2005-04-10, parašė z-e-b-r-a (iš Games.lt)

Pagaliau!

Vos išgirdęs, kad Microids kuria naują kvestą, akimirksniu supratau, kad tai turi būti „kažkas tokio“, atsižvelgiant į šiuolaikinius žaidimų standartus bei puikius, anksčiau pasirodžiusius kompanijos darbus. Pakankamai ilgą laiką sekiau oficialią žaidimo svetainę, vis iš naujo ir iš naujo peržiūrinėjau paveikslų galeriją, „video“ sekciją, skaitinėjau įvairiausius atsiliepimus, „preview’us“ ir, žinoma, tikėjausi kada nors sulaukti demonstracinės versijos. Kagi – sulaukiau…

Siužetas

Perspektyvi FTB agentė Viktorija Makferson (Victoria McPherson) tiria serijinio žudiko „darbelius“, tačiau jai niekaip nepavyksta atrasti siūlo galo. Viskas ką ji turi, tai krūvos netiesioginių įrodymų ir į pakaušį nuolat alsuojantis rūstus bosas. Norėdama atsikvėpti, agentė Kalėdų atostogoms išvyksta į kaimo gyvenvietę pas tėvą.

Čia ji užtinka senų savo senelio, anksčiau dirbusio privačiu detektyvu, užrašų, bei bylų arcyvų. Vienas jų atskleidžia daugybę akivaizdžių panašumų tarp 75-erių metų senumo bylos Europoje ir dabartinės mėsmalės Čikagoje…

The Count Is Now Five…

Peržiūrėję originalų ir išties genialiai susuktą intro filmuką neriame į žaidimo gelmes…

Į mūsų rankas atiduodamas minėtosios jaunos ir perspektyvios FTB agentės Viktorijos Makferson likimas. Žaidimas prasideda pastarajai atvykus į penktosios aukos nužudymo vietą. Viktorija išlipa iš savo 4X4 visureigio su karštos kavos padėkliuku kolegoms. Čia jau atsibeldė ir greitoji, ir policija, ir FTB agentai. Prie paradinio įėjimo į pastatą mus pasitinka policijos pareigūnas Teitas (su kuriuo pasikalbėjus paaiškėja viena iš priežasčių, greičiausiai paskatinusių PEGI priskirti žaidimą +18 kategorijai).

Iš pradžių Teitas kalba gan maloniai, net kiek lipšnokai, tačiau apibūdindamas šlykštų orą niekaip neišsiverčia be išsireiškimų iš keturių raidžių… Iš jo sužinome, jog penktoji auka nužudyta dar žiauriau nei ankstesniosios, o viduje jau darbuojasi du FTB pareigūnai.

Vos pradėjus žaisti, pirmasis į akį kritęs dalykas – ganėtinai daili grafika: kruopščiai nušlifuotos aplinkos, sklandūs personažų judesiai, sinchronizuotos lūpytės. Viskas atrodo išties šauniai, tačiau žadėtosios revoliucijos – nė kvapo. Deja, bet kūrėjai nesugebėjo „perspjauti“ savo pačių „pagimdyto“ Sibiro…

Kadangi žaidimas detektyvinio pobūdžio, mūsų herojė po skvernu nešiojasi visą spec.priemonių arsenąlą: tai ir fotoaparatas, ir šviesos filtras, ir flakonėlis kraują identifikuojančios medžiagos, ir komplektas įkalčiams rinkti ir t.t.

Prieš paimdama kokį nors įkaltį ar kraujo mėginį Viktorija iš pradžių turi padaryti jo nuotrauką. Nužudymo vietoje visur išdėstyti šviestuvai, kurie šauniai pasitarnauja mums, detektyvams :). Uždedame ant vieno iš jų juodos šviesos filtrą, apipurškiame sieną kraują identifikuojančiu purškalu ir „vualia!“ – turime kokį nors žodį, kurį nedorasis „dėdė žudikas“išterliojo aukos krauju.

Visa kita daroma analogišku principu – nuotrauka, o po to mėginįs arba įkaltis (pvz:. plaukų kuokštelis). Vienintelis „tikresnis“ galvosūkis su kuriuo teko susidurti buvo ganėtinai elementarus: demo versijos pabaigoje mūsų personažai patenka į nedidelę bėdą ir turi ieškotis alternatyvaus išėjimo iš pastato būdo. Vienintelis sprendimas – avarinės durys, tačiau jos užkaltos lentomis. Kągi, iš šiukšlių krūvos išžvejojame metalinį strypa, pašaliname „blokadą“ ir kelias laisvas. Štai ir po galvos laužymo…

Malonų įspūdį paliko dialogai tarp personažų. Jie „sukalti“ išties šauniai. Jausmas, kad ekrane vykstantis pokalbis „sintetinis“ neaplanko, kadangi viskas vyksta pakankamai gyvai ir realistiškai. Smagu, kad nebuvo balansuojama tarp tokių antonimų kaip teatrališkumas ir neišraiškingumas. Įvairiuose žaidimuose šios savybės arba vyrauja, arba yra tiesiogiai priklausomos nuo personažų. Džiugu, kad Still Life to neišvydau.

Pareigūnai šnekučiuojasi išties tikroviškai, prie progos nevengdami nei amerikietiško žargono „perliukų“, nei riebių keiksmažodžių. Juk realiame gyvenime neapsiribojame tokiomis „nešvankybėmis“, kaip „ak, tu gyvate“ ar „kad tave šimts velnių“…

Jei žaidimus žaidžiate ne tam, kad kuo greičiau pereiti, o tam kad patirti kuo gilesnį pojūtį – grečiausiai skaitote visą rašliavą ir klausotės visų pokalbių, vykstančių tarp personažų. Jei taip – Still Life jums patiks netgi dar labiau: visi personažai išties charakteringi, išsiskiriantys ir įdomūs. Tad, savaime suprantama, įdomūs ir tarp jų vykstantys pokalbiai ;).

Taip pat šaunu, kad meniu lange galite persiskaityti visą Viktorijos sukauptą, smulkią informaciją apie ankstesnes aukas, bei, reikalui esant, peržvelgti visą dialogų „log’ą“.

Pabaigai paprasčiausiai norėčiau pasakyti, kad žaidimas veikiausiai bus išties geras, įtraukiantis ir gilus… Jei galutinė versija bus bent jau tokia pat gera kaip ir demo – rekomenduoju Still Life visiem kvestų, detektyvų ir tiesiog painių, įtraukiančiu siužetu pasižyminčių žaidimų gerbėjams 😉