Man ne gėda prisipažinti, kad esu Devil May Cry serijos fanas. Tačiau tai natūralu, nes vieniems labiausiai patinka World of Warcraft, o kitiems – Need for Speed. Lygiai taip kiekvienas iš mūsų pasidarome sau šventę, kai mūsų mėgstamas žaidimas galų gale pakliūna mums į rankas. Na, galvojau ir aš sau pasidarysiu, bet paaiškėjo, kad Capcom dar ne visai išmano kaip savo kuriamus žaidimus pritaikyti ir fanams, ir naujiems žaidėjams…

Labai atsibodo rašyti žaidimų priešistores arba apie kūrėjų veiklą praeityje, tačiau šiuo kartu aš to neišvengsiu. Tiesiog būtina paminėti, kokius šedevrus ši kūrėjų studija išdarinėjo anksčiau: Dino Crisis 2, Strider, Resident Evil 3 ir t.t. Viskas priklausė nuo to, ko nori žaidėjai. Norėjo apsiverkti pabaigoje? Dino Crisis. Norėjo kokybiško siaubo žaidimo, kurio tais laikais nesugebėjo pasiūlyti nei vienas kūrėjas? Resident Evil. Taip, kažkada jie stengėsi. O dabar kas? Lost Planet, Onimusha 4,… Na nesakau, atsiranda žmonių, kurie tvirtina, kad Lost Planet siužetas yra labai geras, bet tie žmonės dar visai žali, naujai iškepti, taip sakant, žaidėjai. Jie net nenutuokia ką savo laiku matėme mes, o matėme tai irgi pirmą kartą… Natūralu, kad tų įspūdžių Capcom nebepajėgia prikelti. Taip, to įkvėpimo dar užteko, kad sukurti Devil May Cry – žaidimą, kuris tada blizgėjo visomis prasmėmis. Po to perėjau Onimusha 2, kuris taip pat labai patiko. Priminė pačius brandžiausius japonų anime. Toliau, visiškai neklausydamas, ką porina kritikai žaidžiau Devil May Cry 2 ir likau patenkintas, nekantriai laukiau kol galų gale sulaukiau Devil May Cry 3 ir taip pat likau patenkintas. Kai visus tuos metus laukiau, o po to žaidžiau šios etaloninės serijos žaidimus man atrodė, kad kūrėjai vis ideda po dalelę to savo pirmykščio įkvėpimo, kurio dėka kažkada gimė Dino Crisis 2. Deja, Devil May Cry 4 teko pasitenkinti tik to įkvėpimo likučiais…

Reklamos auka

Kai perėjau žaidimą, rimtai susimąsčiau apie trailerius, kuriuos kažko labai laukdami vienaip ar kitaip pasižiūrime. Nors aš Devil May Cry 4 (toliau tekste DMC4) laukiau labai ištikimai, matyti traileriai tą ištikimybę dar labiau sutvirtino. Atrodė, kad Capcom sukūrė išties epinį žaidimą. Ir tik perėjęs supratau, kad tikrai brandūs žaidimai niekada neturi tokių įspūdingų trailerių, niekada neorganizuoja reklaminių kampanijų. Kaip pavyzdį aš jums galiu pateikti Metal Gear Solid, kuris po pirmos dalies daugiau ypatingai tikrai nesireklamavo. Visi matyti traileriai buvo blankūs, nepaliekantys didesnio įspūdžio ir tai yra labai gerai. Konami net menkiausio gabaliuko savo istorijos nepalieka reklaminiuose klipuose – jie tik tam, kad daugmaž suvoktum kaip atrodys žaidimas, kas ten bus geras, o kas blogas. Capcom gi pamatė, kad pas juos čia nieko labai gero, todėl be baimės sukišo geriausias iškarpas iš video intarpų į trailerį, idėjo geriausią savo gabalą ir, be abejo, parodose susilaukė ovacijų. Ir susilauks labai daug pirkėjų. Žaidimą pirks žmonės be atvangos, visai nekreipdami dėmesio į tai, ką sako apžvalgininkai. Tokia tat diversija. Reklama padarė savo, o Capcom iš to uždirbs ir prisitrauks daug naujų žaidėjų, kurie apie DMC seriją iki šiol nieko nežinojo. Fanai? O fanams idėjo Dante, kurį galima valdyti tik septyniose nereikšmingose misijose…

Žmonės ir demonai

Fortūnos mieste įsikuria religinė brolija, kuri garbina legendinį demoną Spardą. Tai pačiai brolijai priklauso ir naujas serijos veikėjas Nero. Jam visi tie religiniai pamokslai vienodai šviečia, prie šventoriaus jis nesivaržydamas klauso muzikos, o visą savo dėmesį sutelkia tik į Kyrie, dėl kurios yra pasiryžęs padaryti bet ką. Ir štai vieną ramią popietę į šventyklą su triukšmu nusileidžia Dante, nužudo tikinčiųjų lyderį, pradeda tą patį daryti su kitais, o Nero tampa vieninteliu vertu jo priešininku. Po smagios dvikovos, kuri žaidime skirta tam, kad įsisavintumėte valdymą ir įspūdingų video intarpų Dante dingsta, o jūs pradedate žaidimą Nero draugijoje. Tiesa, prieš jums pradedant Dantes paieškas pasirodo Kyrie brolis Credo ir leidžia Nero pasiimti įmantrų kardą, pavadinimu Red Queen (raudonoji karalienė). Prieš palikdamas šventyklą naujasis serijos veikėjas net neįtaria, kad tuoj tuoj Fortūnos mieste užvirs tikras pragaras, kuriame jis niekaip nebesugebės atskirti savo draugų nuo priešų… Jau pakeliui į Fortūnos pilį jus užklups Gloria, kurios moteriškuosius privalumus kūrėjai ypač išryškino video intarpo metu ir pasisakys esanti brolijos naujokė. Po kiek laiko Nero susipažįsta ir su Agnus, kuris atsakingas už visus brolijos vykdomus eksperimentus bei tyrimus. Daugiau sakyti nedrįstu, pamatysite patys, jei dar nepamatėte per žaidimo trailerius…

Antrasis veikėjas

Tai nėra pirmas žaidimas serijoje, kuriame be Dantes valdome dar kažką. Panašiai buvo jau Devil May Cry 2, kuris sudarytas iš dviejų DVD diskų. Viename visas žaidimas su Dante, o kitame – su Liucija. Esmė tame, kad ten aplinkos taip pat kartojosi, tačiau keliai, kuriais ėjo abu veikėjai vis tiek skyrėsi. Šioje gi dalyje jūs žaisite už Nero, o po to, perėję vienuoliką misijų kitas septynias žaisite už Dante. Po to vėl Nero. Taip viso išeina 20 misijų, kaip ir praeitoje dalyje. Nežinau, daugeliui iš pat pradžių nepatiko idėja, kad pagrindinis žaidimo veikėjas bus Nero, tačiau turiu pripažinti, kad sukurtas ir integruotas jis tikrai gerai. Aišku, aš nekalbu apie tai, kad jo taip pat balti plaukai ir t.t., tokių sprendimų nekomentuosiu, tačiau pats žaidimas su Nero atrodo tikrai gerai. Manau, kad Capcom toks sprendimas atsipirks, šį kartą jie neprašovė. Nes tarkime Liucijos po antrosios dalies daugiau pamatyti taip ir neteko… Susidaro toks įspūdis, kad antroji dalis, kurią kritikai savo laiku sudirbo pro visus galus tapo lyg blogu ženklu kūrėjams, kurio paliktų dėmių jie iki šiol negali niekaip nuplauti…

Devil bringer

Tai naujas žaidimo elementas, naujovė, kuri bus prieinama tik Nero. Hm, kas čia dabar jiems pasidarė su tomis rankomis? Capcom visai pasimaišė – Onimusha, God Hand, dabar Bionic Commando… Visi jie tas ypatingas rankas turi, jau pradeda ne juokais įgrįsti. Bet nepaisant to, Nero devil bringer integruotas tikrai labai šauniai, net nepajusite kaip dažnai jūs jį naudosite. Nero rankos dėka galėsite ir kombinacijas sėkmingai pratęsti, ir lygių bosams kur kas daugiau gyvybių nuimti. Beje, panaudojus devil bringer ant skirtingų priešų, matysite vis kitokias animacijas, o tai tikrai sutekia daug įvairovės ir naudotis šia Nero galia nei kiek neatsibosta. Ypač didelį įspūdį palieka devil bringer animacijos kovų su bosais metu, viską norisi pakartoti.

Kitos naujovės #1

Mažiau svarbi Nero atsigabenta naujovė yra Red Queen kardo rankena. Patį kardą, naudojant specialią rankeną galima užvesti kaip kokį motociklą. Skamba kvailai, bet atrodo… irgi kvailai. Užvedus kardą galėsite atlikti tris smūgius, pažymėtus visai gražiais ugnies efektais ir nieko daugiau. Sakyčiau, kad užvedinėti kardo dėl tų varganų trijų smūgių tikrai neapsimoka, todėl aš asmeniškai susiradau sau kitų būdų kelti kovos stiliaus reitingą. Be to tas kardo užvedimas reikalingas nebent tada, kai kur nors viduryje ekrano susidaro didelė priešų spūstis, tačiau kol jūs užvesite pusė iš jų jau bus užšokę jums ant galvos, o tokie neatsargūs žingsniai kainuoja labai vertingas gyvybes. Beje, Nero demono forma, kurią atrakinsite šeštoje misijoje labai jau intriguojanti. Mat Nero, būdamas demonu kaunasi Dantes brolio, Vergilo, katana, kurios pavadinimas Yamato. Įdomu ar galima teigti, kad Dantes brolis savotiškai atgimė per Nero?

Kitos naujovės #2

Tuo tarpu Dante savo misijų eigoje gaus tris naujus ginklus. Iš jų įsimintinesnis yra tik vienas – Pandora. Tai iš pažiūros paprastas lagaminas, kurį Dante naudoja kam tik nori. Kaunantis ore tai kažkas panašaus į kulkosvaidį, stovint ant žemės tai – lankas, šaudantis sprogmenis, kiek ilgiau palaikius kurį nors mygtuką – milžiniška patranka. Na bet žinoma, jei jau pasirinksite Gunslinger kovos stilių (apie juos šiek tiek vėliau), tada lagaminas ironišku pavadinimu Pandora galės pavirsti į traileriuose matomą skraidantį apratą, iš kurio lenda visų įmanomų tipų raketos ir tokiu būdu ant žemės nieko nelieka. Pandoros lagaminą galima bus tiesiog numesti ant žemės ir atidaryti: į išorę pasipils visas lagamino turinys, kuris priešams tikrai nebus labai malonus. Dar prie Dantes ginklų yra Gilgamesh, kuris atitinka Beowulf (DMC 3) ir Ifrit (DMC) ginklus bei yra pats prasčiausias iš visų trijų. Jau tokio lėto ginklo kaip Gilgamesh dar nei vienoje dalyje nebuvo, maža to jį labai sunku panaudoti, kai aplink šmirinėja egzotiški priešų kokteiliai: penki lėti ir du greiti, kurie būtinai sugadins jūsų pradėtą kombinaciją. Būna ir atvirkščiai: vien greiti, arba vien lėti, bet stiprūs ir mėgstantys dideles grūstis. Na, o pats neįdomiausias ginklas – Lucifier. Nežinau kodėl Capcom tokių prisigalvoja. DMC 3 jau buvo gitara Nevan, iš kurios labai mažai naudos, bet jau Lucifier… Su šiuo ginklu galėsite prisikviesti krūvą ore kabančių kardų, kurie kartais susminga į priešą, o kartais ne. Bet jei ir susminga, tai kartais sprogsta, o kartais ne… Kai jums tenka kautis greitai ir tarpusavyje keisti daugybę ginklų kombinacijoms pratęsti, Lucifier tikrai neturėtų būti vienas iš jų. Na, nebent jūs įkirsite kaip juo naudotis. Priešingu atveju geriau jį palikti ramybėje.

Kova dėl reitingų

Dar viena naujovė yra XBOX Live reitingų lentelės. Ar tokių yra PlayStation 3 versijoje pasakys Artojas komentaruose po apžvalga :), tačiau įdomu tai, kad Devil May Cry 4 pirmasis žaidimas ant PS3, kuriame yra X360 achievements (pasiekimų) atitikmuo. Tai reiškia, kad dabar ir Sony šalininkai galės rinkti tam tikrus pasiekimus ir tokiu būdu puikuotis prieš draugus. Bet grįžkime prie reitingų. Juose, kaip įprasta, dominuoja rytų gyventojai. Pirmosios vietos vien korėjiečių. Ant visų sudėtingumo lygių. Tiesa, kai pradėsite žaidimą galėsite pasirinkti ar žaisite Human, ar Devil Hunter sudėtingumo lygiu. Remdamasis pačių kūrėjų apibūdinimais, galiu pasakyti, kad Human skirtas tiems, kas DMC serijos žaidimą mato pirmą kartą, o Devil Hunter tiems, kurie jau yra susidūrę su serijos žaidimais anksčiau. Aš, be abejo, pasirinkau Devil Hunter ir perėjau žaidimą visą. Sunkiau sekėsi tik vienoje vietoje, visa kita lengva. Ypač tos septynios misijos su Dante… Matote, kadangi Dante jau esamas personažas, jam niekas nieko naujo neprikūrė – paėmė keturis kovos stilius iš trečios dalies ir integravo juos į ketvirtą. Kadangi stiliai yra keturi kiekvienas pasirinks pagal savo skonį, tik tiek, kad būtent su Gunslinger galėsite pamatyti tą garsiąją Pandora lagamino formą, su kuria skraidydamas Dante gali pasiekti net ir kai kurias slaptavietes. Žinoma, tradiciškai dvylika slaptų misijų, kurios tarsi kaip iššūkiai. Tarkime yra kokia nors užduotis ir jūs ją turite atlikti laikydamiesi duotų sąlygų arba sutilpdami į tam tikrus laiko rėmus. Pats aš kol kas atlikau tik keturias iš jų. Perėjus žaidimą būtent ant Devil Hunter atidarysite Bloody Palace, kur yra daugiau nei 80 aukštų, kuriuos turėsite vienu ypu peržaisti. Žinoma, kaip visada už misijas būsite vertinami raidėmis nuo D iki S, o visa tai bus skaičiuojama į bendrą suvestinę. Koks nors ChonChuanCha iš Kinijos galės matyti kaip jums sekėsi ir spėlioti kaip įmanoma surinkti tiek mažai taškų :). Be viso to dar rinksite raudonuosius orbus, už kuriuos galėsite pirkti įvairiausius daiktus ir tam tikras sielas, už kurias pirksite įvairius skilus savo veikėjams (tiek Nero, tiek Dantei). Kažkodėl yra galimybė padaryti taip, kad skilus jums kompiuteris parinktų automatiškai, tačiau geriau nerizikuoti, o rinktis sąmoningai, patiems. A, tiesa, kai perėjau žaidimą ant Devil Hunter, man atrakino dar vieną sudėtingumo lygį – Son of Sparda. Po jo, kiek žinau, Heaven and Hell ir galiausiai visose dalyse buvęs sudėtingumo lygis – Dante must die.

Naujos kartos indėlis

Be abejo faktas, kad žaidimas skirtas vien naujos kartos konsolėms liudija tai, kad žaidime naudojamas pažangiausias Capcom variklis, o jo dėka viskas tikrai labai gražu ir gyva. Ypač patiko pakrantė (ją galima sutikti ir demo versijoje) bei džiunglės, kurios visai nurauna stoga. Aš jau nekalbu apie tikroviškai vėjo giniojamus lapus po ekraną, lyg tai būtų tikras ruduo arba tikras pavasaris. Dar niekur nemačiau, kad bėgant pro kur nors pro veikėją taip tikroviškai būtų vėjo nešami lapai – Capcom šį kartą tikrai daug dėmesio skyrė detalėms. O kur dar netikėtai pradedantis lyti lietus viduryje kovos su lygio bosu?.. Visa tai iškelia žaidimą į visai kitas aukštumas, kurios kol kas neprieinamos kitiems kūrėjams. Veikėjų modeliai sukurti labai pavyzdingai, viskas dera tarpusavyje, juntama harmonija. Tik apmaudu, kad per lygiai tuos pačius lygius keliauja ir Nero, ir Dante. Akivaizdu, kad abu kaunasi ir su tais pačiais bosais, todėl nenustebkite, kad didžiąją dalį bosų jūs turėsite nugalėti net tris kartus! Labai gaila, kad menkai išplėtota Fortūnos pilis, kuri man iš pradžių taip priminė pilį, matytą pirmoje Devil May Cry dalyje. Nuo jos juk ir prasidėjo visi koncepciniai piešiniai, o finale tai tik maža žaidimo dalis. Tiesa, visur yra įnirtingai peršamas faktas, kad Devil May Cry 4 kūrė pirmosios dalies autorius… Man kažkaip nesitiki, nes žaidimas labiau primena teisingai įgyvendinta DMC 2 idėją, nei patį pirmą DMC. Na bet bala nematė, tegul bus taip. Įgarsinimas irgi aukščiausios prabos, kaip, beje, ir patys video intarpai. Matosi, kad žmonės, dirbę prie žaidimo, jau su patirtim. Aišku, kas nepatiko tai perkurta Triš, kurios krūtinė pasidarė kaip žėlė – kratosi nuo menkiausio judesio. Erzina, kad kai kuriose scenose kamera įkyriai artėja link moters sėdynės, kas labai blaško ir netgi trigdo. Tai yra neįprasta DMC serijai, juk čia ne AIKa… Apie patį garso takelį aš kažkaip nelinkęs kalbėti, nes man tokia tranki muzika pernelyg didelio žavesio nesukelia. Gerai tik, kad reikiamose vietose, sunkią muziką pakeičia dramatiškos temos, lėtos kompozicijos, tai suteikia žaidimui to ypatingo šarmo, už kurį aš šią seriją ir myliu. Gaila tik, kad kūrėjams pritrūko, gerokai pritrūko iki pirmosios dalies…

Atsidavusiems

Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad žaidimas skirtas atsidavusiems veiksmo žanro žaidėjams – pliušinių žaisliukų mylėtojams čia nėra kas veikti. Bet ir tiems, kurie besidaužydami ieško geros istorijos čia nelabai vietos atsiras, nes istorija paprastutė, tik vietomis dramatiška ir išsiskiria vos keliomis įsimintinomis scenomis. O šiaip tai yra tiesiog taip vadinamas „button-masheris“, tačiau labai stilingas, išsiskiriantis iš kitų šio žanro žaidimų savo nenuginčijama dvasia ir šmaikščiais veikėjais. Trumpiau tarius jei pasiilgote Devil May Cry – pats metas jį prisiminti su DMC 4, tačiau perėjus žaidimą norėsis dar ir dar, o tęsinys dar taaaaaaaip negreit, kad pulsit į depresiją. Bet tai, kas yra čia, tikrai geriau negu nieko. Aišku gaila, jog taip ilgai laukęs aš galiu parašyti tik tiek. Tuo pačiu tikiuosi, kad Capcom manęs nevers taip blaškytis ir ieškoti žodžių savo sekančiu Devil May Cry darbu, kurio aš jau dabar nekantriai laukiu.