Kartas nuo karto pasitaiko tiesiog idealios progos vėl įžiebti nemirtingą diskusiją: „tai ar žaidimai yra meno forma, ar ne?“ Malkomis ir degiu skysčiu šiai diskusijai tampa vienas naujesnių indie žaidimų „The Stillness of the Wind“. Kalbant tiesiai šviesiai ir visiškai atvirai – tokio dar nebuvo. Tai lyg ūkininkavimo simuliatorius, kurio šaknys yra su tokiais žaidimais kaip „Stardew Valley“, bet išauga jis į visiškai kitokį, labai depresyvų ir netikėtą… egzistencijos simuliatorių. Tačiau žaidime vaizduojama egzistencijos, gyvenimo trapumo, laikinumo ir kartais apimančio nepakeliamo beprasmiškumo išraiška prilygsta bet kokiam paveikslui, muzikos kūriniui, filmui ar knygai šia tema. Tad jei reikės dar vieno argumento nesibaigiančioje žaidimų ir meno diskusijoje – „The Stillness of the Wind“ yra jūsų paslaugoms.

Šis žaidimas-išgyvenimas mums leidžia stebėti vienišą močiutę, Talmą. Ji gyvena nedidelėje fermoje, augina keletą ožkų, keletą vištų, o aplink – dykvietė. Ji turi miniatiurinį namuką, kuriame viskas sustatyta kaip pas senus žmones – yra tik tai, kas yra, o ko nėra – tai ir nereikia. Močiutė melžia ožkas, gamina iš jų pieno sūrį, jį valgo, taip pat lesina paukščius ir gali dirbti žemę bei joje auginti dalykus. Bet žaisdamas ar atlikinėdamas šiuos veiksmus tu greitai supranti, kad esmė yra visai ne tame. Žaidimas pasiekia savo finišą tuo, kaip ir ką jis priverčia žaidėją galvoti, kol jis atlieka tuos paprastus veiksmus ir stebi tai, kas vyksta ekrane. Kalbant visiškai paprastai – žaidėjas nebyliai stebi absoliučiai nykstančią vieno seno žmogaus egzistenciją, kuris griebiasi to, ko pataria griebtis žaidėjas, bet tiek pats žaidėjas, tiek jo valdomas veikėjas gerai supranta, kad tai neturi prasmės.


Kalbant apie žaidėjo laisvę, galima viską mest išeit iš vienkiemio ir kulniuoti per smėlį ilgiausiai tol, kol žaidimas pastatys nematomą sieną. Tokiame maište taip pat yra prasmės ir beprasmybės – iš pradžių galvoji atradęs kažkokią išeitį, bet vėliau tave grąžina į realybę. Talma beeidama aptinka senas, pažįstamas vietas, jas pakomentuoja. Netoli namų yra kažkieno kapas. Be to, ją pasiekia giminių laiškai, iš kurių gali suprasti, kad visi arba gyvena mieste, arba emigravo, bet kiekvienas su savo problemomis ir prisimena močiutę tik fragmentiškai. Tuo metu ji yra čia, viena, su savo ožkomis ir kukliu ūkiu. Jos pasirinkimas niekada nepaaiškinamas ir nekvestionuojamas, žaidėjas gali tik pabūti kurį laiką šalia ir pabūti tokio išgyvenimo bendrininku.

Ar tokį žaidimą smagu žaisti? Toks klausimas šiuo atveju netinkamas, nes jis prilygsta klausimui „ar tau smagu žiūrėti į šį paveikslą?“ Taip niekas neklausia ir žaidimas „The Stillness of the Wind“ tai puikiai pailiustruoja. Ar šio žaidimo sukeliamos emocijos, mintys, temos liūdnos? Be galo. Pažaidus norėsis kuo greičiau paskambinti savo močiutėms ir kalbėti su jomis skirtingai, nei nepažįstami žaidimo veikėjai susirašinėjo su Talma. O ar šis žaidimas įtraukia? Taip, tik reikia pasiruošti puodelį arbatos ir niekur neskubėti – „The Stillness of the Wind“ gali veikti ir kaip puiki meditacija ar minčių pavaikymas. Tik bežiūrint į visas šias ramių spalvų paletes, kurias užlieja pilkos emocijos ir nerimas gali pasidaryti žiauriai liūdna. Bet menas, kaip ir šis žaidimas, taip jau veikia, todėl tai tėra viso patyrimo dalis.