Apie sąlyginai neseniai išleistą A. Tapino knygą „Vilko Valanda“ tikriausiai negirdėjo tik gyvenantys be interneto, turintys alergiją naujienų portalams, ar absoliučiai nesidomintys fantastika ir video žaidimais. Geriau pamąsčius, pats lietuviškos fantastikos kiekis (neskaitant į lietuvių kalbą išverstų PFAF knygų) nėra didelis, o naujas kūrinėlis dažniausiai nusėda tam tikruose sluoksniuose. Šiuo atveju, tai yra kažkas naujo. Gal dėl to kaltas pačio autoriaus populiarumas, o gal tiesiog apskritai smarkiai siekta tą fantastiką iškelti į dienos šviesą. Aišku viena – piaras neapsiribojo pačia knygą ir ganėtinai sėkmingai įsiveržė į kompiuterinių žaidimų pasaulį. (pirmuose Delfi puslapiuose, šalia vaivorykštėm išmargintų straipsnių nuotraukų matėsi ir virš Katedros skrendantis stympankinis oro balionas) To pasekoje mes turim labai mielą žaidimuką, pavadinimu „The Howler“. Kaip vėliau paaiškėjo, pavadinimas yra keliaprasmis, bet apie tai vėliau.

Kadangi žaidimas buvo kurtas iOS ir kitoms mobilių įrenginių platformoms, neverta tikėtis ko nors „blatno“. Tai – paprastas arkadinis platformeris, kuriame teks pilotuoti oro balioną, išvengiant aštrių Vilniaus miesto pastatų stogų, rinkti Petro Vileišio „Vilniaus Žinių“ (ar kitokius) paketus ir juos nugabenti į kitą tašką. Kelionė iš viso padalinta į 15 trumpučių lygių, kuriuose, dėl įdomių ir kartu erzinančių mechanikų, galima užtrukti visai netrumpai.

Kalbant apie mechanikas, čia geriausiai tiktų išsireiškimas „sudėtingumas paprastume“. Pats balionas valdomas vienu pelės klavišu, kurį paspaudus įjungiamas degiklis, leidžiantis balionui kilti į viršų, laikytis viename lygyje ir nenukristi. Įdomu tai, jog ilgą laiką palaikius degiklį, balionas įgauna didelį pagreitį, tad reikiamoje vietoje gali nebe sustoti ir toliau kilti į viršų.

Keliavimas horizontaliai, priešingai įprastam maigymui rodyklėmis ar A/D klavišais, vyksta oro srovėmis. Čia lygis suskirstytas į horizontalias zonas, kuriose vėjas pučia įvairaus stiprumo vėjas, leisiantis (ar kai kuriais atvejais trukdysiantis) balionui judėti tikslo link. Tokia sistema vietomis verčia pasukti galvą, mat norint praskristi kaminą, pirma reiks įsibėgėti, o paskui pakilti tik iki silpnosios priešpriešinės oro srovės, nes stipresnė balioną nuneš atgal.

Vėliau lygiuose atskiras ir dar daugiau papildomų kliūčių, o ramybės neduos atgal tiksintis laikmatis.

Kaip jau minėjau, pavadinimas „The Howler“ turi bent jau keletą reikšmių. Pirmoji, savaime suprantama, siejasi su pačia „Vilko Valandos“ knyga. Antroji gali reikšti pačiame žaidime pavaizduotą milžinišką Geležinį Vilką. O trečioji, jog žaidimą galima valdyti ir balsu.

Kadangi iki šiol neteko išbandyti tokios mechanikos, buvo baisiai smagu leisti įvairiausius garsus, kad balionas kuo greičiau pakiltų. Pritrūkęs kvapo, nusprendžiau valdymą tęsti senamadišku būdu. Tiesą sakant, to priežastis buvo ne vien apsisukus galva, ar gėda prieš kaimynus. Valdymas balsu, kad ir kaip smagiai skambėtų, visgi, pilnai savo funkcijos neatlieka. Tai, geriausiu atveju, gali būti smagu kokiuose vakarėliuose, ar keliant savo pažaidimus į „YouTube“ puslapį.

Kita smagioji šio žaidimo pusė – vizualinis apipavidalinimas. Įprastą kompiuterinę grafiką keičia piešiniai, skleidžiantys tą pačią stympankišką dvasią, savotiškai primenantys kokius nors brėžinius. Čia, be milžiniško Geležinio Vilko, pamatysime Vilniaus Katedrą ir jos bokštą, Gedimino pilį ir eilę kitų objektų, perpintų rūkstančiais kaminais, gamyklomis ar antenomis.

Neišbandyti šio žaidimo tiesiog būtų nuodėmė. Tai jau yra dalis Mūsų video žaidimų kultūros. Kažkas lietuviško. Ne „ubisoftinio“ ar „bethesdinio“. Žaidžiant apima neapsakomas jausmas, kuomet praskrisdamas viršum Katedros bokšto žinai, jog tai tikra, tas bokštas egzistuoja iš tiesų ir tai yra čia pat, Vilniuje.