Kur buvęs, kur nebuvęs, atkeliavo ir naujasis Lord of the Rings žaidimas. Šį kartą su pavadinimu – Conquest. Iš jo buvo tikimasi visko – masinių kovų scenų, puikaus geimplėjaus, galbūt, net kokių nors inovatyvių sprendimų, padėsiančių jam iškilti iki geriausių žaidimų pakylos. Taip, taip – visa tai buvo tik lūkesčiai, kuriuos kūrėjai sugebėjo numarinti vos pasirodžius žaidimui.

Žinoma, jie to nenorėjo, bet taip jau visada gaunasi, kai į žaidimo kūrimą yra įdedama mažai aistros ir atsidavimo bei noro padaryti kažką daugiau nei smulkią vidutinybę. Pats pirmasis įspūdis, pamačius tai, ką siūlo žaidimas – buvo dar gana smagiai nuteikiantis. Tiesiog, vyliausi, kad jis bent jau ne blogesnis nei LOTR: Return of The King žaidimą, kuris buvo pasirodęs iš kart po paskutinės filmų trilogijos dalies kino teatre. Bet ilgainiui (maždaug po 1-2 valandų) – visos viltys sudužo į šipulius ir teko džiaugtis tuo, ką turiu prieš savo akis.

Iš esmės, šis žaidimas yra trijų filmų pagrindinių scenų atkartojimas. Tik su vienu nukrypimu. Yra galimybė pamatyti tai, kas būtų vykę, jei gerieji herojai nebūtų sugebėję pasipriešinti blogio jėgoms ir Sauronas savo dispozicijoje būtų turėjęs galingąjį žiedą. Kaip jau buvo galima suprasti – žaidimą sudaro dvi kampanijos: gėrio ir blogio. Pirmoji iš jų turės aštuonias dalis, o antroji, blogio kampanija – septynias. Tai mažai teguodžia, nes kiekvienai kampanijai pereiti teks sugaišti nedaugiau dviejų valandų, o visam žaidimui – daugiausiai penkias valandas.

LOTR: Conquest paremtas labai paprasta formule. Iš pat pradžių reikia pasirinkti vieną iš keturių veikėjų klasių su kiekvienam jų būdingu specialiu gebėjimu:

• Karys – specializuojasi artimoje kovoje, su kalaviju skersdamas į akiratį papuolusius priešininkus. Stokoja greičio, tačiau smūgiai padaro nemažai žalos. Kariai gali pasinaudoti savo specialiu sugebėjimu – ugniniu kardu, kuris pralaužia priešininko gynybą ir kur kas stipriau jį sužaloja.

• Lankininkas – nesibrauna į įvykių sūkurį, o savo darbą atlieka iš tolimos distancijos. Jis geba šaudyti ugninėmis strėlėmis, nuodų strėlėmis, kurios sulėtina priešininkus, ar tiesiog paleisti kelias strėles iš karto, taip padarydamas didesnę žalą priešams. Keista, tačiau strėlės nėra veikiamos jokios traukos jėgos ir jos skrieja tiesia trajektorija it kulka.

• Magas – su magiškąja lazda leidžia žaibus, mėto ugnies kamuolius bei gydo netoliese esančius bendražygius bei save. Taip pat gali aplink save sukurti apsauginę aurą, kuri neleis prasiskverbti strėlėms ar magijai. Tačiau magas turi vieną minusą – mūšio lauke, nesisaugodamas jis krenta it lapas rudenį nuo medžio.

• Žvalgas – didžiausias žaidimo nesusipratimas. Vienintelis jo pliusas – tai galimybė vienu smūgiu pribaigti bet kurį priešininką užėjus jam iš nugaros. O tai pasiekti jam leidžia gebėjimas kurį laiką tapti nematomu. Apsiginklavęs durklais, darančiais labai mažai žalos, žvalgas nepasižymį ir dideliu noru išgyventi, jei kas nors pasikėsina į jį paleisti kokią strėlę ar kardu pakutenti padus.

Po to atsiduriama mūšio lauke, kur nuolatos reikia laviruoti tarp šių keturių klasių (nes vienoms dalies atkarpoms (kurios būna atskirtos „checkpointais“) tinka vieno veikėjo privalumai, kitoms – kito), kad kuo greičiau ir efektyviau pasiektume pagrindinį tikslą, kuris dažniausiai būna – nudėti kokį nors monstrą (Sauroną, Balrogą ir t.t. – jei žaidi už Gėrio pusę, ar Aragorną, Gandalfą, Legolasą ir t.t. – jei žaidi už Blogio pusę), atlaikyti puolimą apibrėžtoje zonoje, užimti tam tikras vietoves ar tiesiog nunešti/paimti kokį nors reikalingą daiktą. Kiekvienos dalies pabaigoje galima pasirinkti ar nori žaisti su tam tikru herojumi – kas iš tiesų yra smagu, tik va, gaila, kad gana trumpai išeina pasismaginti su šiais, išties galingais veikėjais, nes dalis baigiasi, o kitą ir vėl tenka pradėti su vienu iš keturių minėtų klasių.

Kampanijų metu tenka kautis su kelių tipų priešininkais. Didžiąją dalį jų būrio sudaro eiliniai pėstininkai (sudaryti iš visų keturių klasių), kuriuos galima nukepti vos vienu smūgiu. Kitas tipas – kariai, kurių, dažniausiai, būryje yra vos vienas kitas. Su jais tenka šiek tiek daugiau paprakaituoti, nes jie turi daugiau gyvybės taškų, gali blokuoti atakas bei naudotis specialiais gebėjimais. Kapitonai – vėliavą ant nugaros nešantys galingieji kovotojai. Jie sugeba atlikti tuos pačius veiksmus, kaip ir kariai, tik tai atlieka daug efektyviau ir turi dar daugiau gyvybės taškų. Kaunantis su jais tenka būti ypač greitam, akylam bei protingai naudoti specialias atakas, nes kitaip būsi tik dar vienas lavonas išgaruosiantis mūšio lauke. Na, ir paskutinis karių tipas – milžinai. Jų yra dvi klasės – Entai bei didžiuliai troliai. Šie gigantai gali pagriebti, sutraiškyti ar/ir mesti savo aukas, pakliuvusias jiems į letenas. Nors jie ir atrodo galingai, tačiau juos galima įveikti vos dviem smūgiais, iš už nugaros užšokus ant galvos ir kardu tvojus per makaulę.

Iš padangių karts nuo karto atakuoja skraidančios pabaisos ar didžiuliai ereliai, bandantys vienu ypu nusviesti tave myriop, tačiau jų užmušti nebus įmanoma. Žaidime bus galima jodinėti ant arklių ar orkų karinių šunų. Nors, tiesa sakant, neaišku kam tai iš viso yra reikalinga. Nes raitam atakuoti priešus yra nepaprastai sunku, mat valdymas yra tiesiog tragiškas, be to, tai labai neefektyvu, o ir prasmės daryti to nėra.

Pabaigus žaidimą, jėgas galima išbandyti Instant Action režime. Čia galima rinktis Team Deathmatch su tomis keturiomis paprastomis klasėmis arba Hero Team Deathmatch, kur viskas tas pats, tik jau galima kautis su pagrindiniais herojais. Taip pat – Capture the Ring (Capture the Flag atitikmuo) – beje, mano akiai, nelabai vykęs, nes labai paprasta yra pernešti tą žiedą į reikiamą vietą. Bei Conquest (Unreal Tournament atitikmuo – Domination), kai reikia užimti tam tikras vietas žemėlapyje už ką yra gaunami taškai. Ir viskas. Visus šiuos režimus galima žaisti visose vietovėse, kuriose vyko abejos žaidimo kampanijos.

Daugelio žaidėjų režimai niekuo nesiskiria nuo siūlomų Instant Action. Vienintelis skirtumas, kurį galiu įžvelgti, yra tai, kad čia visus veikėjus valdys žmonės, o ne kompiuteris. Ir tiek. Daugelio žaidėjų režimas nepasiūlo nič nieko, dėl ko būtų galima bent čia užkibti (nes visas žaidimas tikrai nekabina). Tikriausiai nėra ko stebėtis, kad žmonių žaidžiančių online – praktiškai nėra. O jei ir yra, tai serveryje sunkiai aptiksi bent dešimtį tokių, veikiausiai begalvojančių, – ką iš viso aš čia veikiu?.

Grafika silpna. Net negalėčiau jos apibūdinti kaip vidutinišką, nes sumeluočiau. Garsas – taip pat perlais nežėri. Vien ko vertas visą žaidimą bliaunantis, it iš už tualeto durų įrašinėtas, neaiškaus nurodinėtojo balsas, kuris tik kartoja ir kartoja „apgink tą…“, „atlaikyk aną…“, „nueik ten…“. Ilgainiui jis taip įgrįsta, jog net išjungus žaidimą ausyse girdi spengiant jo klyksmus. Video intarpų įgarsinimas – klaikus. Monotoniškas pasakotojo (Hugo Weaving) balsas kažką išlemena, pasako savo reikiamą dalį ir viskas. Susidaro įspūdis, kad kiekvienas sakinys buvo įrašomas atskirai, nes intonacija šlubuoja.

Išvada: žaidimas prastas, neįtraukiantis, nereikalaujantis didelių pastangų. Bene visose srityse jis yra nenusisekęs. Veikėjų klasės nesubalansuotos. Veikėjų judesiai – vienodi. Žodžiu – nepatartinas vartojimui.