„Trine 2“ yra gan senas žaidimas, apie jį jau rašė mūsų emocionalusis kolega E417, o „Trine 2: Director‘s Cut“ iš esmės yra tas pats, šiek tiek patobulintas projektas.

„Trine 2“ pasirodė daugiau nei prieš metus ir nepaisant galybės panašumų su pirmąja žaidimo dalimi, sulaukė plataus kritikų ir žaidėjų pripažinimo. Tiesa, tame nėra nieko blogo, nes „Trine 2“ sukurtas vadovaujantis auksine taisykle — „nesugedęs netaisyk“. Užuot kišę nagus prie galvosūkių ar mechanikos, kūrėjai paliko šiuos elementus ramybėje, o savo jėgas nukreipė į geresnius žaidėjo potyrius. Šlifavo grafiką, tobulino lygių dizainą, žaidimų pasauliui suteikė pasakišką alsavimą, kurį netruks pajusti kiekvienas.

Interaktyvios grybais ir augalais ir mistiniais gyviais virtusios kliūtys, šviesos spinduliuose lenkčių einančios žiedadulkės ar vėjo gūsiuose besimaudantys medžių lapai ir žiedlapiai. Jei pirmąją dalį vadinome fizika paremtų galvosūkių žaidimu, tai antroji be abejonės laužo šiuos rėmus ir yra apibūdinama paprasčiau — pasaka.

Pasaka apie nuotykių ieškotojų trijulę, kurių kompanijoje tik viena vagilka Zoja tų nuotykių realiai ieško. Karžygys Pontijus ieško princesių ir kam duoti į dūdą, o burtininkas Amadėjus neieško nieko, bet į viską yra įveliamas. Tai natūralu, nes jis vienintelis gali kurti daiktus iš oro, o turėdamas tokių galių namie nepasėdėsi. Taigi, netikėtai į herojų gyvenimus grįžęs Trine artefaktas, paragina draugų grupelę leistis į naujus nuotykius.

Pirmas „Wii U“ versijos skirtumas nuo originalo pastebimas dar prieš įsigyjant žaidimą — jis yra didesnis, o tą didumą lemia dar labiau nupoliruota ir dideliam, aukštos raiškos ekranui parengta žaidimo grafika, bei bendrame pakete esantis „Goblin Menace“ išplėtimas.

Tiesą sakant, televizoriaus ekrane „Trine 2: Directors Cut“ atrodo taip gražiai ir ryškiai, kad ilgainiui nuo jo paskausta akys.

Kiekvienas ekrano pikselis palytėtas ir pamylėtas dailininko rankos, neabejoju ši versija labai patiktų rusams, kurie vis dar dievina smulkių detalių gausą ir įvairovę žaidimuose.

Jei tai bus jūsų pirmas kartas su šios serijos žaidimu, akimirkomis „Trine 2“ gali pasirodyti sunkus ir neįveikiamas. Patikėkite, jis toks nėra. Kūrėjai kažkuria prasme klysta manydami, kad visi nusipirkę naują žaidimą bus žaidę ir senesnę jo dalį. Turiu galvoje tai, kad toks pirkėjų segmentas neabejotinai yra, bet vertėtų prisiminti, kad tai pirmas jų žingsnis į „Nintendo“ platformą. Į naują „Wii U“ (Wii U apžvalgėlė) platformą, kuri ką tik startavo, tad jos e-parduotuvė nėra užversta žaidimais. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis žaidimą atras ir naujokai, dalis jų niekada nesusidūrę su fizika paremtais galvosūkiais, ar siužetiškai ir mechaniškai nevaržomomis jų sprendimo laisvėmis. Tokiems žaidėjams standartinių apmokymų nepakaks.

Jei esat žaidę „Trine“ ko gero ir patys puikiai suvokiat, kad žinojimas koks mygtukas šauna strėlę, o koks išburia dėžę, nieko nereiškia. Taip ir išeina, kad vienam „Trine 2“ tėra dinamiškas, greitas veiksmo nuotykių žaidimas, kuriame įmanoma viskas, nuo poilsinio pasivaikščiojimo stebuklinių girių takais iki agresyvių „speed run‘ų“, o kitam tai stovyniavimas po sporas barstančiu grybu, mėginant suvokti kas čia per velniava.

Seni žaidėjai natūraliai suvokia, kad lubose esantys spygliai nekelia jokio pavojaus, o greičiau net yra naudingi, nes ant jų gali užsmeigti Amadėjaus sukerėtą dėžę, prie kurios virve prisitvirtinusi Zoja užlips į atrodytų nepasiekiamas vietas. Naujokai tai turi suprasti patys. Vėlgi, tai nėra siaubinga klaida, nes žaidimas įveikiamas nelipant ten, kur nereikia, tačiau tai reiškia, kad lygiai bus įveikiami sunkiai ir nuobodžiai, o žaidėjas už pastangas gaus tik trečdalį įmanomų patirties taškų. Taigi, taigi… Darant „Wii U“ versiją derėjo stabdyti įsibėgėjusius dailininkus ir duoti pylos žaidimo dizaineriams, kam šie tinginiauja.

Nors, ne… Labai barti žaidimo dizainerių negalima, juk jie taip šauniai padirbėjo kurdami valdymą! Taip, taip… Valdymas yra esminė ir išskirtinė „Nintendo Wii U“ versijos detalė. Kaip jau minėjau rašydamas konsolės apžvalgą, „Trine 2“ yra vienas tų žaidimų, kuriame veikia taip plačiai reklamuojama „žaisk kada nori“ savybė.

Pradėti žaisti „Trine 2: Director‘s Cut“ gali nė nejungdamas televizoriaus, visą veiksmą stebėdamas tiesiog pultelio ekrane.

Žaidimo eiga į abu ekranus transliuojama vienu metu, tad jei kažkas namuose staiga užsimano atsikratyti intelekto likučių stebėdami pramogines TV laidas, žaidėjams to daryti nereikia. Atiduodat bepročiams televizorių, o savo žaidimą tęsiat tiesiog pultelio ekrane (pultelis taip pat aprūpintas garsiakalbiais ir ausiniu kištuku). Man asmeniškai žaisti pultelio/planšetės ekrane patiko net labiau. Vaizdą pultelis perteikia gan tiksliai ir detaliai, bet tai vis tik ne HD televizorius, tad dalis aplinkos detalių susilieja su fonais, spalvos ne tokios ryškios, tad nors ekranas mažesnis, bet naudojant jį lengviau išlikti dėmesingam (antroje žaidimo pusėje to reikia).

Šis (kol kas) unikalus „Nintendo Wii U“ sprendimas suteikė kūrėjams tam tikrų laisvių adaptuojant valdymą ir man regis „Trine 2“ atrado tikruosius savo namus.

Kiekvienas herojaus veiksmas yra priskirtas tiek pultelio mygtukams, tiek lietimui jautriam ekranui, tad žaidėjai turi visišką laisvę rinktis kaip atliekamas vienas ar kitas veiksmas. Pavyzdžiui, kapoti priešus kirviu kur kas smagiau ir paprasčiau tiesiog beldžiant mygtuką, taip kaip esame pratę. Tad taip ir darome. Tuo tarpu burtininko Amadėjaus kerimos dėžės, tilteliai ar kinetinių galių dėka judinami objektai, kur kas paprasčiau valdosi pirštu. Kol valdomas Amadėjus, žaidėjas pirštais gali pakelti ir numesti daugumą riedulių, rastų, palenkti patirties taškus saugančius lapus ar siūbuoti švytuokles ant kurių pats stovi. Tai be proto patogu, smagu ir intuityvu. Bet kuriam, net ir labai nepatyrusiam žaidėjui pakaks pusvalandžio, kad atrasti sau patogias valdymo schemas, tad įveikę porą lygių, daugybę painių ir keistų veiksmų atliksite intuityviai, nė negalvodami.

Bloga šio sprendimo pusė? Įpratus sunku grįžti prie tradicinių žaidimų. Taip pat gali kilti keblumų, jei vaizdą vis tik norite dažniau stebėti televizoriaus ekrane, bet valdyti žaidimą atrodys smagiau pirštu. Bent jau man tai buvo, kad ilgiau pažaidęs su Amadėjum, tiesiog pamiršti vėl pakelti akis į ekraną, tad jis iš esmės įjungtas be reikalo. Kita vertus ši savybė labai patinka ir mažiesiems žaidėjams. „Trine 2“ beprotiškai gražus, tad jis tikrai traukia vaikučius, bet jame esantys galvosūkiai, ypač antroje žaidimo pusėje, yra per sudėtingi trimečiams ar penkiamečiams žaidėjams.
Taigi finale jiems tenka stebėtojų/pagalbininkų rolė. Vaikai gali stebėti vyresniųjų nuotykius TV ekrane, o taip pat talkinti siūlydami savo galvosūkių sprendimo būdus, ar atlikdami tam tikras funkcijas planšetės ekrane tol, kol galiausiai perpranta žaidimą ir toliau gali žaisti patys.

„Trine 2: Director‘s Cut“ be abejo turi ir tinklo režimą ar galimybe žaisti keliese lokaliai. Bėda ta, kad man taip ir nepavyko sukurti lokalaus žaidimo dviem žaidėjams, kai antrasis valdymui naudoja „Wii Remote“ ir nunčaką. Teoriškai tai turėtų veikti, bet man adar nepavyko išsiaiškinti kaip. Papildomo žaidimų pulto kol kas dar nepirkau, tad žaidimu paprastai mėgaujuosi vienas, nes tinkle šiai pramogai reikia draugo. Tai lemia ir techninės klaidos, pavyzdžiui vienam iš atsitiktinai sutiktų žaidėjų išėjus iš sesijos, ji baigiasi tad kiti žaidę kartu lieka it musę kandę.

Reziumuodamas galiu tik pagirti „Frozenbyte“ už puikią adaptaciją. „Trine 2: Director‘s Cut“ gavosi geras. Toks geras, kad sudaro įspūdis, lyg jis būtų nuo pat pradžių kurtas „Wii U“ sistemai. Tai be abejo geriausia šiai dienai egzistuojanti „Trine 2“ versija. Tiesa „Wii U“ versija yra šiek tiek brangesnė, bet kadangi PC rinkoje žaidimas „tebelaiko kainą“, tas skirtumas nėra itin didelis, o turint galvoje konsolės žaidimui suteiktą „lankstumą“, turbūt ir pateisinamas.