Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/08. Teksto autorius: Raw

Kas yra Aleksas Merceris? Hm. Jis yra juodaodė moteris aptemptomis kelnėmis ir palaidais plaukais. Pavyzdingai apsirengęs verslininkas su juodu lagaminu rankose. Žavinga blondinė su mini sijonu ir gilios iškirptės palaidine. Praplikęs senukas, kuris vos pasivelka Manhatano gatvėmis. Puikios fizinės būklės kareivis, kuris moka valdyti tankus ar sraigtasparnius. Jis — žudymo mašina, kuri nieko neprisimena.

Visiems jau gerai žinoma, kad „smėlio dėžės“ tipo žaidimai (pvz., GTA) būna žiaurūs. Juk teoriškai leidžiama daryti viskas, kas tik šauna į galvą. Bet štai [prototype] išsirango iš šio stereotipo rėmų ir labai stengiasi sukurti naują: kad ir ką žaidėjas darytų, viskas jį ves iš proto. Ką turiu omenyje? Tiesą sakant, nežinau, bet galiu pasakyti, kad žaisdamas [prototype] tikriausiai sugadinau daugiausia nervų šiais metais. Įtemptai galvojau, bet vis tiek neįstengiau prisiminti kito tokio žaidimo, kuris taip būtų vedęs į neviltį. Gal ir buvo koks vienas kitas, nieko nesakau, tačiau faktas tas, jog [prototype] tikrai kėsinasi į žaidėjo nervus. Labai.

Kampuota pradžia

Žaidimas prasideda tikrai ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis: Aleksas Merceris pramerkia akis gulėdamas ant operacinio stalo kažkokiame rūsyje ir suvokia, kad nieko neprisimena. Netrukus aplink besisukioję žmonės jį pastebi ir Aleksas ima bėgti. Pakeliui pastebi, jog jis buvo laikomas organizacijos GENTEK pastate, o ji — viena garsiausių genų inžinerijos kompanijų. Tačiau nieko daugiau jam tai nepasako, nes atmintis — tuščia kaip dykuma.

Netrukus Aleksui tenka susipažinti su savo nežmoniškais sugebėjimais, kuriuos pasitaiko puiki proga išbandyti prieš GENTEK apsauginius. Aleksas pastebi, kad jo kūnas gali keisti formą, įgauti kitą pavidalą, o jis pats gali įsiurbti kitą žmogų į save ir perimti jo išvaizdą. O kartais, kartu su išvaizda, Aleksui pereina ir svetimi prisiminimai, tarp kurių jis aptinka tai, kas gali būti naudinga, norint suprasti, kas jam atsitiko. Taip ir prasideda sunkiai suvokiama, paini ir vietomis nuvalkiota Alekso keršto istorija. Bus keletas siužetinių vingių, žaidėjas patirs daug išdavysčių ir tikriausiai nieko iš viso to nesupras. Bet kam tai rūpi?

Mutantas?

Net pačiame žaidime Aleksas Merceris kitų veikėjų yra įvardijamas kaip „tai“, kas reiškia, kad jis jau toli gražu nebėra žmogus. Panorėjęs jis gali puikiai įsilieti į minią priėmęs bet kurio pasitaikiusio žmogaus — vyro ar moters — pavidalą. Tačiau prieš tapdamas kuo nors kitu, žaidėjas turi tą žmogų įsiurbti, o tą galima atlikti dviem būdais: pribėgus tiesiog gatvėje pagriebti žmogų, sutraiškyti jį ir įsiurbti arba prieiti iš nugaros ir įsiurbti tyliai, kad niekas nieko neįtartų.

Nors ir kaip būtų keista, Manhatano gyventojų siurbimas ir jų išvaizdos pasisavinimas žaidime tiesiog skatinamas, nes kiekvienas įsiurbtas gyventojas papildys Alekso sveikatos indikatorių. Kai žaidimas įsibėgėja, visi miesto gyventojai pamažu irgi mutuos, tik jų būklė bus kur kas prastesnė už Alekso. Bet žaidėjas vis tiek skatinamas juos siurbti arba dar kitaip terorizuoti, nes tai suteiks daugiau sveikatos. Siurbimas taip pat labai pravartus, kai reikia gauti kokios nors svarbios informacijos apie Alekso taikinius, susijusius su istorija bei jo mutavimu.

Dar siurbimas naudojamas, siekiant išgauti iš kitų kokių nors įgūdžių, pavyzdžiui, vairuoti sraigtasparnį arba tanką. O to, patikėk, reikės. Apskritai, čia, kad išgyventum, reikės kiekvieno įgūdžio, kiekvienos smulkmenėlės, nes antraip atskris galinga raketa arba sugūžės dvidešimt ginkluotų vyrų ir ekrane pasirodys užrašas „Alex is dead“. Dažniausiai net sekundės neprireiks, kad viskas apsisuktų aukštyn kojom ir žaidėjas būtų sunaikintas. Todėl, kad taip neatsitiktų, kartais turėsi įsiurbti ir kokį kareivį, nes būnant juo galima besti pirštu į bet kurį kitą ir nukreipti visų dėmesį į niekuo dėtą saviškį. Tačiau ir tai ne visada gelbės iš keblių [prototipe] situacijų.

Beje, Alekso Mercerio gebėjimas įsiurbti kitus žmones man labai priminė garsųjį PC žaidimą Messiah, kuriame reikėjo valdyti mažą angeliuką: žaidėjas galėdavo įsikūnyti į įvairius žmones ir juos kontroliuodamas šaudyti, atlikti įvairias užduotis ir t. t. Tikriausiai dėl to žaisdamas [prototipe] pajutau kažkokią nepaaiškinamą nostalgiją.

Neįprastos savybės

Beveik viskas, ką gali ir moka Aleksas, gali būti nukreipta ir panaudota prieš žaidime esančius priešininkus, kuriems vis tiek lengvai pavyksta sunaikinti žaidėją. Ir visai ne todėl, kad priešai mokėtų ar galėtų kažką panašaus kaip Aleksas. Visai ne. Jiems to net nereikia. Kodėl? Nes jų čia bus tiek, kad užteks iki gyvenimo galo. Kūrėjai, matyt, persigando, kad pagrindinis žaidimo veikėjas yra pernelyg stiprus, todėl prištampavo tiek blogiukių, jog ilgainiui viskas ima lįsti per gerklę. Vienas mano draugas labai įdomiai pasakė: „[prototype] gali žaisti tol, kol neapsivemsi.“

Nepaisant to, Aleksas Merceris turi išties turtingą atakų ir sugebėjimų bagažą. Visus juos pamažu galėsi „atrakinti“ naudodamasis patobulinimų skiltimi. Aktualiausi iš patobulintų dalykų, greičiausiai, yra Alekso ginklai, kuriuos jis pasidaro iš savo kūno. Tarkime, atvažiuoja trys tankai. Aleksas paverčia savo rankas į du galingus blokus, kuriais tarsi kūjais daužo, traiško ir naikina ne tik tankus, bet ir Manhatano kelius ar pastatus. Arba, pavyzdžiui, skraido įkyrus sraigtasparnis. Atmetus visus kitus jo sunaikinimo būdus, galima liepti Aleksui iš savo rankos padaryti ilgą botagą — pasiekti sraigtasparnį ir apsivynioti apie jį yra vieni juokai. O jeigu užplūsta minios kitų mutantų arba ginkluotų kareivių, galima tiesiog paversti rankas į aštrius nagus, kurie primena Wolverine, arba išmainyti vieną ranką į ilgą kardą, kuris daugelio laikomas pavojingiausiu ir daugiausia žalos darančiu Alekso ginklu. Žinoma, įsiurbus kokį nors nieko neįtariantį kareivį, atiteks ir jo rankose laikytas ginklas, todėl bus galima laisvai šaudyti juo tol, kol atsibos. O kai atsibos, pasičiupti naują ginklą. Kai ir tas atsibos, tiesiog įsėsti į tanką ir užbaigti viską kartą ir visiems laikams. Arba tik pradėti…

Turistas

Visas Manhatanas Aleksui — žaidimų aikštelė. Jis moka greitai bėgioti miesto gatvėmis, laipioti pastatų sienomis, aukštai šokinėti ir netgi sklęsti ore. Ir, tiesą sakant, labai gerai, kad jis moka sklęsti, nes, vos žaidimui prasidėjus, jau maniau, jog manęs laukia tikrai ilga ir nenutraukiama kankynė. Kita vertus, su visais sklendimais ir plačiais šuoliais, o taip pat ir Manhatanu bei gausybe mėlynų burbuliukų, kurie išbarstyti įvairiose vietose, [prototype] vietomis labai jau primena „Žmogaus–voro“ arba žaliojo siaubūno Halko žaidimus.

Kartu jis kažkuo panašaus ir į GTA, nes atsiradus naujai siužetinei misijai kur nors žemėlapyje pasirodys ženklelis, iki kurio nusigavus prasidės vaizdo intarpas, pristatantis misiją. Kartais pamatysi dar vieną intarpą ją įvykdęs, visai kaip GTA. Žemėlapyje žibės ir daugiau įvairių piktogramų, kurios nurodo šalutines misijas. Vykdydamas jas rinksi savotiškus tobulinimosi taškus, už kuriuos ir gausi visas papildomas atakas ar sugebėjimus.

Tiesa, grįždamas prie judėjimo po miestą temos negaliu neakcentuoti tankų bei sraigtasparnių, kurie palengvina ne tik Alekso kovas, bet ir keliones. Bus keletas misijų, kai turėsi pergabenti kitus veikėjus iš taško A į tašką B ir tam reikalui privalėsi naudoti tanką, nes dažniausiai Manhatano gatvėse vyks toks chaosas, kad neišeis atskirti, kur Aleksas Merceris, o kur — visi kiti.

Mišrainė neišrankiausiesiems

Kartais atrodo, kad šiame žaidime nėra jokių taisyklių. Visi kovoja prieš visus. Būna epizodų, kad net sunku ką nors įžiūrėti. O tai erzina. Ypač tada, kai ekrane pasirodo vadinamieji medžiotojai, kurie išsiskiria iš kitų žaidime sutinkamų mutantų savo jėga ir nenutraukiamomis atakų kombinacijomis. Tai reiškia, kad jei kuris jau pradės daužyti Aleksą, jo smūgiai tikrai pasijaus. Ir net su kaupu. Situacija dar visai valdoma, kai vienu metu tenka kautis su vienu arba dviem tokiais, tačiau kai atsibeldžia penki arba šeši, o kartu su jais prisistato dar bent tuzinas kareivių ir paprastų mutantų, pasidaro taip karšta, kaip nebūna net pirtyse.

Tačiau tai dar niekis. Dabar pabandyk įsivaizduoti visus šiuos monstrus, puolančius apsauginį stiklą, kuris, kaip paaiškėja, neapsaugo taip gerai, kaip turėtų. Spėk, ką tokioje situacijoje tenka daryti Aleksui? Teisingai. Bet dabar dar įsivaizduok, kad blogi vyrukai atėmė iš jo visus ginklus. Taip, jam liko tik kumščiai ir krūva priešų, kurie nori sudaužyti stiklą… Būtent tokiomis akimirkomis ir norisi vietoje rankų turėti milžiniškus kūjus kaip Alekso ir išdaužyti viską, kas yra kambaryje. Nesustoti tol, kol neatlėgs žaidimo sukeltas įniršis. Deja, žaidimas parduodamas be pyktį ir neviltį malšinančių vaistų, todėl ir įvertinimas, atvirai sakant, su trūkumais…