Nuėjau į Vikipediją ir suvedžiau į paieškos langelį žodį pasakėčia (fable reikšmė lietuvių kalboje) ir gavau štai tokį rezultatą: „Pasakėčia – tai trumpas, pasakojamasis, alegorinės formos, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį“. Na, jeigu tokiu būdu bandyti įvertinti žaidimo turinio ir jo pavadinimo ryšį tai kūrėjams reikėtų slėptis krūmuose, nes šis žaidimas toli gražu ne trumpas, moralų jame yra ne vienas ir ne du, o perėjus norėsis dar, dar ir dar. Nes kiekvieną kartą žaidžiant „Fable II“ mūsų pasakėčia bus vis kitokia.

Tikrai nežinau kaip Peteriui Molyneux pavyko pasiekti tokių rezultatų ir juo labiau nežinau ar žaidimo gali tikėtis asmeninių kompiuterių turėtojai, bet vos praleidau „Fable II“ pasaulyje kelias valandas, iškart supratau, kad tai – vienas geriausių žaidimų šiais metais. Mane taip paveikti, kad aš pulčiau drabstytis pagyrimais yra labai sunku (taip pat ir bet kurį iš jūsų, manau), todėl vien tas faktas, kad aš pradedu apžvalgą liaupsėmis liudiją „Lionhead“ studijos sėkmę. Ir jų manevras yra išties pagirtinas. Iš pradžių jie sukūrė „Fable“, o po to jį šiek tiek praplėtė su „The Lost Chapters“, bet žaidžiant vis tiek jautėsi, kad tai lyg kažkoks mėginimas, lyg bandymas dirstelėti, akies kampučiu pamatyti žaidėjų reakciją. Taip, tai buvo drąsus, ambicingas bandymas, nes tai, kas mūsų laukė „Fable“ pasaulyje buvo nauja. Ir žaidėjų reakcija buvo kuo palankiausia tik jie pageidavo moteriškos lyties personažo, didesnio pasaulio ir t.t. Žinoma, Peteris Molyneux jau visą tai buvo apmąstęs ir pasiruošęs todėl sulaukus palankių atsiliepimų jam beliko tik viską realizuoti.

Vos pradėjus žaisti mus iškart pasitinka nepaprastai kokybiškas video intarpas, kuris iškart atskleidžia, kad kūrėjai buvo nuo pat pradžių nusiteikę rimtai. Be kita ko aš labai mėgstu žaidimuose atkurtas snieguotas vietoves, sniegą, todėl žaidimo pradžia, kurios metu mūsų personažas dar vaikas, man paliko didžiausią įspūdį. Nepaprastai gera kokybė. Snaigės sūkuriuoja danguje, kažkoks nenaudėlis uja vargšą šunį ir mūsų personažas, su mediniu kardu rankose. Man tai netgi priminė vieną pirmojo „Kingdom Hearts“ epizodą, o tai galima laikyti dar vienu komplimentu. Labai gražiai, atsargiai, apdairiai piešiami veikėjų tarpusavio santykiai. Žinoma, tie santykiai vaizduojami patetiškai, kaip ir priklauso pasakoms, tačiau tai nerėžia akies, o net priešingai – įtraukia ir masina. Taigi jau žaidimo pradžioje, vos įvykus mūsų pirmajai pažinčiai su Albijono pasauliu, įvyks netikėtas siužeto posūkis ir mes persikelsime jau prie gerokai paūgėjusio veikėjo. Lyginant pirmojo ir antro „Fable“ pradžias aš vienareikšmiškai už antrojo, nes bežaidžiant akivaizdu, kad šį kartą kūrėjau įdėjo kur kas daugiau darbo. Jeigu dirbdami prie pirmosios dalies jie nebuvo visai užtikrinti ar produktas bus palankiai priimtas žaidėjų visuomenės (prisiminkime „Beyond Good & Evil“, kuris, nors ir labai gerai visų įvertintas, nesusilaukė pakankamai susidomėjimo) tai šį kartą kūrėjai viską darė iš peties. Prieš pradedant kelionę prie mūsų prisišlies sena žiniuonė, kuri labai primena senutę iš „Knights of the Old Republic II: Sith Lords“ ir todėl iškart kelia nepasitikėjimą. Bet jis, turiu pripažinti, laikui bėgant išblėsta, nes žaidime atsiranda kur kas dagiau kitokio pobūdžio rūpesčių (apie juos kiek vėliau). Beje, žiniuonė mums užsimena, kad mes esame vienas/viena iš keturių herojų, todėl privalome surasti kitus, idant galėtume vieningai stoti į kovą prieš vieną pasišventusį blogietį, siekiantį pašalinti sau iš kelio visus herojus (pageidautina po vieną). Žinoma, mes jam neleisime to padaryti, tačiau tuo pat metu turėsime rūpintis savo vaikais, mokėti žmonoms arba vyrams pinigus, išlaikyti juos ir dar domėtis savo verslu.

Pagaliau merginų maldos buvo išklausytos ir mes galime žaisti tiek už vyriškos, tiek už moteriškos lyties personažą. Deja, susikurti jo negalėsime. Viskas bus padaryta už mus, tačiau tolesnę veikėjo raidą ir išvaizdą lems būtent mūsų virtuali gyvensena Albijono pasaulyje ir pasirinktas kelias. Iš karto patariu būti atsargiems ir nevartoti per daug maisto nes iš savo patirties galiu pasakyti, kad po to jūsų veikėjas pasidarys storas ir nepatrauklus. Pats maistą keletą kartų pavartojau visai netyčia bandydamas jį atiduoti vienoms demoniškoms durims (apie jas taip pat vėliau) ir finale pats tapau įmitęs kaip reikiant. Taip pat jūsų išvaizdai darys įtaką jūsų poelgiai priklausomai nuo kurių tapsite arba raguotas, arba išvagotas kažkokių mėlynų linijų ir supanašėsite su pagrindiniu „Too Human“ veikėjų. Neverta baidytis tų mėlynų linijų, jos reiškia ne ką kitą kaip tik gėrį, nors estetiškai toks sprendimas gal ir nelabai priimtinas. Tuo tarpu tiems, kurie norės nieko daugiau kaip tik pasišlaistyti su kuokom ar kardais užaugs ragai ir bus ramu. O jei rimtai tai kiekvienas gero ir blogo personažo tipas turi dar po keletą potipių, todėl žaidžiant žaidimą iš naujo galima bus eksperimentuoti ir viską pereiti kitaip. Bet paėmus bendrai tai blogas/geras jau nebėra didelė naujovė video žaidimuose todėl pernelyg plačiai šia tema nesinorėtų rašyti.

Šuo. Bene labiausiai mane pradžiuginusi naujovė šioje dalyje. Žinoma, įspūdį kiek sumenkina faktas, kad šuo pakankamai gerai išnaudojamas ir „Fallout 3“ žaidime, bet vis tiek… leiskite man pasidžiaugti tokia šaunia ištikimo gyvūno integracija į kompiuterinį žaidimą! Tikrai labai sunku aprašyti koks geras jausmas apninka kai kabarojiesi sningant į kokį atšiaurų kalną ir šalimais klusniai tipena šuo arba kas per kaifas bėgti lyg akis išdegus kur nors, kad net vaizdas liejasi ir matyti priešais skuodžianti savo augintinį. Be abejo, šuniui galime sugalvoti vardą, galime atrasti ir išmokyti jų įvairiausių komandų, o tai ne tik padės kai kuriuose šalutiniuose žaidimo kvestuose, bet ir mums patiems sukels nemažai džiaugsmo. A, tiesa, dar nepaminėjau kokias emocijas sukelia priešai, kurie kokiu nors būdu mums matant sužeidžia šunį. Tuomet sunku atsispirti pagundai atsiriboti nuo visų savo susigalvotų kovos strategijų ir mestis į tą nelemtą priešą visų pirma suknežinant galvą, o paskui dar ilgai kapojant. Toks brutalumas būdingas tiek geriesiems, tiek blogiesiems personažams. Tiesa, po kovos kartais šuns niekur aplink nesimatys ir tik vėliau, šiek tiek paieškoję, atrasime jį kur nors inkščiantį ir šlubčiojantį, todėl teks jį pavaišinti kokiu šuniušku skanėstu arba tiesiog padrąsinti, pažaisti su juo. Pats šuo yra labai naudingas „Fable II“ pasaulyje nes jis tikrai greičiau už mus užuos priešus ir ims neramiai vizginti uodega bei loti, o lygiai taip pat jis užuos ir paslėptas skrynias, sidabrinius raktus ar kokios nors užkastas gerybes, kurias pajutęs ims kur nors rausti žemę. Tuomet ateisime mes su kastuvu ir padėsime savo šuniškam kolegai iškasti rastą turtą. Taip pat šuo dažnai vers mus didžiuotis, nes jį aplinkiniai dažnai glostys ir girs, todėl tai bus gera proga pasipuikuoti prieš kitus. Na ir žinoma priklausomai nuo to ar mes būsime geras ar blogas priklausys ir šuns išvaizda bei elgesys, bet tai savaime suprantamas sprendimas.

Žaidime mūsų veikėjas nemokės kalbėti, tačiau jis/ji puikiai mokės reikšti savo emocijas. O jų bus įvairių ir, vėlgi, priklausomai nuo jų miestiečiai susidarys palankią arba neigiamą nuomonę apie mus. Naudodami savo emocijų ratą mes galėsime gąsdinti, linksminti, prievartauti, gluminti ir panašiai paveikti bet kokius aplinkinius žmones. Aišku, iš karto visų emocijų niekas mums neduos, todėl pačių smagiausių reikės ieškoti, bet užtai suradę tikrai su jomis atsigriebsime. Smagiausios, žinoma, yra flirto emocijos, kurių dėka mes ir megsime meilės romanus su kitos arba tos pačios (priklausomai nuo mūsų orientacijos) lyties žmonėmis. Jeigu mūsų veikėjas bus pavyzdingai apsirengęs, susitvarkęs plaukus (visa tai galima atlikti tam tikrose kirpyklose, kurios randasi miesteliuose) ir jau kažkiek pasižymėjęs Albijono pasaulyje tai moterys arba vaikinai (priklausomai nuo mūsų personažo lyties) tiesiog lipte ant mūsų lips. Na, taip yra ne taip įdomu, bet kaip ten bebūtų pajutę simpatijai kitai pusę pirmiausia turėsime daryti įtaką jai, o vėliau pasiūlyti žiedą. Bet pačias vestuves galėsime kelti tik įsigiję nekilnojamąjį turtą ir pasirinkę jį kaip tam tikros šeimos būstą. Na ir žinoma tada mūsų laukia viena labiau iššaukiančių dalių – lytiniai santykiai. Peteris Molyneux šį kartą žengė dar vieną žingsnį į priekį šioje srityje ir dabar Albijone mes galime rinktis saugų arba nesaugų seksą. Kad galėtume užsiimti saugiu seksu mums reikės prezervatyvų, o jų kartais galime netgi iškasti iš po žemės, jei tik kreipsime dėmesį į šuns lojimą ir žemės rausimą. Keista, bet pasirinkę nesaugų seksą dažniausiai jau ryte turėsime vaiką. Štai jums ir moralas todėl stenkitės su tomis žmonomis ir vyrais atsargiai. Be to žmonos nuolat kaulys pinigų ir kartais sekso todėl reikės visur spėti ir visus viskuo aprūpinti. Beje, taip jau man išėjo, kad turėdamas žmoną tame pačiame kaimelyje susituokiau su dar viena ir ryte prabudęs ir nulipęs laiptais tarpdury pamačiau savo pirmąją. Kaip bebūtų keista man ji nepasakė nė žodžio, bet užtai užsipuolė mano naująją sužadėtine. O dar keisčiau, kad tik tokiais pasižodžiavimais viskas ir pasibaigė. Na, gal ir teisingai, aš juk didvyris, lai žmonelės santykius aiškinasi tarpusavyje, juoba, kad tai tik žaidimas. Tačiau kažkur teko skaityti, kad jei mūsų veikėjas visiškai nerodys dėmesio savo žmonai/vyrui, jie gali su mumis išsiskirti. Na, bet jei būsite labdaringas(-a), geranoriškas(-a) ir atlapaširdis(-ė), nieko panašaus neturėtų atsitikti. Maža to jie net dovanos mums už mūsų gerą būdą dovanas, nuolat šauks džiaugsmingai mūsų vardą ar pravardę ir t.t. Pravardes, beje, galėsime pirkti pas šauklius, o pas bardus bus galimybė užsisakyti gražių dainų apie mūsų žygius. Visa tai vers kitus žavėtis mumis ir garbinti.

Kovos sistema „Fable II“ yra tikrai patogi ir lengvai įkandama. Bet tai vėlgi įprastas dalykas tokiuose žaidimuose, nes kai prie žaidimų dirba profesionalai mums dažniausiai net nekyla klausimas ar žaidimas bus geras, mes klausiame ant kiek geras jis bus, o tai būtent ir yra „Fable II“ atvejis. Tiesa, man labai patiko, kad šį kartą žaidimas gerokai praturtintas šaunamaisiais ginklais, o jiems aš jaučiu ypatingą silpnybę. Be abejo visos kovos atrodo labai įspūdingai jei sugebame laiku pereiti nuo šaltojo ginklo prie šaunamojo ir tokiu būdu padaryti vykusias kombinacijas. Taip pat daug lems ir magija, kuri bus lygiai tokia pat tiek geram, tiek blogam personažui. Kaip visuomet vieni burtai yra vertesni už kitus todėl vienus iš jų ir naudosime dažniau. Beje, „Fable: The Lost Chapters“ burtų pasirinkimas man kažkodėl patiko labiau nei antroje dalyje, bet kadangi čia aš jų ir naudoju ženkliai mažiau tai ir širdies man dėl to neskauda. O bendrai paėmus tai visos kovos tėra techninė dalis apie kurią taip pat ne kažin ką teprirašysi. Žinoma, tai yra viena iš žaidimo sudedamųjų ir kaip tokia ji tikrai svarbi, bet „Fable II“ turi ir daugiau išskirtinumų apie kuriuos vertėtų papasakoti.

Didžiąją laiko dalį žaidime praleisime bastydamiesi po visą Aldijoną, darysime įvairiausius kvestus ir t.t. Taip pat atsirado galimybė dirbti. O darbų čia yra įvairių. Aš savo ruožtu padirbėjau šaltkalviu, medkirčiu, o vienu metu nusiritau iki to, kad pilsčiau žmonėms alų baruose. Aišku, kiekvienas toks darbas suteiks mums pajamų, o jau kaip jomis disponuosim priklauso tik nuo mūsų. Mes galime pirktis naujus drabužius, naujus ginklus, o galime taupyti ir pirkti nekilnojamą turtą. Be gyvenamųjų namų į jį įeiną ir barai, parduotuvės, dirbtuvės ir t.t. Įsigiję tokią visuomeninę įstaigą mes galėsime reguliuoti kainas ir tai taip pat turės įtakos mūsų veikėjui. Jei užsikelsime kainas – tapsime raguotais tironais, o jei labai nuleisime tai kiekviename miestelyje mus visi vaikysis su raudonom širdelėm virš galvų ir norės su mumis į lovą. Beje, Albijono pasaulyje pasitaikys atrasti sidabrinių raktų, o turint atitinkamą jų skaičių galima atidaryti įvairias skrynias, išmėtytas po visą pasaulį. Panašiai bus ir su demoniškomis durimis, tik norint pro jas praeiti mums reikės atlikti kokią nors durų užgaidą. Pavyzdžiui vienos durys norės, kad jūs parodytumėte joms visus triukus, kokius tik gali mokėti šuo, o kitos norės, kad joms matant pasipirštumėte merginai ar bent jau su ja pasibučiuotumėte. Dažniausiai tokios pastangos tikrai atsipirks nes tai, ką rasime už durų, pranoks bet kokius mūsų lūkesčius.

Galėčiau akcentuoti ir akcentuoti, kad šiame žaidime skamba ypatingai graži muzika. Ko gero iš visų pastaruoju metu žaistų žaidimų galėčiau išskirti tik du, kuriuose mane papirko nepaprastai geras garso takelis ir tai būtų „Fable II“ bei „Mirror‘s Edge“. Tačiau „Fable II“ garso takelis ir vėl liudija faktą, kad šįsyk prie žaidimo buvo dirbta rimtai. Atsimenu pasiekęs vieną miestelį jame taip tiesiog ir tryniausi be jokios veiklos vien klausydamasis muzikinių temų. O apie grafiką ir aplinkas jau neverta net ir kalbėti – nuostabu ir tiek. Kiekvienas saulėlydis čia stebina, kiekvienas požemis sukelia šiurpulius ir kiekvienas miško takelis verčia gerėtis. Žaidžiu ir atrodo, kad nepamėgti šito žaidimo yra tiesiog neįmanoma. Atrodo, kad kol kas tai pats pasakiškiausias žaidimas, kokį man tik yra tekę žaisti. Aišku prie to didele dalimi prisideda laisvė klajoti ir daryti tai, kas tik šauna į galvą bei naujausios technologijos, bet kam šiais laikais tokie dalykai nepatinka?

Pabaigai galiu eilinį sykį pabrėžti, kad žaidimu mėgausitės ilgai. Vien ką suteikia galimybė bastytis po Albijono pasaulį kartu su draugu (būtina Xbox live gold) arba žaisti už priešingą lytį ir stebėti, kas pasikeitė. Žaidimą norėtųsi rekomenduoti apskritai visiems neišskiriant jokių žaidėjų nes tai, ką siūlo „Fable II“ yra unikalu ir neįprasta, to daugiau nepamatysite jokiame kitame žaidime. O jei to dar negana, galiu pridurti, kad žaidime išlaikytas nepaprastas geras humoro jausmas, kuris privers nusišypsoti net ir didžiausią rimtuolį! Todėl nedelskite ir kraukitės krepšius, jūsų laukia neužmirštama kelionė po pasakišką pasaulį, kurį kiekvienas pamatys vis kitaip.