Tai meno kūrinys

Menas gali būti vertinamas dvejopai. Profesionalo akimis ir paprasto muziejaus lankytojo supratimu. Pirmasis žvelgia iš vidaus kaip į savo konkurento ar kolegos darbą, antrieji tiesiog mėgaujasi. Vertinimas dažnai skiriasi drastiškai. Profesionalas vertina atlikimo techniką, menininko gabumus, idėjos perteikimą ir kitus, nelabai ką be jų pačių dominančius dalykus. Parasta liaudis, kaip tu ir aš, viso to nematome. Mene mus žavi įkūnytas grožis, ar nepasiekiamas profesionalaus talentas. Mūsų vertinimas apsiriboja tik sąvokomis „patinka“ arba „nepatinka“, su tarp jų esančiomis keletu kitų pakopų, įvardijančių tarpinius variantus. Kokia viso to esmė? Ribos tarp to, kas vadinama menu, ir to, kas yra „ne menas“. Jei Donatelo „Dovydą“ visi laiko menu ar net jo simboliu, tai šiukšlių krūvą, ar siurrealisto paveikslą, ar net tą patį menu nevadinamą meną prie Neries anksčiau paminėtos dvi kategorijos vertina skirtingai. Tad kuris yra tikrasis? Liaudies pripažintas ar menininkų nustatytas? Štai čia galima pradėti kalbėti apie žaidimus. Žaidimai – tai pramoga kaip ir kinas bei muzika, kurie vertinami kaip menas. Jei paprašytumėte ko nors išvardinti meno rūšis, žaidimų ten nebūtų. Bet tai netiesa, jiems sukurti reikia talento, laiko ir pastangų. Tą ir įrodo Uncharted 2: Among thieves, nes tai – šedevras.

Kuo gi jis toks ypatingas? Kinematografiškumas, nesibaigiantis veiksmas, komedijos bei romantikos elementai ir nuostabus jų derinys. Čia būtų galima baigti pasakoti ir tiesiog sakyti: „Pabandykite“. Nes geriau vieną kartą pamatyt, nei šimtą išgirst, ar ne?

Pradėkime nuo istorijos. Naughty dog kaip ir pirmoje žaidimo dalyje skyrė nemažai dėmesio šiai sričiai. Jų tikslas buvo sukurti fantastinę istoriją, persipynusią su realybės elementais. Šį kartą buvo pasirinktas Markas Polo. Pasakojama, kad grįždamas namo iš Kinijos, jis išplaukė su 14 laivų flotile ir 600 įgulos narių, tačiau sugrįžo tik vienas laivas ir vos 18 žmonių. Labiau nei keista, be to, paslaptingumo prideda ir Marko Polo rašytas laivo žurnalas. Jame nieko neužsimenama apie laivų ar žmonių dingimą. Kiekvienam aišku, kad su 14 laivų jis plaukė ne šiaip sau, o gabendamas krovinį. Kažin ar gabeno šliures iš bambuko, o štai versija apie auksą ir lobius daug įtikimesnė. Ant šio kabliuko ir pasikabina Natanas, pagrindinis žaidimo veikėjas. Nelabai teisėtu būdu gavęs žemėlapį, išsiaiškina, kad dingusi flotilė gabeno Cintamani akmenį, kuris pildo norus, tačiau cunamis nubloškė flotilę į Borneo salą. Ten jis ir keliauja, tačiau kaip ir visuomet, atsiranda blogų žmonių, kurie taip pat nori išpildyti savo norus. Bet Natanas nuotykiuose dalyvauja ne vienas. Užsiimti reikalu jam pasiūlo senas pažįstamas Haris ir jo draugė, sena Natano meilė Chloe, o vėliau sutinkami ir Viktoras Sullivanas bei ne tokia sena draugė Elena. Visa nuotykių ieškotojų komanda, taip sakant. Kuo ypatingas siužetas? Nors tikėjausi kad jis padarys neišdildomą įspūdį ir bus žaidimo vinis, taip nėra. Neskubėkite daryti išvadų. Istorija gera, įdomi, bei įtraukianti. Ji turtinga siužeto posūkiais, bei patys svarbiausi klausimai atsakomi tik pačioje pabaigoje. Tačiau yra dar kai kas įspūdingesnio.

Tai įspūdis ir kinematografiškumas. Iš tiesų tokie dalykai sunkiai aprašomi. Tikriausiai žinote, kai žaidimo reklamoje pasirodo labai banalūs ir nuvalkioti pareiškimai: „patirsite, ko dar niekada nepatyrėte“, „žaidimas nuraus jums stogą“ ir taip toliau. Įpratau į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Uncharted atveju tokių pareiškimų nebuvo. Jų ir nereikėjo, žaidimas pats viską padarė. Jis ištrynė liniją tarp filmo ir žaidimo. Ne dėl ilgesnių siužetinių filmukų ( bendras jų ilgis yra 1,5 valandos, t.y. kaip standartinio filmo ) o dėl veiksmo, nuotykių ir pateikimo. Žiūrėdamas vaizdo intarpus jautiesi lyg sėdėtum kino salėje. Filmukai tikroviški ne dėl gero animatorių darbo, o dėl motion capture technologijos. Ji naudojama jau senokai ir ne viename žaidime. Koks jos veikimo principas? Tikri aktoriai apsirengia specialiais kostiumais su jutikliais ir suvaidina sceną tarp specialių virtualių kamerų. Vėliau gavus skaitmeninę judesio versiją, užkabinamos personažų tekstūros, atliekami kiti kosmetiniai darbeliai, tokie kaip lūpų ir garso sinchronizacija, mirksėjimas ar plaukų judesiai. Rezultatas – pribloškiantis. Itin grafiškai patrauklūs modeliai ( nors kartais atrodo šiek tiek „išlaižyti“, ypač veidai ) padeda dar labiau įsijausti į veiksmą. Kadangi čia žaidimas, galimybių dar daugiau. Filmuose yra ribotas biudžetas, o čia to kaip ir nėra. Gali sprogdinti namus, vartyti traukinius nevaržydamas savęs. Iš tiesų mėgstu kiną ir pamatau didžiąją dalį filmų. Jei reikėtų pasakyti koks man paliko didžiausią įspūdį šiais metais, aš nedvejočiau. Gal jus įtikinti padės teiginys, kad kartais aš nenorėjau žaidimo žaisti, kai jis man duodavo tokią galimybę. Tiesiog prašyte prašiau: „rodykit filmukus, aš nenoriu žaist!”

Prie išgyvenimų, kuriuos suteikia Uncharted 2, didelį indėlį įdeda nesibaigiantis veiksmas. Žaidimo metu už įvairius pasiekimus duodami pinigai. Už juos galima nusipirkti kūrėjų filmukų, koncepcinių piešinių galerijų ir kito turinio. Viename iš kūrėjų interviu buvo puikiai paaiškintas žaidimo tikslas. Cituoju: „Mums svarbus žaidėjų laikas. Jie praleis su žaidimu apie 12-15 valandų. Ir jie turi mėgautis kiekviena minute. Toks mūsų tikslas“ Taip iš tiesų ir yra. Aplinkos keičiasi milžinišku greičiu. Ką tik lakstei Borneo saloj, dabar tu jau Nepale, tuoj lėksi vėl kur nors kitur. Atrodytų, buvo tiek daug idėjų, bet jos visos negalėjo būti sukrautos į žaidimą. Iš visų paimta tik po dalelę, bet pačią gryniausią, nugludintą, ir patikrintą visos komandos. Nes jei pasitaikytų bent viena silpna dalelė, tai jau būtų moralinis nuopuolis žaidėjui. Jis akimirką nepasimėgautų žaidimu. Taip nėra ir labai puiku, nes tai nespėja atsibosti. Kai jau iki valiai atsigroži, keliauji toliau. Kartais atsigrožėti nespėji, nes turi lėkti neatsigręždamas nuo besivejančių žudikų ir išdavikų. Tuomet pasidaro taip liūdna ir nemalonu, kad turi viską tiesiog pralėkti ir ištari: „Sustok, akimirka žavinga!”

Visa tai turi kainą. Žaidimas visiškai linijinis. Neturite jokios vietos improvizacijai, ar galimybei pakeisti siužeto eigą. Lipsite ten, kur reikia ir ne kitaip. Techniškai būtų galima aprašyti taip: Žaidimas – ilgas ir tiesus koridorius. Jo plotis pakankamai didelis, todėl pristatyta daug įvairių dekoracijų, kliūčių, kurios priverčia eiti ne tiesiausiu keliu, bet zigzagais. Kadangi koridorius platus, tai kartais pasimeti erdvėje ir viskas atrodo labai vingiuota 🙂 Kas keliasdešimt metrų yra užuolaidos, pakeičiančios aplinkos dekoracijas. Primityvu, bet tai gerai. Nes gauni geriausią kokybę. Žaidimas užliūliuoja, tu plauki pasroviui ir tiesiog mėgaujiesi. Tau malonu ir niekas daugiau nerūpi. Tokią mechaniką gali pastebėti tik žaidimą žaisdamas nuo ryto iki vakaro ir tai tik verčiamas tai daryti priverstinai.

Liūliuoja keletas techninių aspektų. Visų pirma, dėmesys detalėms. Naughty dog žinojo kur jūs ką darysite, todėl viskas paruošta iš anksto. Griūvančios atbrailos, netikėtai pasirodantys priešai ir visi kiti tie jungikliai, kurie priverčia jaudintis ar nerimauti. Jausmai. Tai irgi pagrindinė žaidimo sudedamoji. Neįsitraukti į siužetą ir veiksmą negali, pats jame dalyvauji ir jaudiniesi dėl herojų. Laikydamas pultelį tu galvoji ir elgiesi kaip Natanas, nes kitaip neįmanoma. Ką darai po susišaudymo purvinam Nepalo viešbutyje užlipęs ant stogo ir radęs švarutį baseiną, pilną žydro vandens? Ilgai mąstyti nereikės. Susitapatinimas su veikėjais būtinas, nori to ar nenori. Veikėjai atkeliauja iš pirmosios žaidimo dalies ir jie prisimena kas tada įvyko. Pradėjusiems nuo antrosios dalies gali kilti šiek tiek neaiškumų, bet jie smulkmeniški ir netrukdo įsijausti. Nors žaidusieji Drake‘s fortune žvelgs giliau ir „tarp eilučių“. Taip kūrėjai pamalonina fanus. Ir man buvo tikrai malonu 🙂 Kas man labiausiai patiko, tai išlaikyta pirmojo žaidimo struktūra. Daugiau pasakyti tikrai negaliu, bet žaidusieji mane supras. Išliko pagrindiniai akcentai, apie kuriuos kalbate kai prisimenate pirmąją žaidimo dalį. Apskritai manau kad Uncharted buvo neįvertintas. Tarp pirmosios ir antrosios dalių ne tiek daug skirtumų. Atmosfera išlikusi tokia pati, kas yra svarbiausia. Padaryta vos keletas patobulinimų. Nauji veikėjai, geresnė grafika, patobulinta žaidimo mechanikas. Ir viskas. Ir milžiniška reklaminė kampanija.

Teko girdėti pareiškimų, kad PS3 gavo Larą Croft, tik vyriškajame pavidale. Iš tiesų tiesos yra, bet ne tiek daug, jog būtų galima daryti tokias išvadas. Natanas – nutrūktgalvis nuotykių ieškotojas, per ilgai nemąstantis į priekį. Jis viską atlieka dėl smagumo. Visuomet kalba sarkastiškai, ironizuodamas. Tai pagrindinis žaidimo skiriamasis bruožas. Be to, Uncharted susideda iš 3 dalykų: karstymosi atbrailomis, galvosūkių sprendimo ir kovos. Procentaliai įvardinti sunku, bet manau kad pirmieji du sudėti kartu vis tiek neprilygsta trečiajam. Tad Uncharted serija visų pirma laikytina trečiojo asmens šaudykle. Būtent čia ir padaryta didžiausia dalis pakeitimų.

Kovos sistema patobulinta ir šiek tiek palengvinta. Artimojoje kovoje nebeliko kombo judesių. Jai priskirtas tik vienas mygtukas. Kitas skirtas išvengti priešininko smūgio ir atlikti kontrataką. Todėl dabar laužyt rankas, sprandus ir žandikaulius galėsit tingiai judindami vieną pirštą. Atsirado galimybė priešus tyliai „išjunginėti“ Tereikia prisėlinti iš už nugaros ir atlikti nukenksminamąjį veiksmą. Naudinga ir smagu, tik kartais tai veikia ne taip, kaip turėtų. Nors žaidžiau normal sudėtingumo lygiu, prie prieš galėjai prisėlinti iš šono, jis vis tiek manęs nepastebėdavo. Apie ginklus. Atsirado keletas naujų, vienas kitas pašalintas, bet visumoj viskas išliko tas pats. Tuo pačiu ir trofėjai: smagu, kad buvo išlaikytas tas pats stilius. Visi trofėjai kone identiški, lyginant su pirmąja dalimi. Labai maloni smulkmena. Ginkluotoje kovoje dabar galėsite aklai šaudyti iš už priedangos ir mėtyti granatą įprastai, o ne naudojantis pultelio jautrumu judesiui, kas buvo rakštis vienoj vietoj, kai žaidžiau Drake’s fortune. Viskas, visi pakeitimai. O daugiau ir nereikia. Kam tobulintai tai, kas jau ir taip yra puiku? Priešų dirbtinis intelektas „protingai žioplas“. Jei jie mane paskutinį kartą matė ant stogo, tai jie ir vaikščios užvertę galvą, nors aš nusileidau už kampo ir dabar esu už jų nugarų.

Žaidime yra ir daugelio žaidėjų režimas. Manyčiau jis padarytas tik iš reikalo. Potencialus pirkėjas galės save apgaudinėt – „žaidimas turi mp režimą, puiku, galėsiu pažaisti“ ( nors gal niekad ir nepažais ). Vis tiek pagrindinis tikslas – vieno žaidėjo kampanija. Kaip ir įprasta, yra keletas režimų, lygių sistema, kuri jau nieko nestebina, atrakinami patobulinimai ( „perks“ atitikmuo CoD ), kooperacijos režimas trims žmonėms, cinema režimas, kur galėsite peržiūrėti kovas, jas lėtinti, sukioti vaizdą daryti ekrano paveikslėlius ir panašiai Žaisti visai smagu, tik neaišku kiek laiko visa tai „kabins“. Šiek tiek neesu tikras dėl šio režimo populiarumo. Nors jis yra tik tam, kad būtų, bet kiek trečiojo asmens šaudyklių su priedangos sistema turi PS3? Nemanau kad labai daug. Čia gali nutikti netikėtumas ir Uncharted 2: Among thieves taps Gears of war atitikmeniu.

Išvados. Kaip jau supratote, jos neabejotinai geros. Žaidimas išties puikus ir vertas jūsų pinigų. Peržaidžiamumo vertė didelė ( aš jį peržaisiu dar mažiausiai 2 kartus ), daugelio žaidėjų režimas, nuostabi istorija nuo pradžios iki galo, charizmatiški veikėjai, kinematiškumas, išbaigtumas. Tai neabejotinai vienas geriausių sistemos žaidimų ir puikiausias šių metų šventinio sezono karūnos brangakmenis. Tai – meno kūrinys, kuris taip ir turi būti vertinamas, tik po to kaip žaidimas. Tai neįtikėtina patirtis ir garantuotas malonumas, kurį galite sau leisti. Tai kažkas neįtikėtino, epiško ir dieviško. Jūs tai turite pabandyti. Apžvalgą pabaigsiu nežinomo autoriaus citata: „ Uncharted 2 laikinai nužudė žaidimų rinką. Bet koks kitas žaidimas pasirodęs po jo atrodys pasenęs ir atsilikęs žingsniu atgal.“ Išimčių nėra. Tai žudikas.