Naujasis tūkstantmetis netapo nesibaigiančio košmaro amžiumi – nebent taip interpretuotum H.P. Lovecraft darbų išpopuliarėjimą ir tai sekusius žaidimus apie kovas su senai pamirštais, į beprotybę varančiais, ateiviškais blogio dievais. Darkest Dungeon bando tai suderinti su endemišku rogue-like žanru, ir šie komponentai yra sunerti taip gerai, kad net siūlės nesimato.
Darkest Dungeon prasideda nuo giminės pirmtako pasakojimo. Jis turėjo turtus, laimę, moterų, bet troško kažko daugiau. Kaip ir kiekvienas rimtas apytiksliai XVIII–XIX a. džentelmenas, jis pasinėrė į okulto tyrimus. Senieji raštai bylojo apie gelmėse po namu slypinčius lobius ir galią. Tad jis dirbo ir dirbo kol galiausiai kastuvai, kirtikliai ir rimtų vyrų raumenų galia atkasė kažką, kas prakeikė giminės žemes amžiams. Paskutinis laiškas prieš savižudybę ragino atvykti ir ne tik nuplauti šeimos gėdą, bet ir išvalyti besitelkiantį blogį.
Darkest Dungeon yra nuostabiai atmosferinis žaidimas su apgaulingai paprasta mūšių sistema. Kiekvieną tavo judesį lydės senolio pasakojimas ir komentarai, kurie sugeba efektyviai nuslėpti balso aktorystės stygių žaidime ir nuostabiai nutapyti sąmonę slegiančios tamsos atmosferą. Stilizuota žaidimo meninė pusė irgi veikia puikiai, monstrai yra dažniausiai charakteringi, o tavo herojams papildomo žavesio ir asmenybės suteikia ne tik “heroic” proporcijos (ginklai ir galvos didesnės nei realybėje), bet ir strategiškai sukaišioti teksto gabaliukai bei net labai tinkamos ir atitinkamos jų galios.
Žaidimo esmė yra žygiai po blogio prisirpusias (greitai tavo būsimas) valdas. Kiekvienas lygis yra suskirstytas į kambarius ir juos jungiančius penkių langelių koridorius. Tavo keturi herojai stovi vienoje linijoje (2D žaidimas, visgi) ir kaunasi su priešais, irgi panašiai išsirikiavusiais. Kiekviena herojaus klasė turi savo mėgstamą poziciją kovos linijoje, o kiekviena galia – reikalavimus, susijusius su herojaus ir priešo pozicijomis. Iš karto aišku, kad tokia sistema labai patiks tikrai senų, dar net iš popieriaus lapo neišlipusių RPG mėgėjams, paskutiniu metu žaidusiems Legend of Grimrock ir panašius žaidimus.
Kovos yra brutalios ir mirtis kartais gali būti žaibiška – nors Darkest Dungeon ir čia yra gailestingesnis nei kiti rogue-likes, nes praradę visus gyvybės taškus veikėjai gali, jei seksis su kauliukais, ir visą požemį išgyventi (nors tuo tikrai nereiktų pasikliauti). Požemiuose dar reikia rūpintis ir šviesos lygiu – plieskiantis deglas reiškia mažiau pavojingą, ne tiek streso keliančią, kelionę, tačiau kuo tamsiau – tuo geresni lobiai. Reikia turėti ir maisto, nes herojai visgi išalksta nuo klajojimo ir kapojimo. Ir dar gal reikia pasirūpinti bent kastuvais ar kita įranga, kuri nežinia dar kaip pravers klajonių metu (ir bus automatiškai parduoda po lygio, kad nepiktnaudžiautum).
Stresą, beje, paminėjau ne šiaip. Stresas žaidime parodo kaip beprotybė, tamsa ir galiausiai tas faktas, kad tu dėl savo gyvybės kovoji su kiaulėmis mutantėmis ir baisesniais padarais, veikia herojų sąmonę. Pasiekus tam tikrą streso lygį požemyje herojus gali palūžti ir pradėti demoralizuoti visą komandą (tai išpildyta labai puikiai, dialogai yra paremti kiekvienos klasės specifika). Ir galiausiai mentalinės įtampos gali neatlaikyti širdis! O grįžus po klajonių reikia leisti herojams pasiganyti bare ar vienuolyne, o jei jau visai negerai – šalia yra psichu… sanatorija, kur įvairiais (brangiais) metodais gydomos tiek kūno, tiek sielos ligos, kuriomis herojai apšąšta greičiau, nei gerosiomis savybėmis.
Taip grįžus į miestelį rūpinamės ne tik herojų savijauta ir rotacija, bet ir paties miestelio tobulinimu, kuris naudoja savitus resursus (ačiū Dievui ir devams, kad ne pinigus), atrakinančius naujus patogumus ir privalumus. O pastarųjų reikia norint efektyviau kovoti su stresu, tobulinti įrangą, pakeisti veikėjus ir kitaip ruoštis dar vienai išvykai į beprotystės karalystę.
Kaip jau minėjau, Darkest Dungeon meninis stilius yra nuostabus, ir visiškai nusispjaut, kad veikėjai net neanimuoti – jų pozos tiek kovoje, tiek gynyboje, tiek sąmonei byrant į gabalus yra labai išraiškingos ir, atitinkamai, tiek viltį keliančios, tiek tamsą nešančios. Tą patį galima taikyti ir ordoms kerėplinančių, seilėmis ir pūliais besitaškančių pamėklių, pastojančių tam kelią. Atrodo, išprotėjęs valstietis būtų paprasčiausias trash mob, bet žaidime – tai gerai suderintų animacijų ir galių kiekvieno mūšio prioritetu tapęs, stresą vežimu vežantis monstras. Labai prisideda ir garsinė pusė, mūsų ausis pripildanti nesuprantamų, bet aiškiai beprotiškų jo vogravimų.
Darkest Dungeon yra geriausias rogue-like tipo žaidimas ir turbūt geriausias mano matytas Cthulhu mitų pritaikymas bet kuriame žanre. Tai yra gurkšnis gaivaus oro žaidimų industrijoje, naujai pritaikantis senuosius metodus, labai efektyviai pridedantis savitumo, gerai išpildantis savo tematiką ir apgaubiantis savo tamsia atmosfera. Ir net nemalonu pagalvoti, kad visiškai neturėjau noro jį žaisti, kol jo nepabandžiau.
