O ką, jeigu padėtume istoriją, visokias dramas ir iki smulkmenų nugludintus personažus į šalį ir tiesiog pasimėgautume sprogimais? Vertikaliai, horizontaliai, viršuje, po savimi, iš abiejų pusių, po šimtą vienu metu, po vieną kas sekundę ar tiesiog padiriguoti sprogimų simfonijai krentant žemyn galva iš lėktuvo. Va štai būtent tai ir yra „Just Cause 3“. Tai – sprogimas, kuris susideda iš tūkstančio kitų, mažesnių sprogimų, o šie prasideda nuo dar mažesnių, galbūt plika akimi dar nematomų sprogimų ir tokia grandininė reakcija tęsiasi tol, kol žaidėjas sugeba tai tverti. Šis žaidimas yra lyg sprogimų enciklopedija, kurią nuolat pildo kiekvienas, kas įsideda jį į diskasukį. O visa kita žaidime yra sukurta taip, kad netrukdytų sprogimams arba padėtų jiems atrodyti kuo įspūdingiau. Pavyzdžiui, garsas ir grafinis apipavidalinimas, efektai. Taigi, šį šventinį laikotarpį galite pataupyti ant fejerverkų ir paprasčiausiai įsigyti „Just Cause 3“.

Beveik prieš dešimtmetį studija „Avalanche Studios“ sukūrė žaidimą, kuris lyg ir priminė GTA, bet buvo toks pasiutęs, nevaldomas ir pilnas klišių, kad nieks dorai net nesuprato, koks jis ar į ką lygiuojasi. Taigi, šitaip atsirado dar viena, atskira bei gana išskirtinė žaidimų serija – „Just Cause“. 2006 m. pažiba šis žaidimas netapo, tačiau tikrai sugebėjo suburti aplink save žaidimą pamėgusių fanų. O štai 2010 m. pasirodžiusiam „Just Cause 2“ sekėsi kur kas geriau – žaidimas veikė stabiliau, labiau išpildė pirminę kūrėjų užmačią ir buvo pakankamai įvairus, kad jį būtų smagu žaisti ne keletą, bet keliolika valandų. Tada kūrėjai sukūrė keletą mažiau dėmesio vertų žaidimų, po jų – „Mad Max“, kuris, stebėtina, buvo visai kitoks nei „Just Cause“ serija ir, po penkių metų pertraukos nuo paskutinės dalies, pasirodo „Just Cause 3“.

Mane nuoširdžiai stebina tai, kad „Just Cause 3“ jau trečią kartą pasakoja tą pačią, universalią „Just Cause“ serijos istoriją – atskrenda kietašiknis su akcentu ir nuverčia diktatorių, o kol visa tai vyksta, absoliučiai viskas, kas gali susprogti, susprogsta. Stebėtina, kaip kūrėjai su visiškai ta pačia istorija geba sukurti jau net trečią dalį ir visiems viskas gerai. O gal jų taktika kiek kita – jie tą pačią istorija, su kiekviena dalimi, nori vis labiau ištobulinti bei išdailinti? Galiausiai, „Just Cause 5“ turės tobuliausią šitos banalios ir paprastos istorijos versiją. Žinoma, nors pagalbiniai personažai kažkiek keičiasi ar pasipildo naujais, pagrindinis jų – Riko Rodrigesas – išlieka tas pats. Pildosi nebent jo ginklų arsenalas ir specialių daikčiukų skaičius.

Žaidimas pradedamas Riko atvykimu į salą: stovėdamas ant lėktuvo ir šaudydamas nuo jo raketas, jis pasisveikina su Medičiais, tykiu naujo diktatoriaus užimtu salynu Viduržemio jūroje. Ši įžanga iškart išduoda, kad viskas, ką žaidime reikės daryti, kai žaidėjas nevykdys siužetinių misijų, tai griauti, naikinti ir lyginti su žeme priešų bazes, miestelius bei tankus, mašinas, laivus, lėktuvus ir t.t. Tai – žaidimo esencija, tad jei tai, kas aprašyta aukščiau, atitinka žaidėjo poreikius, žaidimas monotoniškas netaps net ir po paskutinės į orą išlėkusios bazės, bet jei tai skamba mažų mažiausiai kvailai – žaidėjas tikrai neras kalbos su „Just Cause 3“ ir, tokiu atveju, neverta kreipti jokio dėmesio ir į jo įvertinimą.

Patogu ir tai, kad žaidimas yra visiškai pritaikytas žaidėjo sukeliamų sprogimų grandininei reakcijai, todėl jo ir nė kiek nevaržo: Riko vienu metu gali nešiotis keturis skirtingų kategorijų ginklus (viena skirta ginklams, reikalaujantiems vienos rankos, kita – reikalaujantiems dviejų rankų, trečia – minoms bei granatoms, o ketvirta – sunkiajai artilerijai, kuriai priskiriamas ir ginklas, leidžiantis surengti puolimą kažkur iš orbitos) bei bet kada išsikviesti siuntą su pasirinktu automobiliu, sraigtasparniu ir net lėktuvu (!). Kita vertus, nereikia apsigauti ir galvoti, kad žaidimas yra visiškai lengvas ir žaidžiant jį galima net nesistengti – vos pradėjus pleškinti, priešai mikliai susikvies pusę armijos su tankais, sraigtasparniais ir kt., tad Riko neužilgo po pirmo iššauto šovinio jau skęs ugnyje. Taigi, nors žaidimas ir suteikia žaidėjui galimybes pabūti sprogimų karaliumi, tuo pat metu „Just Cause 3“ ir nuolat testuoja žaidėją, ar jis tikrai vertas šio titulo.

Kaip ir praeitose dalyse, bene ištikimiausias Riko žaisliukas šiame žaidime – lynas. Šįkart jis ne tik leis žaidėjui prisitraukti iki sraigtasparnio ir lėktuvo, kurį tiesiog taip ore bus galima ir užgrobti, bet ir mikliai persikėlinėti per platų žaidimo žemėlapį ar net pritvirtinti vieną lyno galą prie vieno objekto, kitą – prie kito ir tada tiesiog žiūrėti, kaip įvyksta tobulai surežisuotas sprogimas. Tokiu būdu, beje, galima prie sprogstančių daiktų pritvirtinti ir priešų kareivius ar, pvz., nedidelius sprogstančius kanistrus prie pastatų ir stebėti, kaip mažas nekaltai atrodantis kanistras sugriauna bokštą ar net pusę didelio pastato. Taip pat lyną galima puikiai suderinti su parašiutu, kurį Riko bet kada galės išsiskleisti ir jo sklandymui skirtu kostiumu. Kita vertus, tam, kad šiuos tris daiktus – lyną, parašiutą ir sklandymo kostiumą – pavyktų derinti efektyviai, reikės nemažai pasitreniruoti.

Žinoma, net jei ir įsigijote „Just Cause 3“ žinodami, į ką įsiveliate – sprogimų jūrą – neišvengsite erzinančių žaidimo trūkumų. Turbūt didžiausias jų – krovimosi laikas. Žaidimas krausis ne tik prieš kiekvieną paleidimą (kaip įprastai būna), bet ir prieš kiekvieną mirtį, iššūkį, būtinai kaskart, kai žaidėjas žus ir t.t. Bet liūdniausia ne tai, kad žaidimas kraunasi, o tai – kiek jis kraunasi. Toks krovimosi laikas iš kantrybės išves net lėtų žaidimų mėgėją, o ką kalbėti apie tuos žaidėjus, kurie mėgsta „Just Cause 3“, t.y. greitį, sprogimą ir gerą tempą? Tiems, kas žaidimus žaidžia rečiau, galbūt šis dalykas taip neužsifiksuos, bet jei pastaruoju metu žaidėte bent vieną neseniai pasirodžiusį žaidimą, „Just Cause 3“ tikrai gali priversti į rankas pasiimti net knygą. Gal ir gerai – šis žaidimas yra nebloga dovana skaityti atpratusiems žmonėms.

Kitas žaidimo trūkumas (bent jau mano akimis) yra tai, kad vienintelis būdas pasitobulinti ginklus, specialius įtaisus arba atsirakinti geresnes jų funkcijas (pvz., tai, kad granatos sprogtų iškart, o ne po kelių sekundžių ir t.t.) – vykdyti specialius iššūkius. Kita vertus, čia ne tik reikės juos vykdyti, bet ir surinkti kuo daugiau krumpliaračių (nuo vieno iki penkių). Tik tiek, kad iš kiekvieno iššūkio surinkti maksimalų krumpliaračių skaičių užtruks ne tik laiko, bet ir nervų, tad žaidimas, vien norint geresnių ginklų, priverčia kaip reikiant paplušėti vykdant iššūkius, kurių šiaip, galbūt, tikrai nevykdytum. Panaši situacija yra ir su greito persikėlimo taškais: žaidimo pasaulis didelis, tad norėsis greitai atsidurti tam tikroje vietoje, tačiau to negalima padaryti tok, kol nerandi slaptaviečių ir neuždegi jose žvakutės. Visa tai reiškia, kad vardan tų dalykų, kurie paprastai žaidimuose žaidėjui duodami eigoje, šiame reikia stengtis ir vykdyti tuntą dalykų, kurie kituose žaidimuose būna neprivalomi, o tik dėl smagumo.

Apibendrinant galima pasakyti, kad „Just Cause 3“ nėra toks rimtas kaip „Far Cry“ serijos žaidimai ir, deja, toli gražu ne toks juokingas ar absurdiškas kaip „Saint`s Row“ serija, tačiau „Just Cause 3“ turi pačius gražiausius, didžiausius ir dažniausius sprogimus. Tad, jei nežinai, kur stebėsi fejerverkus, drąsiai gali iškeisti juos į „Just Cause 3“ sprogimus. Kita vertus, išnaršius visą milžinišką žaidimo žemėlapį, įvykdžius kiekvieną užduotį bei prisižiūrėjus sprogimų, žaidimas nelabai ką daugiau pasiūlo. Nebent kankinančiai ilgą krovimosi laiką.