indėlį ėjimais pagrįstų fantasy žaidimų populiarumui, bet ne dabar. Trečioji žaidimo dalis lėkšta, paprasta, turi techninių spragų, neišbaigta ir negili. Žinoma, jei žaidimą vertinčiau kiek kitokia prasme, jis gal būtų visai neblogas. Jei tai būtų naujas žaidimas, skirtas žmonėms norintiems žaisti kokius nors „Heroes“, bet jų nesuprantantiems. „Disciples III“ galėtų tapti įvadu į TBS žaidimų pasaulį, puikia priemone jauniems žaidėjams, kurie išmėginę ir susižavėję žaidimo mechanika, keliautų ieškoti kažko geriau. Bėda tame, kad jos naujokas nesusižavės idėja pradėti savo pažintį su žanru nuo trečios dalies. Tuo tarpu tikri TBS mėgėjai sugalvoję išmėginti „Disciples III“ liks skaudžiai nusvilę nagus.
Priežasčių nusivylimui marios ir jei dalį jų pavyks eliminuoti greitai, jų vietą užims kitos. Žaidimas iš esmės sukuria tikrai neblogą pirmą įspūdį. Dailios, kruopščiai išpieštos aplinkos, minimaliai išvaizdą keičiantis pagrindinis herojus, padoriai veikianti kamera, pakankama „zoom“ funkcija ir t.t. Pirmas dešimt minučių kol bandai apsiprasti su žaidimu, sukelia labai malonias emocijas ir keistą nuotykių laukimo jausmą. Prabėgus dar akimirkai viskas ima byrėti į šukes. Personažo judėjimas perteiktas „kreivai“, aplinkoje esantys objektai neturi aiškios prioritetų sistemos, tad nieko nedarantys akmenys, kartais atrodo įspūdingiau nei lobius slepiantis vežimas. Orientuotis pasaulyje darosi vis sunkiau, o judėti po jį ir išvis nesmagu. Jei herojus negali „užlipti“ ant konkretaus taško, žaidimas nesugalvos pats numesti kursorių ten, kur keliauti jis gali. Visi šie trikdžiai išlenda dar apmokymų misijos metu, o jai įpusėjus tenka suvokti, kad nieko ji nemoko. Filmukų aiškinančių kaip ir ką daryti tvarka subyrėjusi, jie transliuojami kaip papuola ir kada papuola. Viską vainikuoja kautynės kurių metu labai lengva suklysti dėl nekorektiškai veikiančio kursoriaus ir žinia, kad tutorial niekada nesibaigs. Visai nesvarbu, kad Tau iškelta užduotis nužudyti banditus. Žaidėjas papildomai privalo atspėti ir būdą, kuriuo tai reikia padaryti. Trinktelkt taikiniui žaibu ir mokomojoje misijoje užstrigsi amžiams. Nori išsaugot žaidimą? Pamiršk tai. Žaidimas pamiršo sukurti žaidimo išsaugojimams skirtą folder‘į.
Na, bet tiek to. Reikiamus katalogus sukūriau, žaidimą išsaugojau, mokomąją misiją įveikiau taip, kaip reikia. Su valdymu apsipratau, radau patogų kameros rakursą, o klaidas kautynėse iškenčiu sukandęs dantis. Klaidos, tai klaidos, kam nepasitaiko? Galima ir pakentėti, jei žaidimas geras, įtraukiantis, gerai subalansuotas ar bent jau su galinga istoriją. Tai nebūtų naujiena. Ne vieną fantasy žaidimą esu perėjęs vien tam, kad pasimėgauti siužetu. Bet ne…
Žaidimo mechanika nuobodi, lėkšta ir tiesi kaip vokiškas greitkelis. Kiekvieną misiją pradedi būdamas valkata, o užbaigi vadovaudamas galingam karių būriui, kurį iš tavęs atima, nes… Tuoj prasidės nauja misija, o tu būsi valkata. Na gerai… Panašiai veikia ir kiti žaidimai, tačiau juose yra daugiau įvairovės tame, ką veikia žaidėjas. Čia gi, Tau teks pradėti kelionę viename žemėlapio kampe ir iš anksto numatytu takeliu, nuvykti į kitą kampą. Vienas kelias, vienas būdas laimėti ir visiškai jokio poreikio strateguoti. Žaidimo mechanika susukta taip, kad sykį nuėjęs teisingu keliu, neturėtum jokio poreikio grįžti (nebent misijos sąlygos lieptų kitaip). Todėl beprasmiškai atrodo ir tokių dalykų kaip miestų statyba ar kontrolinių taškų užėmimas. Tiesą sakant žaidimo eigoje juntama kieta RPG ir nuotykių žaidimų įtaka, kuri iš esmės žaloja strategijos žanro struktūrą. Žaloją ją tiek, kad norisi paklausti kūrėjų, kokio velnio jie paliko strategijos sąsają, užuot ėmę ir sukūrę linksmą nuotykį su RPG elementais. Rezultatas būtų šimtus kartų geresnis! Aš asmeniškai čia jaučiu didžiulį norą sukurti kažką, kas sužavėtų „Heroes“ ir „Kings Bounty“ gerbėjus, bet turėtų geresnę grafiką. Užmačia nebloga, gaila kad neišėjo.
Savo pėdsaką palieka ir sudėtingumo lygis, dirbtinio intelekto bejėgiškumas ir ženkliai per dideli apdovanojimai žaidėjui. Inventoriaus žaidime gausybė, jis keliauja iš misijos į misiją, o naudojimas toks nepatogus, kad įvairių užkeikimų ir blizgučių prisikaupia marios. Nors naują lygį pradedi be turėtų karių, iš ankstesnių misijų sukauptus daiktus gali čia pat parduoti. Gautos lėšos paprastai būna milžiniškos, jų pakanka tam, kad per kelis ėjimus mieste suręsti karius patobulinančius pastatus ir burtininkų bokštą. Kariai, nors ir būdami valkatos patirtį kaupia greitai, tad sudalyvavęs 5 lengvose kautynėse jau turėsi armiją pajėgią nušluoti bet ką, ką pasiūlys kūrėjai. Svarbiausia nepasiduoti pagundai ir nepradėti naudoti automatinių kautynių funkcijos, nes tokiu atveju tavo karius ir valdys dirbtinis intelektas. Jis bukas. Žemėlapyje gausybė kontrolinių taškų, kariai turi marias specialių savybių, tačiau visa tai skirta žaidėjui. DI apie šiuo dalykus paprasčiausiai nėra informuotas, todėl kas kartą papuolęs į mūšio lauką paklusniai miršta.
Tiesą sakant tai užknisa, nes dauguma kautynių yra į vienus vartus, bet net ir žinodamas, kad tikrai laimėsi privalai vadovauti lėtam ir nuobodžiam procesui. Kituose žaidimuose to gali išvengti užaugindamas didelį raumenį, kitaip tariant atiduodamas į DI rankas beprotiškai didelę armiją, kurios jis net ir norėdamas nesugebėtų ištaškyti vėjais. Čia negali. Herojaus palydos kiekis žiauriai ribotas, gali vadovauti vos keliems kareiviams, o bendra armijos galia auga kylant jų lygiui.
Dėl šių priežasčių, ilgainiui imi nepastebėti ir žemėlapyje esančių slaptų praėjimų ir papildomų misijų. Nėra jokios prasmės duotis po visą pasaulį ieškant kažkokios skrynelės vien dėl to, kad atlikdamas visas misijas ir užmušdamas visus priešus tampi per stiprus. Per stiprių nebūna sakysi? Ogi, būna, kai sužinai, kad įveikta vos pusė lygio, o tavo armija ir herojus jau nebegauna patirties taškų nes turi maksimumą. Tokiomis akimirkomis aišku galima išmesti kokį lankininką, o jo vieton paimti naują milžiną ar samdinį, bet kam? Iki miesto keliausi valandą realaus laiko, pakeliui nenutiks nieko įdomaus, o armija puikiai tvarkosi ir be milžinų.
Žodžiu žaidimas visiškai nesubalansuotas ir techniškai neišbaigtas. Gal bent įtraukiantis? Irgi ne. Iš pradžių lyg ir užkabina, tačiau ilgainiui monotonija padaro savo. Misijos naujos, veiksmas tas pats, iš pradžių žavėjusios aplinkos pradeda ne tik varginti, bet ir atrodyti vienodai. Kitą sykį įsitraukti gali ir tokiomis sąlygomis, jei pačios kautynės įdomios, tačiau ir čia ne pyragai. Jų siūlomo taktinio ir strateginio gylio pakanka vos kelioms pirmoms kautynėms, kol žaidėjo armija silpna. Tuomet norisi išnaudoti arenose esančius galios taškus, apeiti, apsupti, apgauti priešą… Bet tai tik 5 ėjimai iš 50! Tiesą sakant net ir jie įtraukia tik todėl, kad iš principo nenaudoju magijos, kuri man realiai leidžia iškepti kelią pastojančius priešus net nepradedant kovos.
Kas dar lieka? Istorija… O taip! Dievinu geras fantasy istorijas, o ir Rusijos kūrėjai turi talentą įdomiai jas kurti.
Zzzz…
Persiprašau, užmigau mėgindams prisiminti apie ką yra „Disciples III“. Žodžiu ten yra karalius, trenktas riteris (Tu), Inkvizicija ir priešai. Karalius ir Inkvizicija irgi priešai, bet neoficialiai, o Tu galingas karys ant žirgo ir su šešiamečio protu. Žodžiu puikus įrankis karaliaus valiai išreikšti. Tada iš kosmoso nukrito kometa, kurioje atskrido pupa, su kuria teks tąsytis visą žaidimo laiką, mėginant atskleisti jos menką intrigėlę. Dar reik išgelbėti pasaulį, be abejo.
Šiaip viskas gal būtų ir neblogai, jei kas nors pažadintų tą bičą kuris skaito istoriją už kadro. Nes jis tai daro per miegus ir automatiškai varo žiovulį. Nesupraskit manęs klaidingai – aš asmeniškai labai mėgstu ilgas istorijas, bet prisiekiu, net ir stengdamasis įsiklausyti į tai, kas pasakojama, jau po pirmų trijų sakinių aš pradedu nieko negirdėti.
Istorijos vystymas žaidimo žemėlapyje gyvesnis, nes niekas jo neįgarsina, tačiau dialogai… Na kaip ir minėjau. Šešiamečiams išleidžiamos pasakos šiais laikais surašomos rimčiau.
Tai koks reziumė? Ogi toks pats kaip ir įžanga. „Diciples III“ iš esmės būtų tik vidutiniškas žaidimas, jei jį žaistų žanro naujokai. Visiems kitiems rekomenduočiau jo vengti, arba laukti ilgų žiemos vakarų ir milžiniškų nuolaidų.
„Disciples III: Renaissance“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!
