Su „Divinity“ serija mano pažintis prasidėjo prieš gerus 5, o gal net 6 metus, kuomet pradėjęs rinkti savo fizinę rpg žaidimų kolekciją ieškojau visko, kas iš pirmo žvilgsnio primintų „Diablo“ seriją. Ir štai, manoji akis užkliuvo už visai išvaizdžios „Divine Divinity“ serijos, bei jos tolimesnių papildymų/pratęsimų „Beyond Divinity“, „Divinity 2“ ir pagaliau „Divinity Original Sin“. Tiesa, ne originaliosios, o jau kiek patobulintos („Enhanced“) versijos.
Prisipažinsiu, kad minėtieji žaidimai (išskyrus naujausias dalis) lentynose nepaliesti guli jau n-tus metus, jų nei karto neišbandžiau. Nepažaidžiau ir pačios naujausios dalies, tad negalėsiu pateikti gerai argumentuoto patobulintosios ir nepatobulintosios dalių palyginimo. Visgi, pirmiausiai jaučiu pareigą paminėti pagrindinius skirtumus (ar dalykus) kuo „Enhanced Edition“ skiriasi nuo paprastosios.
Taigi, pirmiausiai turime kūrėjų tikinimu pakeistą žaidimo istoriją, padidintą papildomų (šalutinių) kvestų kiekį. Kiek teko praleisti laiko žaidime, iš tiesų galiu pasakyti, kad šioji istorija nebuvo itin pakeista. Na, bent jau ką sutikau pradžioje ir ką vėliau perskaičiau internete sutapo visiškai.
Apskritai, pati „Divinity“ istorija yra lyg kokia meksikietiška muilo opera: čia daugiausia persipina bene trys (o gal ir daugiau) pagrindinės gijos, galiausiai sueinančios į vieną storą virvę. Štai, pradžioje mūsų valdomi „source hunteriai“ pristatomi tokie, kokie jie yra, galima sakyti, magijos policininkai. Tačiau vėliau pasirodo, kad šie „policininkai“ yra kažkokie tarpgalaktiniai įsikūnijimai, kuriems neva lemta nugalėti tarpdimencinį, trancedentinį ir visokį kitokį neaprėpiamą blogį. Nepamirštant surasti darbo be laivo likusiems jūreiviams ar išsiaiškinti, kas pavogė avį…Ir smagiausia tai, kad visa istorija yra iš tiesų įtraukianti. Neneigsiu, kartais tikrai pabosdavo aiškinamojo tipo veikėjų dialogai (kuriuos vėliau įsigudrinau praleidinėti), tačiau žaidimas mus laiko tik už vieno piršto, nors daugeliu atvejų viską įamžina patogiame „dienoraštyje“, konkrečios informacijos apie tai ką reikia daryti nepateikia, tad tenka „blūdinėti“, pakeliui atrandant kitų įdomių dalykų.
Kitas ne ką mažiau svarbus bei glaudžiai su užduotimis susietas dalykas – visiškas AAA tipo veikėjų įgarsinimas, mus lydėsiantis kiekviename dialoge. Tikrai taip, kiekvienas superstas veikėjas, nesvarbu, didelis ar mažas, paprastas kaimo valstietis ar itin svarbus NPC, turės savo balselį. Tai ši tiesų yra itin šaunu, kadangi niekas labiau neužknisa kaip pirmų eilučių įgarsinimas, priverčiant likusias skaityt pačiam visiškoje tyloje. Kita vertus, jeigu ilgesniam laikui stabtelsime turgaus aikštės viduryje, turbūt garantuotai būsime priversti pasitraukti toliau, kadangi kai kurie veikėjai turi vos po keletą itin įkyrių, nuolat kartojamų frazių. Žinoma, žaidimas sutvertas taip, kad tuos veikėjus visuomet galime pašalinti. Bet jeigu savais laikais teko žaisti „Gotiką“, turėtumėt žinoti, kad visų įmanomų veikėjų pjovimas tikrai nėra geriausias būdas pereiti žaidimą. Nepaisant to, kad tai buvo iš tiesų labai smagus užsiėmimas.
Na, o kad jau prakalbau apie žaidimo teikiamą laisvę, tai tiesiog negaliu nesusilaikyti nepapasakojęs kiek čia jos daug. Taip, čia mes realiai galima užpulti visus veikėjus. Galime juos apvogti (tiek iškratydami iš kišenių esančius daiktus, tiek susišluodami viską, ką randame lentynose), galime „interactinti“ su solidžia aplinkos dalimi: laužyti durų bei skrynių spynas (arba pačias duris ir skrynias, jei tik tam turime pakankamai kantrybės), visaip kitaip niokoti aplinką, atrasti paslėptus spąstus, slaptus perėjimus ir panašiai. Tiesa, besidžiaugdamas tokia situacija prisiminiau, kad žaidimas, visgi, privengia (nesakau, kad tokių dalykų visai nėra) brutalių veikėjų dialogų pasirinkimų. Aišku, žinoma, galbūt tą dalyką lemia tai, kad mūsų valdomi veikėjai yra įžymybės, „magijos policininkai“, kuriuos visi (nori nenori) turi mėgti, jais žavėtis, o visokie pakelių vagišiai net negalvoja artintis.
Taip, kol visai nenukrypau į šoną…būtų sunku pasakyti, kam „Original Sin“ skiria daugiau dėmesio: kovos sistemai ir fiziniam veikėjų vystymui ar bendram istorijos vystymui. Žinoma, šie du dalykai vienas nuo kito yra neatsiejami (nes istorijos vystymas dalimis vyksta per kovas su priešais), tačiau su „Enhanced Edition“ kūrėjai nusprendė tai išreikšti dviem papildomais „Explorer“ bei „Honor“ režimais, kur „Tyrinėtojas“ skiriamas naujokams arba tiems, kuriems kovos nėra prie širdies, o „Garbėtroška“ – užkietėjusiems strategams. Norėtųsi kažką daugiau papasakoti apie pačią kovos sistemą, bet apsiribosiu vienu sakiniu: Nepatiko – per daug RNG. Na, o tiems, kuriems monstrų kapojimas teikia daug laimės patobulintoji versija leis „dual wealdint“ ginklus, mėtytis granatom, šaudyti burtininkų lazdelėm ir pan. Įsivaizduokit karį, abejose rankose laikantį po burtų lazdelę.
Galop ateina eilė nuobodiesiems, techniškiems žaidimo patobulinimams, pradedant patobulintais grafiniais vaizdais, burtų efektais, interfeiso patogumais (nors inventoriuje atsirandantis „bardakas“ tikrai nėra pats patogiausias dalykas), animacijomis ir garsais, baigiant tokiais prašmatniais dalykais kaip visoms platformoms pritaikytu (nejaugi to reikėjo konsolėms?), dviems žaidėjams pritaikytu pultelio palaikymu ir ekraną skeliančiu kooperavimo režimu su draugu, kurio, deja, išbandyti neteko, nes neturiu draugų, kurie žaistų šį žaidimą.
Taigi, pabaigai galiu sakyti, kad „Divinity: Original Sin – Enhanced Edition“ bus puikus net jei nežaidėte originaliosios versijos. Žaidime esanti istorija, kovos sistema, interakcija su aplinka tikrai įtraukia. Na, bent jau taip nutiko man, kuomet žaidime bevargo praleidau per 40 valandų, o man tikrai sunku įtikti. Galop, jei jau žaidėt originalią versiją, tai šioje esantys žaidimo režimų paįvairinimai, pilni dialogai, galbūt papildomos šalutinės užduotys yra tikrai smagūs dalykai.
