Žaidimo formulė bėgiok, važinėk po didelį miestą ir šaudyk visus iš eilės, bei retkarčiais įvykdyk porą užduočių vienam projektui pasirodė esanti tokia sėkminga, kad kiti rinkos dalyviai žiūrėjo su neslepiamu pavydu. Žiūrėjo ir svajojo, kaip būtų gerai, kad ir mums pavyktu tai pakartoti. Panašių bandymų buvo ne vienas, tačiau vienas iš jų netgi sugebėjo sulaukti tęsinio. Tiesa, vertėtų pažymėti, kad pirmoji jo dalis buvo stebėtinai gera ir sugebėjo pasiūlyti keletą įdomių naujovių netgi užkietėjusiems „GTA“ fanams. Antroji žaidimo dalis, moraline prasme, pernelyg nenuklysta nuo savo pirmtako tradicijų. Norint patirti paprastų piliečių terorizavimo džiaugsmą ar pasijusti visuomenės šiukšle, tuomet „Saints Row 2“ yra neabejotinai jūsų produktas.

„Saints Row 2“ istorija prasideda kalėjimo ligoninėje, kur jūs buvote gilioje komoje nuo pat to didelio sprogimo pirmojo žaidimo pabaigoje (jeigu teko žaisti ir prisimenate).Žinoma, atsibudęs ilgai ligoninėje nesedėsite ir greitai pabėgsite iš šios silpnai saugomos vietos. O jau laisvėje, užsiimsite tikrais darbais – samdysite naujus gaujos vyrukus ir bandysite atsikovoti Stillwater miestą. Pati istorija yra vietomis šiek tiek lėkštoka, vietomis sunkiai suvokiama, tačiau bendras įspūdis yra visai neblogas. Kartais netgi pasitaikė užduočių, kurios neabejotinai išsiskyrė iš likusiųjų. Tai vadinamosios „The Brotherhood“ misijos, pasakojančios apie veikėjo kerštą.

Tiesa, savo darbais keisti siužeto nebus galima, tačiau norintiems vistiek kažką daryti „savaip“, galimybių tai įgyvendinti bus. Žaidimas siūlo visai neblogą veikėjo kūrimo įrankį, kuriuo galima drąstiškai pakeisti tokius parametrus, kaip svorį, ūgį, rasę, lytį ir žinoma – veido bruožus. Jau būnant žaidime ir užsinorėjus staiga pasikeisti, galima užsukti į plastinio chirurgo kliniką ir „pasitaisyti“. Bet apskritai, kažin ar daugelis labai naudosis šiuo įrankiu, pirmiausia dėl jo kompleksiškumo ir sąlyginio sudėtingumo. Daug paprasčiau tiesiog pasirinkti savo „veidą“ pačioje pradžioje ir išliekant konservatyviu nekeisti jo iki žaidimo pabaigos.

Užduotys „Saints Row 2“, kaip ir įprasta tokio tipo žaidimuose, daugiausia bus „važiuok ir šaudyk“ tipo, kuomet reikia nuvažiuoti į kurią nors vietą ir paprasčiausiai visus išgalabyti. Prieš jus kovos trys nusikaltėlių grupuotės, bei kelios įstatymų priežiūros įstaigos. Pernelyg panikuoti dėl jų įvairovės nereikėtų pradėti, nes jie dažniausiai skirsis tik spalvomis ir gaujos lyderiu. Su šiomis taip pat padugnėmis teks kovoti įvairiausiose vietovėse, tad užduočių vienodumą tai iš dalies turėtų kompensuoti. Įsisiautėti ponui nuoboduliui neleis ir keletas įdomesnių užduočių, kurios kažkaip sugebėjo įsimaišyti žaidime. Nors šedevrais jų nepavadinsi, bet jų buvimas išties suteikia taip norimo „šviežumo“.

Kalbant apie valdymą, jau galima prisiminti ir daug geresnių žodžių. Jo dėka, mūšiai žaidime yra išties malonūs. Labai lengva nusitaikyti į priešininkus, o tiksli sistema leidžia be vargo pataikyti net į tam tikras kūno dalis arba tiesiog staigiai atsisukus nugalabyti jums už nugaros sėlinantį blogiuką. Taip pat jame nėra „lock-on“ funkcijos, kas reiškia, jog kovos įkarštyje reikės pasikliauti tik savo pirštų miklumu. Jo iš tikrųjų gali prireikti dar ir todėl, kad „Saints Row 2“ neturi priedangos funkcijos, na pasislėpti už artimiausio namo galima, bet kalbant apie sudėtingesnį mechanizmą – tai jo nėra. Todėl visą savo dėmesį mūšio lauke tenka sutelkti į brutalią jėgą. Jos pasirinkimas irgi nėra didžiausias, bet visgi vienas judesys atperka daug ką: jūs galite pasigriebti priešininką ir panaudoti jį kaip gyvą skydą. Labai efektyvi ir įspūdinga priedanga.

Kitas teigiamas žaidimo bruožas – absoliuti laisvė. Ne, mes nekalbame apie tą jau visiems nusibodusią galimybę laisvai važinėtis per miestą, kol neatsitrenki iki artimiausios užtvaros, blokuojančios kelią. Tai galimybė visiškai laisvai atlikti savo užduotis. Čia nėra visiškai svarbu, kaip jūs užmušite savo priešus: kokiu laiku, kokia eilės tvarka ar kokiais ginklais. Žaidime net bosai yra eiliniai žmogeliai, neatsparūs kulkoms. Štai jūs galite sugalvoti, kad norite, jog štai šis šunsnukis pasikankintu ir lėtai žudote jį, iš pradžių pataikydami į koją ir panašiai. O kitas, gal nenorės terliotis ir tiesiog paleis raketą į jo pusę ir triumfuodamas rinks jo kūno gabaliukus. Iš šios pusės, laisvės „Saints Row 2“ tikrai yra.

Šalia pagrindinių užduočių, žaidime galima rasti ir nemažai šalutinių. Verta pažymėti, kad dauguma jų yra gerokai originalesnės, negu sutinkamos pagrindinėje istorijoje, todėl bent jau retkarčiais tikrai yra verta nukrypti į lankas ir išbandyti žaidimą „kitu kampu“, kadangi jose „Saints Row 2“ visiškai pamiršta realybę ir leidžia jums tiesiog pasilinksminti. Viena iš labiausiai chaosą sėjančių – „Trail Blazers“, kurioje vairuojant ATV ir dėvint degantį kostiumą reikia padegti kitus automobilius ir žmones. Už tai gaunate laiko taškų. Jūsų užduotis – sukelti kuo daugiau chaoso.

Kita smagus dalykas – vadinamasis zombių sukilimas, kuriame reikia išgelbėti savo vargšę sielą nuo nelabai draugiškų zombių. Visas veiksmas vyksta apleistame viešbutyje, kuris tarnauja ir kaip jūsų štabas, kurį jūs turite apginti nuo zombių atakų. Ginklų naudojimas jame yra labai limituotas, netgi artimosios kovos ginklai po kelių smūgių sulūžta, tad reikia nuolatos bėgioti pasipildant atsargas ir stengiantis nepakliūti į zombių nagus. Pastarieji, lėtaui judantys padarai, iš pradžių gali neatrodyti pavojingai, bet jų daugėjant, jūsų psichologinė būsena yra gali kisti.

O kalbant apie draugus, svarbu pažymėti, jog „Saints Row 2“ gali pasigirti puikiai išdirbtu bendradarbiavimo režimu. Svarbiausias jo bruožas, kaip ir beje viso žaidimo, totali veikėjo laisvė. Jūs ne tik galite bet kuriuo metu įšokti į žaidimą, bet ir jūsų veiksmai jame yra tik jūsų sąžinės reikalas. Priklausomai nuo norų, galite kartu su draugu bandyti pereiti misijas, žaisti mini žaidimus, arba tiesiog jas palikti savo draugui, o pačiam be tikslo važinėtis po miestą ir sėti baimę. Tiesa, vertėtų atsiminti, jog įstatymu sargams jūsų dvilypiškumas negalioja: ką padarė vienas, atsakyti gali tekti ir kitam, t.y., vienam prisidirbus, policija pradės gaudyti abu. Bet apskritai, vertėtų pernelyg nesipykti su draugais, kadangi dažnai misijose DI nebus toks, kokio mes galbūt norėtume. Jis dažnai įstrigs duryse, nežinos kaip įlipti į automobilį ir panašiai. Todėl tikras draugas čia labai pagelbėtų.

Užtat grafika žaidime nepavadintume pribloškiančia ar kažkaip panašiai, tiesa, tragiška ji irgi nėra. Dar daugiau, beveik visą laiką žaidimas veikė be didesnių priekaištų, o kadrų kaitos greitis buvo patenkinamas, netgi didžiausiuose susišaudymuose. Jame taip pat nėra jokio krovimosi įeinant į namus ar įvažiuojant į naujas teritorijas. Iš muzikinės žaidimo pusės, kaip ir „GTA“, čia yra radijo stotys. Bet blogiausia, jog jų skaičius gana ribotas, o ir tose pačiose stotyse kūriniai turi savybę dažnai kartotis. Ilgiau klausant, jau darosi nebejuokinga, kai muzika ima ikyriai kartotis. „Saints Row 2“ taip pat nėra ir jokių radijo stočių skirtų pašnekesiams, todėl išgirsti įvairių juokelių irgi nepavyks. Galiausiai, bent jau priešmirtiniai jūsų aukų klyksmai yra atidirbti gerai.

Tačiau nors „Saints Row 2“ nagrinėjant atskirai ir galima rasti daugybę šaunių dalykų (zombių žaidimas, „co-op“ režimas ir pan.), bet žvelgiant į visą žaidimo mechaniką iš aukščiau pajunti, kad jame nėra nieko ypatingo. Po šios apžvalgos rašymo, aš tikriausiai prie jo jau nebegrįšiu, nors su žaidimu praleistas laikas ir buvo linksmas. Jau vien dėlto, kad tokių žaidimų kaip jis buvo, yra ir bus dar labai daug.Apskritai, „Saints Row 2“ būtų galima rekomenduoti tik žmonėms, jaučiantiems beviltišką aistrą „GTA“ stiliaus žaidimams, arba tiems, kam patinka daryti netvarką mieste. Arba turintiems per daug laisvo laiko.