Vienas tų labai retų atvejų, kai reikia kažką parašyt apie žaidimą, o aš nė nežinau ką. Nes ir nėra ką. „Gears of War III“ deda tašką istorinėje arkoje ir išleidžia seriją atostogų. Ant visai, arba bent jau iki kitos konsolių kartos. Kažkuria prasme šis žaidimas tėra formalumas tiems, kam rūpi. Atsisveikinimo dovana tiems, kas mėgavosi šia serija visame konsolės X360 gyvavimo cikle. Taškai ant „i“ tiems, kam visą laiką rūpėjo rasti atsakymus į visus klausimus.

„Gears of War III“ nepasiūlo nieko naujo už ko užsikabinčiau ir galėčiau kalbėti valandų valandas. Paradoksalu, bet aš subjektyviai gerbiu „Epic“ už tokį sprendimą. Mes įpratome, kad tęsiniai nuolat siekia pranokti ankstesnę dalį, o tas noras „pateikti kažką nauja“ neretai nuveda į pievas.

„Gears of War III“ iš esmės yra tęsinys ne tiems kurie nori kažko nauja, o tiems kurie nori daugiau, bet to paties. Daugiau Seros, daugiau istorijos, daugiau faktų, daugiau dramos, daugiau mėsos, daugiau kulkų ir daugiau benzino pjūklui, kai kulkoms jau per mažą vietos. Visa tai ir yra žaidime. Viskas tas pats ir visko daug daugiau. Tai vienas tų retų tęsinių, kuris sukurtas tiems kas žaidė serijos žaidimus. Jis nesiekia dar daugiau išplėsti fanų auditorijos, užverbuoti naujokų. Tiesą sakant, net ir pražaidus ankstesnes dvi dalis, daugybė niuansų žaidžiant „GOWIII“ grįžta tik su laiku. Čia nėra įvadinių mokomųjų misijų, nėra amnezijos ar poligonų treniruotėms.

Kitą vertus, kalbėdami apie žaidimus mes esam įpratę aptarti naujoves ir patrolinti ginčydamiesi geros jos ar blogos. O kas jei tų naujovių nėra? Tiksliau yra, bet jei aš dabar imsiu ir papasakosiu viską ką norėčiau apie „Gears of War III“ siužetą (kuris neskaitant naujų režimų tinkle yra vienintelis naujas dalykas), jums nebeliktų dėl ko žaisti. Bėda ta, kad čia taško nepadėsi, todėl vis tik bandau pakalbėti apie siužetą atsargiai. Nieko nesugadindamas.

Kaip žinia visa „Gears of War“ istorija prasidėjo vadinamąją e–dieną, kai į žemės paviršių išsiveržė jos gelmėse snūduriavusi skėrių rasė. Gerokai pačirškinę juos pirmame žaidime, antrame suvokėme, kad vienintelis būdas sunaikinti mutuojantį ir sparčiai besidauginantį priešą yra sunaikinant viską kas liko. Taip palaidoję (tiksliau paskandinę) didžiausią ir paskutinį savo planetos didmiestį Džasintą, likę gyvi žmonės įsikuria Vekto saloje ir tikisi atkurti savo gyvenimus, bet…

…bet paaiškėja, kad didmiesčių nebeliko, o priešas tebėra. Nors skėriai savo originalioje formoje sutinkami vis rečiau, juos keičia visiškai sužvėrėję mutantai. Žmonės juos pramina žėrinčiais (dėl to, kad jie iš tikro žėri ir super simpatiškai sprogsta) ir užverda naujas, kur kas nuožmesnis karas. Jis nutraukia 18 mėnesių trukusią sąlyginę ramybę ir žmonės vėl priversti rinktis. Šį kartą Delta būrys kurio karius mes valdome nutaria leistis į amžiną kelionę jūromis, tam reikalui pasitelkdami „Ravens Nest“ klasės lėktuvnešį, o likę, daugiausiai valdžia nepatenkinti žmonės iškeliauja į Anvil Gate fortą. Be šių dviejų didelių grupių pasaulyje yra gausybė nedidelių bendruomenių, kurios vienodai nekenčia viso jas supančio pasaulio. Šių įvykių sūkuryje paslaptingai dingsta ir visus įvykius išgyvenęs vyriausybės vadovas Preskotas, o žaidimui prasidėjus jis grįžta ir atneša labai įdomių naujienų. Pagrindinio žaidimo veikėjo tėvas, kurį gelbėdamas jis ne sykį paaukojo viską ką galėjo, tebėra gyvas. Gyvas, sveikas ir stovintis ant kolosalaus atradimo slenksčio…

Galiu pasakyti tik tiek, kad Adamo Fenikso atradimas tikrai sudėlios daugybę taškų ant „i“ ir užbaigs istoriją, bet… Kelionė pas jį yra lyg mini serialas. Pirmą kartą istorijoje, žaisdami „Gears of War“ mes pateksime į artimą kontaktą su gyvais išlikusiais žmonėmis, susipažinsime su jų nuotaikomis, įvertinsime pirmose dviejose žaidimuose nuveiktus darbus iš šalies. Tačiau didžiausią įspūdį man vis tik paliko tai, kad šio žaidimo metu mes gausim pasiknisti ir keturių pagrindinių Delta būrio vaikinų praeityje. Tai neišvengiamai veda prie kiek absurdišku ar net labai dramatiškų scenų, bet žaidimas net ir tokiame fone nepraranda savo kertinio „vyriškumo“ užtaiso. Drama, tai drama… Kartais ją reikia išgyventi, bet tai nereiškia, kad galiniame fone visi turi verkti. Priešingai! Delta ten darbuojasi benzininiu pjūklu.

Būtent šiuos momentus aš laikau reikšmingiausiais ir įdomiausiais trečioje dalyje, nes jų dėka visas žaidimas įgauna prasmę, susikuria foninė pasaulio istoriją ir Sera tampa kažkuo daugiau, nei tiru į kurį gera užsukti su draugais. Aišku tik tuo atveju jei tai rūpi ir žaidėjui.

O visa kita? Visa kita tiesiog gerai. Tiksliau taip pat kaip buvo pirmose dviejose dalyse. Turim kokybišką, gerai subalansuotą trečio asmens šaudyklę, kurios novatoriška priedangos sistema kažkada atrodė ypatinga, o šiandien tėra vienas eilinių ir privalomų žanro komponentų. Turim keletą naujų monstrų pavyzdžių ir keleta milžiniškų bosų, kurie savo dydžiu, bet ne išvaizda visai gali lygiuotis su tais iš „God of War“. Turime keletą skirtingų įvykio vietų… Štai čia irgi galima pagirti kūrėjus. Šiaip ši serija pasižymi monochromine spalvine gama, o kadangi viskas ką buvo įmanoma sugriauti — sugriauta, didelių skirtumų tarp lokacijų justi neturėtume. Bet skirtumai yra. Kiekvienas lankomas miestas, nors realiai tėra betono ir metalo lūženų krūva ekrane atrodo unikaliai. Betoninė karinių jūrų pajėgų bazė išvis nepaliesta, o mūšiai miškuose ir stepėse palieka gerą įspūdį. Akivaizdus patobulinimas lyginant su antra dalim, kur atviros erdvės atrodė, švelniai tariant, kukliai.

Kalbant apie pačias kautynes, buvo gerokai suveržtas „Normal“ sudėtingumo lygis. Priešų daugiau, jie arba gudresni, arba turi gudresnių ginklų, arba tiesiog didesni ir nei ginklai, nei protas jiems ne reikalingi. Kiek tempia mano atmintis, tai pirmas serijos žaidimas kur susišaudymo metu teko ir šovinius paskaičiuot ir ginklus pakaitaliot. Anksčiau tai darydavom nebent žaisdami „Hard“ lygiu ar mušdami mini bosus.

Žaidimo tinkle sektoriuje visiškai kitas reikalas. Ilga pertrauka reikalauja milžiniško kiekio turinio. Ypač jei nori, kad žmonės tavęs nepamirštų. Tą turinį „Epic“ nutarė pateikti išplėsdami žaidimo tinkle galimybes. Visų pirma „co–op“ ir „arcade“ režimai vienam žaidėjui. Pirmasis leidžia įveikti siužetinę kampaniją išvien su 1 ar trims draugais, antrasis leidžia daryti „speed run‘us“ ir varžytis su draugais dėl surenkamų taškų.

Taip pat pakete rasite standartines 5 prieš 5 kovas. Šios žaidžiamos vienu iš kelių siūlomų režimų — „Team Deathmatch“, „KH“, „Execution“, „Wingman“. Niekur nedingo ir „Horde“ režimas, pastarasis niekuo neypatingas, nes kažką panašaus (tik su zombiais) dabar stengiamasi įdėti į kiekvieną šaudyklę. Tiesa čia „Horde“ režimas turi gal vos, vos daugiau strateginio elemento nei kitur, bet ir tai tema ginčui. Naujas tinklo režimas „Beast“ leidžia žaisti už skėrių pusę ir naikinti žmones. Kas kartą prieš „gimdami“ turime įsigyti norimą monstrą ir tada siaubti žmonių bazes. Aplinkos objektų naikinimas ir žmonių žudymas pelno taškus, kurie vėliau konvertuojami į pinigus ir leidžia „atgimti“ vis riebesnio monstro kailyje.

Aš pats niekada nebuvau prisiekęs „Gears of Wars“ tinklo režimų fanas, tam reikalui mano nuomone visada buvo geresnių žaidimų, bet turint galvoje kad trečioji dalis dabar turi ir kalną papildomų tinklo pasiekimų, atrakinamų ginklų, dažų, ženkliukų, medalių ir kitos smulkmės, reikalui esant Seroje galima laisvai paskandinti 50-100 valandų.

Todėl ir sakau, kad iš ties „Gears of War III“ yra vienas geresnių finalų. Istorija baigta, ryšys su personažais užmegztas, tinklo paketas solidus, bendri kokybės ir mechanikos kriterijai išlaikyti tame pačiame ar net aukštesniame lygyje nei ankstesnių dalių. Tai tikrai geras ir sąžiningas būdas užbaigti seriją ir patenkinti jos gerbėjus, bet… Ką daryti ir kaip vertinti žaidimą, bendrame kitų žaidimų fone? Ypač jei pirmos dvi dalys nematytos, ar tiesiog nepaliko įspūdžio? Mano galva, vertiniams būtų gan vidutiniškas… Pradėti nuotykį nuo trečios dalies, tai tas pats, kas ateiti į spektaklį, salėje jau aidint finaliniams plojimams.