Dažniausiai, kai žaidi žaidimą ir žinai, kad kurpsi apžvalgą apie jį, galvoje ar tai ant sąsiuvinio lapo kaupi užrašus. Susidėlioji viską ant popieriaus arba į stalčiukus smegenyse tam, kad po to galėtum rašyti ir nepamiršti kokios į galvą, žaidimo metu, šovusios minties. Kad ir kaip keista, tačiau žaidžiant „Max and the Magic Marker“ (mintyse sau aš jį vadinau tiesiog MMM) galva buvo tuščia. Tiek žaidžiant, tiek galvojant, ką reiks rašyti apie jį. Ir tikrai ne dėl to, kad jis būtų prastas ar nekokybiškas. Tiesiog karts nuo karto šmėsteli galvoj:

-O, čia jis šokinėja kaip bičas iš „Prototype“!

-Jis išlaiko pusiausvyrą visai kaip Tony Hawk!

-Šitas judesiukas tiesiai iš Persijos princo specialių judesiukų kolekcijos!

Ne, aš nesakau,kad MMM vaikiškas ar tiesiog plagijatas visų kitų rimtų žaidimų. Gink Dieve, tikrai ne. Tačiau terminas „vaikiškas“ būtent ir apibūdina patį kūrinį. Ne blogąja prasme. Greičiau ta geresne. Į MMM tiesiog negali žiūrėt rimtai, štai ir viskas.

Bet tai tikrai ne rodiklis nepereit Makso fantazijų pasaulio rimtai. Perspėju: to vaikiūkščio galvoje vykstantis bandymas nugalėt milžinišką violetinį monstrą yra labai užkabinantis. Bet čia galbūt ir dėl mano silpnybių piešimui. Iki šiol panašų žaidimą yra tekę regėti tik Miniclip svetainėje, tačiau su MMM jo nepalyginsi.Vien dėl to, kad čia egzistuoja toks dalykas kaip Fizika iš didžiosios F.

Pala, pala, apie ką aš čia? Turbūt visai neaišku pasidarė. Tam, kad pradėčiau kalbėti apie patį žaidimą, pirmiau reikia supažindinti su juo. Tad iškilmingai pristatau – Maksas ir jo magiškasis markeris. Įsijungus žaidimą mes matome,kaip mažas vaikas, kokių penkerių, su ryškiai oranžiniais plaukais, sėdi ant grindų ir piešia. Jis gauna magišką markerį, su kuriuo sukuria milžinišką violetinį monstrą, ir šis po to naikina jo eskizus. Todėl Maksas nusipiešia save piešinių pasaulyje ir bėgioja, rinkdamas taškus bei rašalo kapsules, kad galėtų nusipiešti praėjimą iki to monstro. Jei atsiranda milžiniška duobė – pasidarai tiltą. Jei praėjimas kur nors aukštai viršuje – nusipieši laiptus. Na, bent jau pradžioje. Vėliau reikės tiek išmoningumo ir fantazijos, kad galiausiai galėsime laikytis ore be nieko. Ar minėjau,kad čia galima laiką sustabdyti?!

Tad jei jau susipažinote su Maksu ir atėjote iki čia, tariu savo žodį:

-Blogos naujienos tinginiams, kurie nenori savo makaulės pasukt, ir nuostabios tiems,kurie ieško originalių uždavinių sprendimų!

Originalių, turbūt, per švelniai pasakyta. Šio žaidimo didžiausias pliusas ir yra tai, kad net nereikia skaityti, ką Tau pataria kažkokios žalios pupos – tiesiog randi paprastesnį būdą ir juo pereinį lygį.

O dabar grįžtam atgal prie Fizikos ir sujungiam ją su originalumu. Žinoma, Tu negali nupiešti paprastos dėžės, kuri kybos ore. Gravitacija traukia žemyn objektus, o jei neišlaikysi pusiausvyros, gali nuvirsti. Tau neišeis užbėgti į bet kokį kalną, nes nučiuoši žemyn. Laiptai turi atitikti Makso fizines galimybes, nes jis paprasčiausiai neišoks aukščiau, nei jam leidžia ūgis. Tiltas turi turėti tvirtas atramas, antraip jis nukris. Tuščiaviduris kūnas trenkia silpniau priešui ant galvų, nei kad pilnaviduris. Tačiau iššokęs ir ore nupiešęs lentelę, laiku atsispirdamas gali pašokti dar aukščiau. Galimybės svaigiai neribotos, tačiau proto ribose – čia juk ne Tavo fantazija, o Makso.

Tačiau ne čia slypi pats sunkumas. Užduotys, slenkant lygiams, tampa ypač sudėtingos, dar ir dėl to, kad mūsų fantaziją turi riboti rašalo trūkumas. Mat pasiekuskontrolinį tašką, violetinis monstras vėl atvaro ir išsiurbia visus dažus, kuriuos Tu sukaupei žaidimo metu. Todėl reikia super atidžiai susirinkti visus rutuliukus, sklidinus rašalo. Pats markeris yra permatomas, todėl prieš mūsų akis visada stovi tas limitas. Jei vis tik pritrūksta dažų, galima viską ištrinti ir susirinkti rašalą, tačiau po ilgų bandymų jis po truputį dingta, o ir tradiciniai laiptai ar paprasta lieptelis pradeda nebetikti, nes užima per daug vietos, tad reikia galvoti, kaip išnaudoti tą žaidimo kūrėjų baisiai pamėgtą Fiziką.

Dėl bandymo suvokti, kaip čia ekonomiškiau sunaudoti rašalą ir pereiti kliūtis, žaidimas beprotiškai išsitęsia. Pats jis nėra labai ilgas – vos trys skirtingi pasauliai, kuriuose yra po penkis lygius. Iš tiesų, kiekvienam tam pasaulio lygyje yra koks nors kabliukas,kuris ir sustabdo, kad užsiliktum ilgiau, nes ekspromtu bėgant tikrai „pasirausi“ ant kokios kliūties. Kartais vien užkopimas aukštyn užtrunka dešimtis minučių. Bet kad paįvairintumėm tokią monotoniją, galima užsidirbti bonusų. Kiekvienas lygis turi tam tikrą kiekį specialių rutuliukų, išmėtytų po visą pasaulį. Surinkus visus, turi šansą atsirakinti tokius, kaip ir, papildymus.

Bet labiausiai man patiko ne Makso plaukų spalva ar jo sukurtas monstras, ne lygių sunkumas ar ilgumas (kas, beje, iš tiesų labai labai patiko!), tačiau grafika. Ji tokia smagi – kito žodžio turbūt nerasi. Vaikino sukurtam pasauly, kuriame jis bėgioja, aplinka spalvinga – visai kaip ir reikia tikėtis iš žaidimo apie piešimą. Kai sustabdai laiką, pasaulis pavirsta į vaiko piešinuką, o tiksliau į Makso ant lapo nupieštą piešinį. Tačiau, kaip supratau, ne man vienai šito sustabdymo metu atsirasdavo žaidimo klaida – kai sustabdai laiką ir žaidimą sumažini, jis pastringa. Girdėjau, kad į kūrėjus jau daug buvo kreiptasi dėl to, tačiau jie kažkodėl negirdi – gal patys įstrigo Makso galvoje.

Apie šį žaidimą galima labai daug kalbėti: apie gerą grafiką, užknisančią, muziką, sunkias užduotis, Fizikos dėsnius, tačiau užtenka. Žaidimas gal ir neparodo kažko išskirtinio, ko galbūt dar nematėme, bet kūrėjai kažkaip sugebėjo įskiepyt tokį jausmą, lyg visa tai yra nauja ir nepatirta. Vis tik MMM yra geras. Pakankamai geras, kad norėtum jį žaist ir gal pažaisti dar, nes kas kart juk gali rasti vis kitokį lygio perėjimo būdą. Ei – juk net ir perėjus visus lygius, Tu įveikigal tik 60 procentų žaidimo!

„Max and the Magic Marker“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!