Žaidimų knygų („game books“, „Fighting Fantasy“) egzistavimas, ko gero, žinomas tik visiškiems oldskūleriams arba atsitiktiniems prašalaičiams, savo pažintį pradėjusiems netikėtai, bet tik tam tikru laikotarpiu, kadangi pastaruoju metu šis formatas nėra itin populiarus ar kažkaip atvirai viešinamas. Na, jei lyginsim su visom meinstryminėm frančizėn. Vienaip ar kitaip, su „Fighting Fantasy“ susipažinau dar nemokėdamas anglų kalbos, tad ilgą laiką knygos dėmesį traukė tik dėl jose buvusių nesvietiškai gražių paveiksliukų. Ir tik gerokai paaugęs supratau, koks tai nuostabus daiktas, ir kiek aš praleidau. Vienaip ar kitaip, kas gi tie „game books“?

Paprastai tariant, žaidimų knygos yra savotiškas „soliterio“ variantas. Tai yra, jos skirtos tik vienam žaidėjui – skaitytojui. Paėmęs į rankas tokią knygą, skaitytojas pačioje pradžioje įkūnijamas į tam tikro veikėjo kailį, dažniausiai – nuotykių ieškotojo. Kaip ir daugelyje vaidmenų žaidimų, knygoje neretai turime veikėjo lapą, kuriame sužymėti pagrindiniai atributai, inventorius bei kitokie dalykai, vienaip ar kitaip praversiantys nuotykio metu. Na, o visa kita dalis yra trumpomis atkarpomis pasakojama istorija, kurios metu veikėjas (skaitytojas) turi daryti nelengvus pasirinkimus, neretai padarančius daugiau blogo, nei gero.

„Legacy of Dorn: Herald of Oblivion“ – dar vienas toks „geimbukas“, originaliai paršytas 2012 metais ir tik dabar perkeltas į skaitmeninę platformą. Knygos autorius Jonathan Green – ganėtinai pasikaustęs tokio stiliaus knygų rašytojas ir apskritai „Warhammer 40k“ visatos žinovas. Apskritai, tokių knygų perkėlimas į skaitmeninę platformą yra sveikintinas dalykas, nes taip ne tik galime mėgautis senomis (naujomis) klasikomis, bet ir praktiškai netenkame galimybės sukčiauti kauliukų ridenimo procese (ką seniau būdavo galima daryti, nes „niekas nematydavo“).

Kaip jau sako knygos – žaidimo pavadinimas, pagrindinis veikėjas bus elitinės pirmosios kompanijos terminatoriaus šarvus dėvintis „Imperial Fists“ legionierius, kuriam paliepta išvalyti sistemoje pasirodžiusią laivų vaiduoklių konglomeraciją. Deja, pačią svarbiausią teleportacijos sekundę marinų laivą užpuola niekingų „xenosų“ piratai, sutrukdydami šventą techmarinų ritualą, tad greičiausiai sklandžiai vidun patekti turėję terminatoriai išsimėto po vieną. Na, o toliau viskas priklauso nuo mūsų: keliausime ieškoti kovos brolių, ar imsime „genestylerį“ už galūnių ir ieškosime būrio motinėlės. Visgi, čia reikia paminėti, kad nors pati knyga parašyta visai padoriai, daugelis vietų aiškiai orientuotos į „Warhammer 40k“ visatos naujokus, arba apie tai visai nieko negirdėjusius ir žaidimą – knygą prigriebusius tik iš bendro susidomėjimo, tad visą bazę finantiems fanams teks pakentėti. Arba atgaivinti žinias.

Žaidime esančios kovos nebus labai dažnas reiškinys. Visgi, tai daryti tikrai teks. O sistema yra kiek kitokia, artimesnė „Space Hulk“ žaidimams, nei senosioms „Fighting Fantasy“ knygoms. Pirmiausiai, mūsų valdomas terminatorius savo ėjimo metu galės atlikti net tris veiksmus, apsprendžiamus tradiciniais taškais. Tai yra, bus galima ne tik atakuoti, bet ir rinktis ginklus kuriais norėsime tai daryti, išnaudoti vieną ar du taškus kaupimuisi, padidinsiančiam pataikymo tikimybę. Žaidime netgi yra įdėta prieš tai nematyta papildomos dimensijos funkcija, leidžianti prieiti prie priešų.

Nors apie „Warhammerį“ norėtųsi visąlaik sakyti tik teigiamus dalykus, visgi, „Herald of Oblivion“ turi keletą minusų ar priekaištų, kurių pagrindiniai – jokios kietos vizualizacijos nebuvimas. Lyg būtų maža to, čia esantys paveiksliukai atrodo lyg taip, lyg būtų „painto“ pagalba iškarpyti iš kodekso puslapio ir tiesiogiai „įpastinti“. Situacijos negerina kovose esantys priešai, labai nemaloniai primenantys realių modelių nuotraukas.

Tačiau, nepaisant to, „Herald of Oblivion“ skaityti tikrai malonu. Dar maloniau, kuomet žaidime esantys pasirinkimai nejučiomis (?) sutampa su vieno kiečiusių Imperijos bičų – Lysanderio – mokymais. Apskritai, keliu nykštį į viršų ir sakau, „man patiko“. Nepaisant tų serijos naujokams skirtų vietų, kurios man, kaip gerokai pasikausčiusiam 40k visatos žinomui buvo laiko švaistymas.