Tikriausiai net neapsimoka spėlioti ir galima drąsiai teigti, jog kiekvienas esame susidūrę su tam tikru daugelio žaidėjų žaidimu, kurių bene plačiausiai žinomi „MMORPG“. Tačiau už šio giganto slepiasi ir eilė kitokių, mažiau žinomų daugelio žaidėjų žanrų. Vienas jų – „MMORTS“, kaip jau pasako pats pavadinimas, apjungiantis „MMO“ ir „RTS“ elementus. Nors žanras negali pasigirti dideliu kiekiu žaidimų (iš žymesnių mes turime „Age of Empires online“, „Rift“ kūrėjų anonsuotą ir kūrimo stadijoje tebeesantį „End of Nations“ bei šioje apžvalgoje nagrinėsimą „Dawn of Fantasy“), daugumą šio žanro elementų galima rasti „Tribal Wars“ tipo žaidimuose, todėl užkietėjusiems tokių žaidimų žaidėjams šis žanras neturėtų atrodyti labai naujas ar svetimas. Nors aš, būdamas tik mėgėjas retomis progomis, įsivaizdavau atvirą „MOORPG“ pasaulį, kuriame būtų galima pačiam statytis Stormwind‘o ar Orgrimmar‘o tipo miestus ir realiu laiku vesti milžiniškas armijas. Deja (?), viskas vyksta kiek kitaip.

Kaip pasako originalus (hurr durr) „Dawn of Fantasy“ pavadinimas, žaidimas yra fantastinis, todėl visokie orkai ir elfai bus dažnas vaizdas. Tačiau, šios rasės kartu yra ir vienintelis fantastinis žaidimo elementas. Jei nebūtų jų, tai būtų paprastas viduramžių „Stronghold“ tipo žaidimas, skirtas daugeliui žaidėjų.

Nors vos tik pradėjus žaidimą norėtųsi tiesiai leistis į „online“ dalį ir pradėti statyti savo tvirtovę, visgi, geriausiai yra nepagailėti šiek tiek laiko ir praeiti siūlomus apmokymus, mat žaidime viskas vyksta šiek tiek kitaip, yra visa eilė dalykų, kuriuose iš pradžių labai lengva pasimesti. Šie pamokymai leis geriau susipažinti su pastatų statymų, resursų generavimu, karių valdymų, pilių šturmu bei dar keletu dalykų, kurių žinojimas turėtų ženkliai sumažinti kilsiančių klausimų kiekį. O jų, patikėkit, tikrai kils. Laimei, likusius neaiškumus visad galima išsklaidyti pačio žaidimo metu, pasiklausus kitų žaidėjų, kurie nesibodi pagelbėti.

Pabaigus apmokymus, jau galima šokti į patį žaidimą. Pirmiausiai reiks pasirinkti vieną iš trijų galimų rasių: žmonių, elfų ir orkų. Kiekviena rasė pasižymi tam tikromis savybėmis: pavyzdžiui, žmonėm gerai sekasi verslauti, jų armija yra balansuota, bet tuo pačiu reikalauja geriausio strategavimo. Orkai, savo ruožtu, prasti fermeriai, bet turi labai stiprius karius ir resursus renka iš lavonų, o elfai turi geriausius lankininkus ir magiją. Žaidime taip pat yra ir ketvirta rasė – nykštukai. Deja, jų kariai galimi tik kaip samdoma armija.

Įdomu tai, jog kiekviena rasė gali pasirinkti vieną iš trijų pradinių zonų, kurios įtakos tam tikrus gamybinius procesus. Pavyzdžiui, dykumoje bus iškasama daugiau aukso, o miške, atitinkamai, prikertama daugiau medienos.

Galiausiai, pasirinkus rasę ir pradinę vietą, bus galima pasirinkti dar dvi tolimesnes specializacijas, kurios taip pat pagreitins kai kurių resursų gavybą, sumažins kainas, padidins daromą žalą ir t.t. (Mano pasirinkti „fermeriai ir pirkliai“ sumažina valstiečių – darbininkų kainą 30 %, o tai yra ganėtinai daug).

O ką pirmiausiai turėtų daryti jaunas(?) lordas, gavęs savo nuosavas valdas? Nors „viską pragerti“ mintis atrodo tikrai smagi, visgi, geriau yra pasirūpinti „giniruojančia ykanomika“, pastatyti kaimiečiams pora trobų ir išsiųsti juos, nugarą laužančiam darbui akmens skaldyklose, medžių kirtime, kviečių plantacijose, ar aukso kasyklose.

Taigi, žaidime yra 4 pagrindiniai resursai: maistas, akmuo, mediena ir auksas. Priešingai nei kokiame „Strongholde“, čia resursai renkami kiek kitaip. Aišku, vis tiek išlieka ta pati mechanika, jog norint didesnės darbo jėgos, reikia pastatyti daugiau namų, o norint sukaupti daugiau resursų – pastatyti dar vieną sandėlį. Pirmasis nustebinęs dalykas – nei akmeniui, nei auksui kasti nereikia statyti jokių papildomų pastatų ir tiesiog užtenka ten nusiųsti valstiečius. Tiesa, kartu reikia ir vežimo, kuris atlieka „pridavimo punkto“ funkciją, tad resursai kaupiasi greičiau. Kalbant apie resursų pridavimą, čia vėl nustebino, jog kiekvienas gavybai skirtas pastatas, gali tarnauti kaip sandėlis. Todėl, jei pamatysit darbininką, tempiantį aukso maišą link malūno – per daug nenustebkit. Antrasis – javų laukus galima statyti tik tam skirtose vietose, kurių viso yra 3, ar 4. (Tas pats galioja ir kitiems pastatams – juos galima statyti tik griežtai nustatytose vietose). Prie to pačio galima priskirti ir maistą, kuris nesiskaido į jokius racionus. Nesvarbu, ar tai grūdas, ar paršas – viskas eina į vieną kategoriją.

Kadangi tai yra MMO žaidimas, veiksmas čia vyksta labai lėtai, todėl visko per vieną dieną pasistatyti nepavyks. Aišku, situacija pamažu gerėja, kuomet pastatoma daugiau namų ir užpildomos visos kasyklos, bet, vėlgi, tai užtrunka. Todėl žaidime yra keletas papildomų būdų, kaip viską paspartinti.

Pirmiausiai tai ketvirtasis resursas – karūnos (arba „Influence“). Karūnas galima gauti dviem būdais: žaidžiant žaidimą (vykdant misijas, kovojant prieš kitus žaidėjus, ar NPC), arba perkant už tikrus pinigus. Šios yra ganėtinai vertingos, mat už jas galima pirkti elitinius karius, keisti į resursus (santykiu 2:1000, o išpardavimų metu 1:1000) bei paspartinti pastatų statybą (kai kuriuos pastatus paprastai stato po kelias valandas). Jos taip pat būtinos technologiniams tobulinimams.

Antrasis būdas – misijų vykdymas ir, svarbiausiai, lavonų plėšimas. Žaidimo metu neišvengiamai teks užmušti keletą goblinų, ar numalšinti valstiečių sukilimą. Dauguma jų nesibodi kartu su savimi nešiotis monetą, ar kelias, o mirusiems iš tų monetų menka nauda. Kartais, šalia monetų galima ir kitų resursų, o bendras surinktas grobis būna ganėtinai solidus.

Trečiasis – tiesiog kiekvieną dieną prisijungti prie savo karalystės ir pasiimti apdovanojimą. Nors tai nėra kas nors ypatingo (po 1000 atsitiktinio resurso), keletui namų pastatyti užtenka.

Surinkus pakankamai resursų, galima imtis kitų pastatų. Pasirinkimas, deja, skurdokas: kariams treniruoti turime barakus, lankininkų šaudyklą bei arklides. Taip pat yra kalvė, apgulties mašinų dirbtuvės ir turgus. Mažą pastatų kiekį „kompensuoja“ galimi patobulinimai, „atrakinsiantys“ unikalias karių išdėstymo galimybes, spartesnį resursų rinkimą, ar galimybę statyti akmenines sienas.

Kadangi pastatai statomi lėtai, resursai renkami dar ilgiau, o žaidime norisi taip norisi nuveikti ką nors „produktyvaus“, galima vykdyti misijas. Nors savo struktūra šios yra paprastos (nuvykti į miestą ir parduoti keletą kiaulių, užmušti apylinkėse įsikūrusius goblinus, numalšinti valstiečių maištą), yra ganėtinai įdomios, įtraukiančios ir vietomis sudėtingos. Be misijų, galima kautis prieš kitus žaidėjus, ar pulti kompiuterio kontroliuojamus miestus.

Norint kariauti, aišku, reikia surinkti armiją. Armija – bene svarbiausias šio žaidimo aspektas, kadangi be jos – nė iš vietos. (Resursus renkančius valstiečius, neturint armijos, gali „praretinti“ vilkai). Laimei, to išvengti padeda pradžioje suteikiami kariai. Pirmiausiai reikia paminėti, jog kariai šiame žaidime skaičiuojami ne vienetais, o būriais. Matyt, tuo siekta suteikti žaidimui masinių (epinių?) mūšių jausmą. Juos galima pirkti tiek savo karalystėje, tiek svetimuose miestuose, tiek svetimuose kraštuose, įkūrus stovyklą. Įdomu ir tai, jog čia itin pabrėžiamas mikrovaldymas (micromanagement), siekiant mažiausių nuostolių. (Jau įsitikinau, jog apvesti visą armiją ir pasiųsti taikinio link yra prasta strategija). Prie gilesnio strateginio valdymo prisideda karių tipų specializacijos, prieš tam tikrus priešus ir tik jiems priklausančių išsidėstymo pozicijų, pastiprinančias ataką ar gynybą. Negana to, kai kurie kariai turi aktyvius sugebėjimus (žmonių riteriai gali iš savo skydų padaryti sieną, padidindami gynybą, bet sumažindami judėjimo greitį, o kai kurie elfų kariai gali tapti nematomi).

Tačiau, taip išplėtę karines galimybes, kūrėjai visai pamiršo pridėti nors lašelį intelekto. Pasiuntus karius į tam tikrą tašką, keli būtinai susiras alternatyvų kelią, todėl gerokai atsiliks. Negana to, mūšių metu kai kurie tiesiog stovės vietoje, o gavę nurodymus jų nepaisys. Su lankininkais kyla dar didesnių bėdų, mat šie taip pat mėgsta stovėti vietoje, nors taikinys kuo aiškiausiai matomas. Tas pats galioja ir valstiečiams, kuriems reikia pirštu parodyti, kurį medį kirsti.
Kartais gali atsitikti, jog interneto tiekėjas atlieka priežiūros darbus, o gal esate kokioje vietoje, kur interneto prieigos nėra, bet taip norisi užimti kokią tvirtovę. Ne bėda! Žaidime, be internetinės karalystės, galimi net trys, vienam žaidėjui pritaikyti rėžimai. Tai pilies gynyba, šturmas ir „kampanijos“ („campaign“).

„Gynybos“ iš „Šturmo“ pavadinimai kalba už save. Pirmiausiai galima pasirinkti ginti ar pulti norimą miestą (elfų, orkų, žmonių), sudėtingumo lygį, bangų kiekį (gynybos atveju), metų laiką (kurio paskirties taip ir nesupratau) ir kryptį, iš kurios norima pulti. Kiek teko žaisti, gintis yra ženkliai lengviau, nei pulti, kadangi tereikia ant sienų surikiuoti karius ir laukti, kai puolat reikia vienu metu valdyti bent tris ar keturis būrius. Maloniai nustebino nuo kelių strėlių nemirštantys apgulties bokštai ir ganėtinai efektyvūs taranai, be kurių, iki tol žaistuose žaidimuose buvo galima ir apsieiti.

„Kampanija“ yra unikali (bent jau man neteko nieko panašaus matyti). Priešingai įprastiems žaidimams, kur užbrėžtoje zonoje reikia nugalėti priešą, čia galima laisvai judėti po visą pasaulį, siekiant suvienyti miestus. Tai galima daryti prašant prekybos sutarčių, pateikiant dovaną, tiesiai paprašant taikos, ar tiesiog užkariaujant. Gaila, bet šio rėžimo iki galo taip ir nepavyko perprasti.
Kalbant apie techninę žaidimo pusę, verta paminėti garso takelius, kuriuose skamba viduramžiškas folkloras, elfiškos giesmės, ar „Two Steps From Hell“ stiliaus epika.

Grafika, deja, neblizga, nors bendri vaizdai yra vis tiek malonūs akiai. Tiesa, net ir su neprasta sistema, jautėsi mažokas FPS, tad teko keletą blizgesių sumažinti.

Pabaigai, kelios nuomonės, ką apie šį žaidimą mano „Games.lt“ lankytojai, gavę šio žaidimo kodus.

Lankytojas (ir komandos narys) Hoonablee:

RTS žanras man ne prie širdies, aišku, išimčių yra (pvz: Starcraft 2, Warcraft 3 ir dar keli). Šis žaidimas iš pirmo žvilgsnio priminė Stronghold bei Lord of The Rings žaidimų mišinį. Orkai, pilys, elfai… Supratot, ką turiu omeny. Grafika pusė velnio, nors kūrėjai galėjo pasistengti ir labiau. Bet RTS žaidimuose, manau, ne grafika svarbiausia. Svarbiausia yra pati sistema ir kaip viskas veikia (sklandžiai ar ne). Pirmosiomis minutėmis (tik tiek ir žaidžiau, nes vėliau įgriso) nesupratau nieko, nes arba praleidau mokymus arba jų net nebuvo. Aišku, kuo toliau, tuo viskas suprantamiau! Įdomiausia dalis yra prieš patį mūšį: tu arba tavo priešo armija stovi ir laukia tinkamos akimirkos. Kai puolė mano pilį aš pasimečiau pamatęs milžinišką priešų armiją ir galvojau, jog jie, kaip ir mano anksčiau žaistuose RTS žaidimuose, tiesiog puls mane – klydau. Jie, kaip tikra armija (visai kaip filmuose) sustojo ir laukė, kada gi jiems bus tinkama akimirka. Po penkių minučių mano pilis buvo sugriauta, kaip ir pasitikėjimas šiuo žaidimu. Susimąsčiau ar čia toks sunkus žaidimas ar tik tai mano įgūdžiai niekam tikę. Vėliau pamačiau (ačiū Dievui), kad šis žaidimas turi ir sunkumo pasirinkimą, tad nieko nelaukdamas pasirinkau lengviausią. Dar vienas mane supykdęs dalykas – krovimo laikas. Kol tu jau gali kažką valdyti praeina nemažai laiko, o dar kol pats veiksmas įsivažiuoja… Mažas patarimas: pasidarykit kavos ar arbatos. Kadangi aš ne RTS žaidėjas ir šis žaidimas man ne prie širdies, todėl šis žaidimas mano atminty ilgai neužsibus. Bet čia tik nuomonė iš “ne RTS žaidimų fronto” – tas pats, kas klaustumėt, ką Call of Duty fanas mano apie Battlefield 3…

Lankytojas Le_Znyple:

Esu mėgėjas strateginių žaidimų, o ypač RTS (pvz: COMPANY OF HEREOS:Tales OF valor). Norėjau išmėginti MMORTS.

Įsijungus žaidimą iškartą įsijungiau vieno žaidėjo režimą. Pirmas įspūdis buvo grafikos minusai, bet realaus laiko strateginiame žaidime į tai nekreipi dėmesio. Palošiau 5 minutes. Nieko nesupratau, kas kur kaip, todėl nusprendžiau eiti mokymus. Iš pradžių mokiausi elgtis su pastatais. Bet, deja, visko nepakako. Vėliau sekė armijos mokymai. Tai išmėginęs supratau, kad jie turi tam tikras įdomias galimybes. Už tai žaidimas pliusą gavo, tačiau minusas. kad buvo mažai galimybių armijos išdėstymo. Tai man priminė senus „Stronghold“ laikus, kai paspaudi, paspaudi ir viskas. O norėtųsi kažko rimtesnio, daugiau kareivių. Vėliau sekė Resursų pamokos už tai žaidimas gauna dideli minusą, nes užtenka pasigaminti darbuotoją ir duoti nurodymus, kokius resursus išgauti, tam skirtuose vietose. Norėtųsi, kad būtų rimtesnė sistema.
Peržiūrėjus pamokas iškarto nebegrįžau į vieno žaidėjo režimą. Nusprendžiau pažaisti tinkle. Pasirinkau Elfus. Pradėjus žaisti, žaidimas truputi užkabliavo. Stačiau pastatus, išgavinėjau resursus. Norėjau darytis įvairios armijos, tačiau supratau, kad tai tik elfai, tiksliau pasirinkti buvo Forest Defender, todėl galėjau darytis lankininkus ir magus. Mačiau pasirinkimą pirkti geresnius lankininkus, tik man jų neleido ir nerašė ko trūksta. Už tai, kad armijos pasirinkimo mažai, man jis pradėjo nepatikti, nebent aš kažką ne taip pasirinkau.

Žaisdamas turi įvykdyti įvairiausias misijas(quest). Už tai gauni resursus. Didelis minusas yra tai kad paimti ir priduoti atliktą misiją galima tik su herojais. Tai būnant išėjus iš miesto, naujos ir senos misijos neįmanoma pasiimti. Taip turi eiti su herojumi atgal, kad būtų galima užbaigti misijas ir pasiimti naujas. Prekyba man nelabai patiko. Turi susikurti armiją, į ją įdėti resursus ir eiti į prekybos miestą, kad parduoti. O nusipirkti irgi taip pat! Svarbiausia nepamiršti pasiimti pinigų. Tiksliau įdėti į armiją. Dar nepatiko žaidime, kad norint statyti pastatus reikia turėti specialas karūnas(taip pavadinkime), kurias galime gauti už misijų įvykdymą arba einant į atsitiktinius PvP.

Esi RTS mėgėjas? Tai gali išmėginti žaidimą, žaidimą, tačiau norint pasiekti kažką teks nemažai gyventi žaidime.