Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/06. Teksto autorius: Artojas

Žmonės — padarai, pratę laikytis savo barikadų pusėje. Battleforge — stūmoklis, galintis stumtelti žmogų į vieną ar į kitą pusę. Artojas

Pasukęs porą maną generuojančių žemių, aš sukerėjau haste burtą ką tik į žaidimo lauką patekusiam 7/7 riebokšliui. Paskelbiau apie atakos pradžią, gynyboje žaidžiantis Tautis pasirinko blokuojantį padariūkštį.

— Matai, Tavo blokuotojas teturi 4 sveikatos taškus, jis miršta, o kadangi atakuojantis padaras turi galimybę atlikti šuolį, 3 žalos taškai atitenka Tau, — triumfuodamas konstatavau žalą aš.

— Tikrai? O kaip čia taip?

— Na, šuolio jau tokios ypatybės: jis sutrypė gynybą, perbėgo per jo lavoną ir puolė Tave…

— Ne, žinai… Žaisk gal Tu vienas, negaliu aš suprast šito žaidimo, — pirmąją Magic the Gathering pamoką sustabdė Tautis. Ir sumurmėjo sau po nosim kažką panašaus: „Nežinau, kas Tau vaidenasi ir kur Tau čia kokie padarai šuoliuoja…“

Ir tikrai. Per gyvenimą kolekcionuojamų kortų žaidimais aš sudominau labai mažai žmonių, nepaisant to, kad šie savo mechanika dažnai primena kompiuterinius slasher ar TBS žanro žaidimus. Gal todėl iki šių dienų nepavyko padoriai perkelti kortų žaidimo į kompiuterių sferą, o kažkada startavęs WOW kortų žaidimas savo gerbėjų skaičiumi negali pasigirti. Nors kompiuteriu Warcraft žaidžia dešimtys milijonų žmonių. O gal, mėginant perkelti kažką nuo stalo į kompiuterį ar atvirkščiai, reiktų nesistengi kurti žaidimo, savo esme artimo originalui? O ką, jei tik kažkokius stalo ir kompiuterinių žaidimų elementus sumaišytume? Ir sumaišytume taip, kad mūsų gaminyje išliktų kortoms būdinga aistra kolekcionuoti ir tobulinti turimą malką, bet veiksmas nestokotų tempo ir efektų, kuriuos taip dievina kompiuterinių žaidimų mėgėjai…

Tikrai keistas mišinys

Battleforge yra toks mišinys, kokio aš laukiau gan seniai. Tai tikrai nėra pavykęs ar išbaigtas žaidimas. Ir priekaištų jam pažerti galėčiau daug, bet… Paanalizavus pačią žaidimo šerdį, susidaro įspūdis, kad kūrėjai atrado siūlo galą. Tik dar nesugebėjo jo išnarplioti, sudėlioti visko į lentynėles, deramai įvertinti savo gabumų, paanalizuoti abiem barikadų pusėms atstovaujančius žaidėjus. Dabar Battleforge yra toks, kad jis neatbaidys kompiuterinių strategijų mėgėjų ir greičiausiai šiek tiek sudomins kortų žaidimų gerbėjus. Tiesiog šią akimirką aš dar nenoriu drabstytis purvais. Battleforge — savotiškas MMO. Jis gan dažnai sulaukia pataisų ir yra tobulinamas. Ne sykį buvo tvarkyta aukcionų ir mainų sistema. Nežymių atnaujinimų sulaukia vartotojo sąsaja, šlifuojamas žaidimo balansas. Todėl didžiausią nerimą keliantys žaidimo aspektai, o būtent jo pateikimas žaidėjui, pamažu gerėja. Duos dievas jėgų, o EA pinigų, žiūrėk, po pusmečio kito jau turėsim tobulą žaidimą. Būtų gerai…

Kortos!

Taigi. Ar Battleforge — kortų žaidimas? Ne. Tai ne kortų žaidimas. Tai žaidimas, kurio pagrindinė idėja paremta kolekcionuojamų kortų žaidimais. Jame galioja labai panaši mechanika. Žaidėjas naudoja vietinę valiutą (BF taškai) kortų pakuotėms įsigyti. Kortos šiose pakuotėse sudėtos atsitiktine tvarka, tad perkama katė maiše. Tame slypi nemažai azarto. Kitas etapas — iš turimų kortų surinkti nuosavą malką. Malkoje gali turėti 20 kortų, kiekviena jų reiškia užkeikimą, kuriuo į žaidimo lauką gali iškviesti padarą, magišką ataką ar pastatą. Turimas nereikalingas kortas gali parduoti aukcione ar mainytis jomis su kitais žaidėjais. Aukcione atsiskaitymas vyksta BF taškais, tad gudriai prekiaudamas gali sukti versliuką ir taip išvengti tikrų piniginių injekcijų. O ir šiaip. Už su žaidimu gaunamus taškus įsigysi per 150 kortų. To tikrai pakanka ilgiems vakarams, ypač jei nekiši nosies į PvP zonas.

Paties žaidimo metu irgi juntama kortų žaidimo įtaka. Turimoms kortoms naudoti bus reikalingi specialūs ištekliai. Žaidime yra keturių spalvų kortos, atstovaujančios vis kitokiai sferai. Žalia — gamtos ir gyvybės spalva, pasižyminti tvirtais padarais ir gydomaisiais užkeikimais. Tai universali spalva, taip pat puikiai išnaudojama puolant ar ginantis. Esminis jos bruožas — regeneracija — leidžia išlaikyti armiją mobilią, sveiką ir pasiryžusią kautis. Tačiau, smarkiai užspausta, ši spalva žaibiškai išsikvepia. Raudona — ugnis ir griovimas. Ideali malka pulti, griauti ir niokoti. Atitinkamai, gynyboje ši spalva yra kiek prastesnė, nors jei žaidėjas susimūrija sieną, įveikti ją gali būti keblu. Mėlyna — ledo ir šalčio spalva. Žaidėjams, dievinantiems apkasus ir įtvirtinimus. Kiek lėtoka puolime, ši spalva leis savo globėjui mūryti sunkiai nugriaunamus bokštus ir paskui juos dar daugybę kartų sutvirtinti. Gynybinėms misijoms pats tas! Na, ir juoda, nesunku nuspėti, atstovauja mirčiai. Grynai juodas malkas greičiausiai konstruoja tik labiau patyrę ir gebantys susikaupti žaidėjai. Žaidžiant su ja nuolat tenka daryti sprendimus, mat kiekvienas rezultatas pasiekiamas aukojant kažką iš savo padarų. Svarbu laiku susivokti ir laiku paaukoti reikiamas pajėgas, kad gautas efektas padarytų daugiau žalos, nei jos patyrei pats. Lėtesnio tempo žaidime juoda būtų pati įdomiausia spalva, bet kadangi Battleforge toks pasiutusiai greitas, su juoda žaisti kiek per painu.

Norėdamas sukerėti kortą žaidimo lauke, privalai valdyti atitinkamą kiekį manos bokštų, atspindinčių Tavo malkos spalvą. Jei padarui iššaukti reikės trijų juodų manos bokštų, jis bus neaktyvus tol, kol tų bokštų neužvaldysi. Ši savybė iš esmės apriboja žaidėjo fantaziją kuriant malką, mat didesnis nei dviejų spalvų mišinys dažnu atveju ves tiesiai į skaudų pralaimėjimą. Aišku, išimčių yra. Tai dar viena kortų žaidimų savybė, kuri gan blausiai, bet vis tik atsispindi ir Battleforge.

Šalia manos bokštų reikės ir energijos. Ją generuos bespalviai bokšteliai, išmėtyti po žemėlapius. Jų kontrolė ne mažiau svarbi, tačiau galvoje reikia turėti ir tai, kad juose esantys ištekliai gali baigtis.

Daug ką suerzins tai, kad dauguma žaidimo misijų turi laiko limitą. Tarkim, žemėlapyje privalai įvykdyti 4–6 misijas. Kiekvienai jų bus skirtas tam tikras laiko tarpas, nespėjai — pats kaltas. Iš pradžių apribojimas erzino ir mane, tačiau patyrinėjęs žaidimo balansą lyg ir suvokiau, kam jis reikalingas. Visų pirma tai daro žaidimą kur kas intensyvesnį, išvengiama vangios „dabar aš kaupsiu didelę ir baisią armiją“ fazės. Antra, tai priartina Battleforge balansą prie kortų žaidimo, nes skubėdamas dažnai turėsi rinktis, kokiomis kortomis žaisti ir kokią taktiką naudoti. Vadovaudamas milžiniškai padarų armijai, turėsi spėti pamąstyti ir paskaičiuoti, kur ir ką pulti, kas labiau apsimokės ilgai bėgant. Ar pirmiau atlikti užduotį A ir tada užvaldyti antrą manos bokštą? O gal užvaldęs bokštą galėsi sukerėti kur kas didesnius padarus, kurie taško A apsaugą tiesiog nušluos… Gal? Gal… Ir niekas čia Tau nepatars. Nes kaimynas Petras žaidžia su visiškai kitokia malka ir mąsto jis visiškai kitaip.

RTSMMO

Strateginio žanro žaidime yra tik tiek, kad patys mūšiai vyksta identiškai klasikiniams RTS. Mūšiai labai intensyvūs ir juose daug betvarkės. Į vieną kovą sulekia dešimtys padarų, kiekvienas jų turi skirtingas savybes, kurių dažniausiai niekas nespėja panaudoti. Čia didžiausią privalumą, aišku, turės Starcraft gerbėjai, gebantys duoti 150 įsakymų per minutę… Ir tai… Šiame žaidime apdarai gimsta „iš rankos“. Taip pat ir visa ką niokojantys užkeikimai. Norint paleisti atominę bombą, žaidėjui nereikia milijono pastatų ir patobulinimų. Užtenka trijų manos bokštų ir.. babach! Tai Starcraft, kurio mūšio lauke laimi tas, kuris geriau pasiruošė žaidimui ruošdamas malką, mėgindamas ją suderinti su savo žaidimo rimtu ir įgūdžiais. Heh… Taip, kaip ir kolekcionuojamų kortų žaidime. Tuo Battleforge ir yra gražus, nors ir skylėtas.