Pastaraisiais metais labai stipriai išaugo susidomėjimas nuotykių žaidimais ir viskas – dėka „Telltale“ studijos bei itin sėkmingiems jų žaidimams. Žinoma, kai sėkmingai pasirodę „Walking Dead“ bei „Wolf among Us“ žaidimai subūrė aplink save nemažas susidomėjusių žaidėjų gretas, tai akivaizdus startas ir kitiems kūrėjams mėginti eiti panašaus nuotykių bei veiksmo žanrų mišinio keliu. Savaime suprantama, kad kažkam iš sekančių šiuo sėkmingai numintu taku – neabejotinai pavyks ir apie sėkmingiausius šio žanro pasekėjus mes privalome parašyti. Taigi, jūsų dėmesiui pirmasis išties sėkmingai „iškepusio“ „Blues and Bullets“ epizodas – juodai baltas detektyvas su neeiline istorija.
Pirmasis žaidimo epizodas, atsiveriantis vaizdais į kraupų rūsį, prasideda šokiruojančiai: žaidėjas valdo vaiką, bandantį pabėgti iš rūsio. Akivaizdu, kad kažkas šį bei kitus vaikus čia laiko prieš jų valią. Patys pagrobėjai, atvaizduoti kaip mįslingos figūros su ragais, atrodo nuožmiai ir negailestingai, o žaidėjas turi priimti lemiamą sprendimą. Sprendimas sudėtingas ir, kas dar labiau įtraukia į šį naują epizodinį nuotykį, turi labai svarbių pasekmių viso pirmojo epizodo pabaigai. Galiu iš karto pasakyti, kad tokio triuko dar nebandė niekas (net „Telltale“), todėl vien už tai debiutuojančio žaidimo kūrėjai timpteli savo projektą aukštyn.
Kitas dalykas, už ką pirmąjį „Blues and Bullets“ epizodą norisi stipriai pagirti – tai istorija. Iš pradžių žaidėjams pristatomas Eliotas Nesas – buvęs policininkas, kadaise įkalinęs patį Al Kaponę, o dabar dienas leidžiantis už užkandinės (kuri ir vadinasi „Blues and Bullets“) prekystalio. Čia puodelio kavos ir gabalėlio pyrago dažniausiai užsuka dabartiniai policininkai bei buvę Neso kolegos, o jis su šypsena juos aptarnauja. Tačiau vieną dieną ant užkandinės prekystalio nelauktas lankytojas padeda kulką, sukelianti atitinkamus prisiminimus buvusiam policininkui. Čia žaidimas ima mėtyti žaidėją į praeitį, ištraukia ir išverčia prieš jį visas Elioto gelmes, o už visų asmeninių dramų stoja kraupi istorija: kažkas grobia vaikus, nežinia ką su jais daro ir tol, kol nedingo paties Al Kaponės anūkė, taip ir neatsirado niekas, kas galėtų bent pabandyti užkirsti tam kelią. Šioje vietoje (akivaizdu, kad žaidimas siūlo alternatyvią Elioto Neso ir Al Kaponės istoriją) atsiranda ir žaidimo kabliukas: aršiausi priešai turi užkasti karo kirvius, o buvęs nusikaltėlių vadas prašyti buvusio policininko grįžti atgal į neišsprendžiamų nusikaltimų pasaulį. Būtent šis santykis tarp veikėjų ir tamsios istorijos spalvos labai išskiria jį iš kitų.
Trečias dalykas (po stiprios pradžios bei epilogo ir siužeto) už kurį norisi girti „Blues and Bullets“, tai – jo stilius. Juodai balta stilistika garsiems kino filmams „Nuodėmių miestas“ suteikė dalį žavesio ir tas pats efektas veikia šiame žaidime. Žaidimui tai suteikia ne tik noir tipo filmus atspindinčią atmosferą, bet ir puikiai tokiai istorijai bei žaismui tinkantį veidą. Perėjus šį epizodą atrodo, kad kūrėjai puikiai jautė sudėtinių žaidimo dalių dermę. Taip pat čia puikiai savo vietą atrado ir žaidime skambanti muzika, tik ji, tenka pripažinti, kartais šiek tiek atsilieka nuo tikrai įspūdingo vizualinio stiliaus.
Galiausiai verta pakalbėti apie patį žaismą, kuriam turiu vienodai priekaištų ir pagyrų. Kalbant apie gerus dalykus, tai „Blues and Bullets“ leidžia žaidėjui būti nuosekliam, savo tempu bei patogiai tyrinėti dėmesį traukiančius objektus ar įkalčius. O tęsiant įkalčių temą verta išskirti ir tai, kad nusikaltimų tyrinėjimas žaidime perteiktas ir atliktas taip pat nepriekaištingai – nepamenu, kada paskutinį kartą buvo taip įdomu tirti nusikaltimą. Galiausiai, žaidėjas turi pats išvesti loginę išvadą iš to, ką ištyrė ir tai labai primena praeitų metų žaidimo apie Šerloką Holmsą „Crimes and Punishments“ minčių gijų raizgalynę. Džiugina, kad kūrėjai geba į žaidimą integruoti tokius sprendimus, o šie – džiugina savo veikimu bei patogumu žaidėjo atžvilgiu.
Kaip bebūtų, tenka pripažinti, kad pirmame „Blues and Bullets“ epizode yra ir dalykų, kiek apsunkinančių patiriamą malonumą. Tarp jų – kiek lėtokas bei ne visai rangus veikėjo valdymas (ypač tam tikrose situacijose) ir scenos, kuriose šis nuotykių detektyvas virsta trečiojo asmens šaudykle. Asmeniškai šias vietas vertinu prieštaringai, nes jos atliktos gana padrikai ir yra pernelyg lengvos, kapotos. Galbūt būtų pakakę šiuos segmentus tiesiog paversti ilgesnėmis QTE scenomis? Tokiu atveju būtų ilgiau išlaikoma įtampa, nes pernelyg lengva trečiojo asmens šaudyklės imitacija išsklaido įtampą ir solidų jausmą, liekantį po visų teigiamų žaidimo savybių.
Suvedant galus, pirmasis „Blues and Bullets“ epizodas yra būtinas pirkinys tiems, kas dievina pastaruoju metu išpopuliarėjusius epizodinius nuotykių žaidimus. Šioje kol kas labai siauroje terpėje žaidimas išsiskiria puikiai išpildyta noir atmosfera bei labai intriguojančia tamsia istorija, kurioje liečiamos retai eksploatuojamos temos. Ar žaidimas patiks absoliučiai visiems? Tikriausiai, ne ir ypač tiems, kurie išpaikinti patogaus, intuityvaus dabartinių žaidimų valdymo bei plataus ir įvairaus žaismo galimybių. Kita vertus, intriguojančių detektyvų bei noir stilistikos gerbėjų laukia tikra fiesta!
