Praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis, galima sakyti, yra tikras pirmo asmens šaudyklių aukso amžius. Tuomet, kelių metų bėgyje pasirodė tokie kultiniai žaidimai, kaip „Doom“, „Quake“, „Duke Nukem 3D“, „Heretic“, „Powerslave“ ir dar visa eilė kitų, ne ką pratesnių. Nuo moderniųjų šaudyklių (nepaisant pikseliuotos grafikos) šios pirmiausiai skyrėsi savo tematika. Čia nebuvo visokiausių teroristų, ar Karibų salose įsikūrusių psichopatų, neva žinančių „beprotybės apibrėžimą“, ką jau bekalbėti apie įvairias „Stealth“ tipo misijas. Ne, čia veiksmas sukdavosi apie masines demonų invazijas ir joms kelią pastojusį herojų, fantastinį Odisėją, plaukusį žarnokų bei nutrauktų kūno dalių jūra ir kopusį pentagramomis išmargintų kalnų (kambarių) virtine.

Šias šaudykles tarsi būtų galima išskirti į dvi kategorijas. Pirmajai, kurios patriarchu laikytinas „Grumpy cat“, priklausytų „Quake“ tipo žaidimai, kuriuose nerasime anei lašo humoro. Tik išdarkytus lavonus, lavos upes ir demonus. Antroji, kaip jau galima atspėti, yra „linksmoji“, kuriai pirmiausiai galėtume priskirti „Duke Nukem 3D“ ir jo tolimą brolį iš Rytų – „Lo Wang‘ą“, dar žinomą „Shadow Warrior“ vardu. Kalbant apie šiuos du žaidimus, tikriausiai būtų logiška sakyti, jog jų tėvas „3D Realms“ pirmiausiai permiegojo su seksualia amerikiete, o paskui nuėjo į rytietiško masažo saloną…kur „Diuko“ brolis ir buvo „padarytas“.

Kol vakaruose gyvenantis „Diukas“ mėgavosi nuostabiakrūčių mažulių draugija ir kovojo prieš policininko uniformomis apsirengusius šernus, „Lo Wangas“ padarė nemenką karjerą ir įsidarbino vienos mega-monopolistinės korporacijos boso „Zilla‘so“ asmens sargybiniu. Deja, ilgainiui bosui atsisuko keletas sriegių – šis nusprendė užkariauti visą pasaulį, į pagalbą pasikviesdamas demonus. Aišku, tokia mintis visai nepatiko geraširdžiui „Wangui“, tad jis, parodė vidurinį pirštą ir tiesiog atsistatydino. Deja, dabar jau buvęs bosas „Zilla‘sas“, kartu buvo paranojikas – jam niekaip nedingo mintis, kad buvęs asmens sargybinis ketins jam sutrukdyti.. tad ėmė ir nusiuntė „linkėjimų“. Tik visai neįvertino fakto, jog „YOU NO MESS WITH LO WANG“.

Kaip ir visose tokio tipo šaudyklėse, pagrindinis žaidimo tikslas – pareiti vadinamuosius lygius, pakeliui užmušti viską kas kruta ir pasiekti finišą, kuomet bus nugalėtas paskutinis, pats pikčiausias iš visų, bosas. Kaip žinia, daugelius prisiekusių žaidėjų, tokius žaidimus nuolat bando pereiti kuo greičiau. Čia, savaime suprantama, tokia galimybė taip pat bus (tam yra net atskiras pasiekimas). Užtat, niekur neskubant, arba tiesiog pereidinėjant pirmą kartą ir pagalbos neieškant internete, prie žaidimo teks užtrukti ne vieną ir ne dvi valandas, mat vien tik pagrindinis žaidimas turi 20 lygių, o du papildymai, kuriuos taip pat galima rasti šioje pakuotėje, jų prideda dar apie 20.

Tęsiant „kuo šiuolaikinės šaudyklės skiriasi nuo dabartinių“ tiradą, galima išskirti dar viena aspektą. Tai – lygių dizainas. Jei naujose šaudyklėse lygiai yra daugiau – mažiau linijiniai, tai senose – gryni labirintai, kuriuose iš pirmo karto tiesiog neįmanoma visko įsiminti. Prie to prisideda ir įvairiausių raktų ieškojimas, norint patekti į kitas lygio dalis (yra net 4 skirtingi raktai), paslėptos vietos, kuriose kartais būna ir tolimesniam progresui reikalingas raktas, bei, nesvarbu kokiu sunkumo lygiu žaidžiama, mirtį nešantys spąstai.

Čia taip pat leidžiama sąveikauti su nebe visais objektais: viską paprasčiausiai išsprogdinti, įjungti – išjungti šviesą, pažaisti žaidimų automatu, nuleisti tualeto vandenį, paplaukioti kateriu, pavairuoti tanką, ar pakalbinti vonioje besimaudančią mėlynplaukę gražuolę.

Žinoma, kokie gi lygiai be priešų. Nors įvairovė nėra labai didelė, jos tikrai užtenka, kad priešų taškymas nepasidarytų monotoniškas. Čia didžiausią dalį piešų sudaro demonai – nindzės, kurių tarpe yra vaiduoklių, savižudžių sprogdintojų, ugnimi besispjaudančių orkų, ar fetiš gočių su bizūnėliais. Žinoma, kiekvienas jų turi kokį nors šikną spardantį ginklą, tad negalima nuvertinti net pačių paprasčiausių. Labai patiko, jog žaidžiant net ir ant antro pagal sunkumą nustatymo, galima lengvai „pasikrauti“. Tu sunkumo lygių, beje, viso yra 4.

Aišku, kovoti su priešais „Wangas“ pasitelkia nemažą ginklų arsenalą. Čia mes rasime katanas, šurikenus, prilimpančias bombas, „UZI“ automatus, kurių galima turėti 2, Švarcnegerio „Trintuko“ įkvėptus „railganus“, bei eilę kitų ginklų. Galiausiai, priešus visad galima sudoroti kokiais tai „ninjutsu“ veiksmais, ar paleisti atominį užtaisą. Priešingai senesniems žaidimams, „Shadow Warrior“ įnešė dvigubų ginklų naujovę, leidusią kai kuriems ginklams šaudyti dvejais rėžimais.

Senosios šaudyklės buvo ypatingos ir savo ganėtinai perdėtu brutalumu. Nors šis žaidimas neprilygsta nei „Doom“, nei „Hexen“, skraidančiomis kūnų dalimis skųstis tikrai negalima.
Nebūtų tai „Diuko“ brolis, jei beklampodamas po žarnokus, nepasakytų vienos – kitos šmaikščios frazės, kurios, galima sakyti, šiam žaidimui pridedma 9001 kietumo tašką. Pavyzdžiui, perkirtęs priešą katana, „Wangas“ ištars „Ooh, you have a split personality“, priėjęs neveikianti prietaisą paspekuliuos „Must be american made“, o pamatęs besimaudančią mažulę skels „Do you want to wash Wang? Or do you want to watch Wang wash Wang?“. Ir tai tik keletas iš visos gausybės. Bet smagiausia dalis yra ne pačios frazės, o tai, kaip „Wangas“ jas ištaria. Kuomet „Diukas“ yra grynas amerikonas, „Wango“ kalba bus laužyta ir su akcentu.

Apskritai, žaidime yra daug japoniška/kinišką kultūrą pašiepiančių objektų, kaip antai laimės sausainukai, pasakantys laimingo loterijos bilieto numerį, ar ant kiekvieno kampo iškabinėti „hentai“ paveikslėliai. Žaidime taip pat nevengiama pasišaipyti ir iš kitų nuotykių ieškotojų. Šiuo atveju tai kapų plėšikė Lara ir gralio ieškojusi Mončio Pytono grupė.

Sakykit ką norit, bet tai – klasikų klasika. Dabar prieinama ir pikselių netoleruojantiems, modernios grafikos sugadintiems žaidėjams. BANZAI!!!