Sugrįžimas į Deponija

View on YouTube

Vokiečių kūrėjai „Daedalic Entertainment“ pristatė naujausią savo kūrinį „Deponia Doomsday“ – 4-ąjį serijos „Deponia“ žaidimą. Nors savo Steam paskyroje turiu visus serijos žaidimus, tačiau privalau prisipažinti, kad iki šiol nesu žaidęs nei vieno.

Tai iš dalies geras dalykas, kadangi galiu objektyviau apžvelgti žaidimą, kurį, mano nuomone, gali žaisti ir kitų serijos žaidimų nežaidę žmonės. „Deponia Doomsday“, kaip ir kiti serijos žaidimai, yra nuotykių bei point and click tipo, todėl nereikalaus stipraus kompiuterio.

Šiame žaidime jūs esate toks Deponijos gyventojas Rufusas, kuris žinomas dėl neeilinių sugebėjimų atnešti bėdų tiek sau, tiek aplinkiniams Deponiečiams. Jam vieną naktį pasirodė pranašiškas sapnas, kuriame Deponija užšąla, kai į ją nukrenta sklandanti sala Elysium, ir pasaulį užkariauja monstrai „Fewlocks“, tad vieninteliam gyvam likusiam mūsų herojui dėl to teks sunaikinti visą planetą.

Pats pirmas dalykas, kurį jūs pastebėsite žaidimo pradžioje, yra tas, kad Solid Sneikas (David Hayter) perėjo į kitą žaidimų seriją. Deja, jo pasirodymas epizodinis – galbūt neužteko pinigų, gal tiesiog reikėjo galingos įžangos, bet galiu pasakyti, kad buvau gerai patrolintas. Tačiau reikia paminėti, kad bendras žaidimo įgarsinimas tikrai neblogas.

Kadangi tai yra point ir click žaidimas, čia turėsime naudoti viską, kas yra inventoriuje bei ant visko, ką galima nuspausti ir išgirsti pagrindinio veikėjo ar aplinkinių komentarus.

Rufusas po šio sapno nusprendžia išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro, o tuo metu vyrukas, žinomas kaip daktaras McChronicle, su mašina įsirėžia į Rufuso merginai Toni priklausančias stiklines ir taip sukelia problemų mūsų herojui, kadangi jam už šias stiklines teks atsakyti, nes pažadėjo savo merginai, kad

pagaliau nuskris į Elyziumą. McCronicle pasiūlo atsukti laiką atgal, pasinaudodamas savo mašinoje įtaisyta laiko atsukimo funkcija, ir padėti jam tvarkingai parkuoti mašiną. Deja, net ir atsukus laiką įvykiai pasikartoja, nes įsimaišo trečias veikėjas – Rožinis Dramblys, kurio paieškos prives prie šio žaidimo paslapčių įsiaiškinimo.

Rufusui ir daktarui teks keliauti laiku ir atrasti jį gadinantį faktorių, sukeliantį laiko ir erdvės kontinumo pažeidimus. Rufuso planas yra sustabdyti save ateityje ir užkirsti kelią Deponijos užšalimui bei Elyziumo atsitrenkimui į Deponija. Tad keliausime į absurdo pilnas laiko zonas ir ieškosime kaltininko, atsakingo už visas šio žaidimo negandas.

Kadangi mūsų veikėjas nėra labai mandagus ar šiaip rimtas bičas, jis susilaukia labai daug neigiamos reakcijos iš aplinkinių. Kai kurie netgi pasiūlo pagražinti veidą už sarkastiškas replikas, o dėl šiame žaidime nuolat keičiamo laiko įsivyrauja neaiškumo jausmas, kadangi mes negalime tiksliai pasirinkti laiko ir pats veikėjas nežino įvykių sekos. Laiko keitimas žaidime nieko gero neduoda ir viena ištaisyta klaida sukuria dar daugiau problemų. Prie to prisideda ir tas faktas, kad kiekvieną kartą atsukus laiką, inventoriuje turimi daiktai išnyksta ir tenka juos rinkti iš naujo.
Kiekviename laikmetyje atrasime seniai ar neseniai matytus pažįstamus veikėjus. Viena iš jų yra ir mūsų veikėjo romantinis interesas, vardu Goal, kurią sutiksime tiek praeityje, tiek ir ateityje. Taip pat egzistuoja tokie veikėjai kaip Cletus, Toni, Rat kid ir kiti.

Susipažinsime ir su kai kurių veikėjų praeitimi bei pomėgiais studijų laikais. Žaidime nėra labai daug zonų – iš viso tik 3 pagrindinės: Deponija, Elysium ir City. Kiekviena iš jų turi įdomių mini žaidimų ir vieno iš jų metų pasirodys „Rat Man“ bei kiti veikėjai. Taip galiu pasakyti tai, kad kelionė laiku suteikia įvairovės tiek floros, tiek vietinės „faunos“ atžvilgiu.

„Doomsday“ turi ir paslėptų kepurių, nuorodų į tam tikrus filmus ir taip vadinamąją „Pop“ kultūrą apskritai. Netgi vienas iš pasiekimų, (achievement) gautas perėjus žaidimą, Drakonų kovos (Dragon ball) gerbėjams bus panašus į serijose rodytą „susitapatinimo veiksmą“ tarp skirtingų laikmečių Rufuso. Taip pat išsiskyrė vienas segmentas, kuris man ypač patiko, nes priminė visus projektinius, grupinius darbus – buvo 4 kadrų montažas, kuriame žaidimo herojai bandė sukurti kovinį robotą. Nereikia pamiršti ir senųjų pirmo asmens RPG parodijos.

Grafinis stilius tikrai gražus, animacijos detalios bei aukštos kokybės, tą patį galima sakyti apie muziką ir garso kokybę. Po žaidimo įveikimo, atsirakina visi animuoti žaidimo įvykiai. O surinkus visas kepures bonus lange, galėsite pamatyti visus „Hats“ žurnalo numerius. Dėl to aš galiu pasakyti, kad šitas žaidimas tikriausiai yra „fanservice“ OG trilogijos fanams.

Kadangi esu įpratęs prie RPG žaidimų, šio žaidimo trukmė mano standartais nėra labai ilga – „Deponia Doomsday“ įveikiau per 9 valandas. Dauguma galvosūkių nėra labai sudėtingi ir pats žaidimas yra labai linijinis, todėl pasimesti beveik nebus kur. Pirmas dvi–tris valandas praleisite Deponijoje, kurioje užduotys yra šiek tiek sunkesnės negu tolesniame žaidime.

Verdiktas

„Doomsday“ yra įdomus nuotykių žaidimas, kuris patiks tokių žaidimų mėgėjams. Istorija nors ir iš pradžių įsivažiuoja labai lėtai, tačiau pasiekus „Elysium“ ji nuspaudžia gazą ir žaidėjas gali pamatyti geriausius šio žaidimo momentus, kadangi juose labai daug juodo humoro. Tiesa, nereikia pamiršti, kad jeigu nepatinka Rufusas, vėlesniuose skyriuose bus pristatyti kiti veikėjai, už kuriuos pastarasis atsako.
Dėl žaidimo pabaigos noriu pasakyti, kad joje bus iš naujo papasakotas praeitų dalių siužetas ir šiek tiek paaiškinta trečiosios dalies pabaiga. Bet nenoriu gadinti įspūdžius atskleisdamas šio žaidimo siužetą. Viskas, ką jums reikia žinoti, yra tai, kad ji geresnė nei 3 dalis, kurios pabaigą net nežaidęs sužinojau.