Kuomet rinkausi šį žaidimą apžvalgai, man mestelėjo tokią repliką: „maniau, tu nusistatęs prieš retro grafiką?“. Neneigsiu, iš dalies – taip. Tačiau tas atvejis toks komplikuotas, kad net pačiam jame sunku susigaudyt. Teko matyt tokių, kuriems tetiktų „NO“ mėmės paveiksliukas. Ir visai nesvarbu, kad jame gali būti puiki istorija. Žaidimas tiesiog atstumiantis. Ir aš nekalbu apie 1995 metų klasiką. Omeny turiu šiuolaikinius, 2012 – 2013 metais kurtus žaidimus. Kita vertus, yra visokiausi „Kaiser‘s Revenge“, kuriuose retro grafika tiesiog „limpa“, arba tokie, kaip ir šis „Cubemen 2“, kuriame kvadratiniai žmogeliukai „papiktinami“ visokiais neonais, o aštrūs pikseliuoti kampai gražiai išlyginami, todėl žaisti tiesiog miela.

Kad jau prakalbau apie neonus, pirmiausiai reik paminėti bene smagiausią šio žaidimo vietą – karių ir žemėlapių (o gal geriau, „arenų“?), kuriose vyksta visas veiksmas, spalvų bei išvaizdos keitimą. Tiek kariams, tiek arenoms galima pakeisti jų bazinę spalvą ir (arba) ant viršaus uždėti tam tikrą „skiną“. Pasirinkimas yra ganėtinai įvairus: paprastus kvadratinius žmogeliukus galima paversti skeletais, kaubojais, riteriais, sportininkais ir t.t. Nenusileidžia ir arenų spalvų pasirinkimas: nuo paprastų pilkų blokų, iki actekiškų ar egiptietiškų statinių motyvų. Taigi, jei norisi turėti rožines ninzes, lakstančias po „Trono“ spalvom pulsuojantį žemėlapį – prašom. Norintiems dar didesnio išskirtinumo, žaidimas siūlo įsigyti keletą unikalių išvaizdų, už simbolinį euro mokestį.

Pakeitus išvaizdą, prieš pradedant pereidinėti pagrindinius „misijinius“ ar paprastuosius žemėlapius, žaidimas suteikia galimybę išklausyti du mokomuosius kursus. Kaip įprasta, pirmasis supažindina su pačiais pagrindiniais judėjimo, karių pirkimo, tobulinimo, žemėlapio valdymo ir kitais veiksmais, o antrasis leidžia išbandyti įdomesnius, karių teleportavimo, ar gydymo principus.

Pramokus valdyti karius, galima pasirinkti, ką toliau norėtųsi veikti. Žaidime iš viso yra keturios galimos veiklos, tad apie jas plačiau.

Pirmiausiai – pavadinkim jas taip – misijos. Deja, jokios istorijos čia nerasime. Nors istorijos nebuvimas visai netrukdo, geriau pagalvojus, koks nors pasakojimas būtų tikrai puikus priedas. Taigi, nors ir be istorijos, žaidime yra 15 misijų, kurias galima apibūdinti dviem žodžiais: bokštelių gynyba. Pagrindinis visų misijų objektas – neleisti priešams patekti į bazę. Šias perėjus, peršasi mintis, jog visa tai buvo skirta tik įtvirtinti įgūdžius ir išbandyti skirtingus karius. Gaila, jog šios misijos buvo be galo trumpos ir kiekviena užtruko apie 10 minučių. Taip pat norėjosi ir didesnio sudėtingumo lygio, ar kažko, kas būtų privertę labiau pasistengti, pastrateguoti, o ne aklai pirkti pačius pigiausius (kartu ir efektyviausius) karius.

Pabaigus (ar net nepradėjus) misijas, galima imtis paprastų žemėlapių, kurių viso yra net 20. Kurdami šiuos žemėlapius, žaidimo kūrėjai, matomai, posakį „svarbiau kokybė, nei kiekybė“ perfrazavo į „svarbu tiek kokybė, tiek kiekybė“ ir labai pasistengė tai kuo geriau išpildyti. Priešingai misijoms, kuriose yra tik ta viena gynyba, čia galimi net 5 rėžimai, skirti tiek vienam žaidėjui, tiek žaidimui tinkle, su galimybe kartu įtraukti ir dirbtinį intelektą. Šalia jau pabodusios gynybos galima rasti tradicinį vėliavos grobimą, paprastą kapoklę („skirmish“), išgelbėjimą („resque“), kuriame reikia stengtis palydėti saviškius nuo vienos iki kitos bazės, bei ganėtinai unikalų teritorijos užgrobimą („territory“), liepiantį savo karius nuolat vedžioti per laukelius, kad šie juos užimtų. Visi šie „saldainiai“ įpakuoti į absoliučiai skirtingus žemėlapių dizaino popieriukus, kurių raštus perprasti taip pat reikia laiko, bet tai anaiptol nesumažina bendro smagumo. Žaidimą dar labiau paįvairina galimybė rinktis žaidėjų kiekį, žaisti komandoje, rinktis sunkumo lygį, priešų bangų skaičių, valiutos gavimo būdą, karių limitą, bei dar keletą dalykų.

Na, o jei neužtenka ir to, galima išbandyti ir kitų žaidėjų kurtus žemėlapius, bei sumeistrauti vieną pačiam. Žaidime esanti lygių kūrimo sistema leis išdarinėti visokiausius fokusus, kaip kad „Minecraft“ žaidime.

Štai tokios galimos veiklos, šiame žaidime. Tačiau, o kaip gi viskas veikia? Kaip ten su tais kariais? Kaip juos reikia pirkti? Paprastai ir lengvai. Laimei, žaidimo eigoje nereikia statytis jokių pastatų, kurie leistų stipriausius karius pirkti tik praėjus kuriam laikui. Čia viskas atsiremia į viena paprastą „kubikų“ valiutą, kuri gaunama trim būdais: žudant priešus, ar atsitiktinai, pagriebiant nukritusią dėžę, ar parduodant atsibodusius karius. Visi kariai galimi jau nuo pat pradžios ir rinktis yra iš ko: nuo paprasto, pistoletą valdančio „pėstininko“, iki minosvaidininko, snaiperio, į miną pasiverčiančio specialisto, ar žaibus laidančio burtininko. Įdomu, jog kiekvienas karys turi savo vardą, derantį prie jo atliekamos rolės. Žaidimo metu, kiekvieną jų galima patobulinti po tris kartus ir taip praplėsti šaudymo atstumą, ar efektyviai pagydyti. Galiausiai, jei karys arti mirties, ar tiesiog atsibodo, jį visad galima parduoti ir taip atgauti dalį kainos.

Prie bendros veiklos galima priskirti ir žemėlapiuose esančius teleportacijos prietaisus, kurie gali sukelti daug problemų, arba priešingai, pagelbėti, gydomąsias zonas, lyg tyčia visad esančias kitame žemėlapio gale, bei kartkartėmis iš dangaus nukrentančias dėžes, kurias laiku paėmus galima gauti valiutos, tam tikram laukui padidinti savo karių daromą žalą, ar tiesiog sunaikinti visus esančius priešus.

Nors žaidimas yra išties smagus, jame buvo ir keletas erzinusių smulkmenų. Pagrindinė jų – valdymas, o konkrečiau – karių „numetimas“ („deselect“). Žaidimo eigoje, neišvengiamai reiks paspausti ant vieno ar kito kario, siekiant duoti konkrečius nurodymus. Bėda tame, jog norint tą paspaudimą numesti, neužteks vietoje paspausti dešinio ar kairio pelės mygtukų, tad kursorių teks vesti iki tuščios vietos, kurioje tie paspaudimai jau veiks. Panašių problemų kilo ir su karių pirkimu, kuomet „numesti“ pasirinkimo nebeišeina. Tai itin erzina, jei norisi pagalvot, ką geriau pirkti, bet tuo metu atsiradusi būtinybė atlikti kitą veiksmą visus pamąstymus nutraukia. Aišku, smulkmenos lieka smulkmenom, todėl yra lengvai užmirštamos ir bendram žaidimui gali daryti tik labai smulkią įtaką, o vėliau – pripratus – visai išnykti.

Bendrai vertinant, tai tikrai puikus žaidimas, kuris turėtų patikti ganėtinai plačiai masei, mėgstančiai tiek strategiją, tiek veiksmą, tiek galimybę savo jėgas išbandyti prieš realius žaidėjus.