2010aisiais metais ukrainiečių kompanija „4A Games“ kartu su amžiną atilsį „THQ“, pasaulin išleido „S.T.A.L.K.E.R.“ pusbrolį, žaidimą, įkvėptą post-apokaliptinės rusų rašytojo Dimitrijaus Glukovskio knygos – „Metro 2033“. Rytų Europai būdingas gremėzdiškumas, arkliški sisteminiai reikalavimai, tonos programinių klaidų, mūsų kraštams artima atmosfera ir kiekviename pikselyje jaučiama didelė meilė ir aistra savo kūriniui – visa tai buvo pirmojo „Metro“ kabliukas, užkabinęs daugelį gilesnio ir tankesnio FPS pasiilgusių žaidėjų. Pasakojimas apie po apokalipsės, lyg vaiduoklį ant Žemės stūksančią Maskvą, kurioje knibžda įvairaus plauko baidyklių ir po ja įsikūrusius metro tunelius, kuriuose gyvena žmonės, pritraukė ir sudomino ne vieną. Todėl, praėjus trims metams mūsų teismui pateikiama antra, paskutinę šviesą pranašaujanti „Metro“ dalis. Šį kartą po „Deep Silver“ sparneliu. Didelės dalies žaidėjų gelžgaliai pasmerkti išsilydyti, o turtingesniems snobams tai dar viena proga pasinerti į itin gilų ir atmosferišką pasaulį, kuriame pasistengta išsaugoti pirmtako atmosferą, bei prigalvota keletas naujovių. Važiuojam!

Kitoniškos kovos

Vos įsijungus žaidimą, nustebau. Viskas labai detalu, nušlifuota, išgražinta, išblizginta, išlaižyta, paglostyta. Malonu žiūrėti. Ant žmonių veidų prikabinti medaliai su užrašu „next-gen“. Dialogai kupini jausmų, keiksmažodžių, realybės. Nuoširdumo! Po pirmojo atsiminimo apie mamą ir gyvenimą metro tuneliuose, seka pirmas košmaras su vodka rankose, sėdint, lyg stalkeriams prie laužo. Pirmasis monstrų užpuolimas ir absoliučiai ne epinis Tamsaus pasirodymas. Pirmasis kolegos pažadinimas, intymus pasivaikščiojimas po metro. Pirmoji išdavystė ir pirmasis ryšys su moterimi. Pirmasis išėjimas į paviršių… Tolumoje stovintys pasviri post-sovietiniai daugiaaukščiai, cerkvės, aplinkui metalo laužas, tolimi laukai. Kažkur toli toli saulėlydis. Nuostabus vaizdas, įprasminantis pirmąjį Tamsaus, su kuriuo susijusi didelė žaidimo dalis, persekiojimą. Pirmieji susišaudymai su pabaisomis. Apie jas norėčiau trumpam užsiminti. Pirmojoje dalyje kulkos į peraugusias žiurkes skriedavo kiaurai. Jos beveik nereaguodavo į šviną ir draskydavo mūsų dujokaukes, kol neužbaigdavome jų anomalinės egzistencijos. Štai, „Last Light“ (toliau „LL“) išsigimėliai reaguoja į kiekvieną kulką, granatos sproginėjimą ar mestą peilį. Taip pačios kovos su pabaisomis, nors ir nereikalaujančios didelio taktiškumo, tapo daug smagesnės nei pirmtake. O ir nušlifuoti monstrai gražiai. Raukšlės, plaukeliai, iltys. Jau nekalbu apie animaciją… O kaip įspūdingai padarytas pirmasis susitikimas su vorais. Tiesa, vorai „LL“ visai nebaisūs, tačiau atlikti nepriekaištingai ir kovoti su jais, pasitelkus šviesą, man buvo labai įdomu. Nors ir greitai baigdavosi šis malonumas…

Kita vertus, kovos su žmonėmis kažkiek panašios į pirmąją dalį. Tiesa, vienas pirmųjų mane nuvylusių dalykų yra tai, jog būtent kovos su žmonėmis yra per lengvos. Pirmoje dalyje žaidžiant „normal“ režimu dažnokai reikėdavo pasukti galvą, kad pereitum priešų pilną kambarį nepastebėtas. „LL“ suteiktos visos tos pačios, ir netgi, didesnės galimybės. Strateguok kiek tik nori. Tačiau, tai neturi prasmės. Na, nes išgyventi susišaudymų metu dabar lengviau nei bet kada. Ir tai sėkmingai panaikina mano taip mėgstamą „stealth“ elementą. Nebėra prasmės slėptis ir laukti. Visiškai užtenka tiesiog prašienauti priešų ordas atviros liepsnos metodu. Už tai riebus sprigtas ukrainiečiams. Beje, priešai vėl tave pastebi, jei į kambarį įsliūkini įsijungęs žibintuvėlį. Pradeda keiktis ir šaudyti. Rusija.

Kairė ar dešinė?

Vos įsijautus „LL“ pasaulyje, nustebau dar labiau. Žaidime yra frakcijos. Yra raudonieji komunistai ir dešinieji naciai. Kas čia per chaltura, a? Ar žaidimo scenaristas jau nebegalėjo sugalvoti didesnių klišių? Na, nesvarbu, susipažįstama su šiom dviem frakcijom įdomiai ir įsimintinai. Ir tie, ir tie mums nedraugiški – vieni pagrobs, kiti – išduos. Labai malonu, kad kūrėjai nėra šališki jokiai pusei, todėl abi jos parodomos iš blogosios, o pagrindinis veikėjas veikia dar vienoje sukilėlių organizacijoje, pavadinimu „SPARTA“!

Visi ruošiasi revoliucijai – karui. Dešiniųjų mažiau, tačiau jie turi stiprią ir galingą ideologiją. Kairiųjų gi gyvas velnias. Korupcija, apgaudinėjimai, konspiracijos, tuntai vergais paverstų mirtingųjų… Na, argi ne antras pasaulinis, gerbiamieji? Argi tokiu kūrėjų sprendimu nepasišaipoma iš visos žmonių rasės? Giliai, požemių prieglobstyje gyvuojanti nykstanti fauna ankščiau ar vėliau susiskirsto į frakcijas ir viena kitai paskelbia karą. Toks gyvenimas.

Burleskas

Vienoje metro stočių, pavadinimu „Teatras“, su draugeliu iš komjaunuolių sąjungos, užsukome pažiūrėti vietinio vaidinimo. Žmonės kalba, kad kiekvienas, gyvenantis metro požemiuose, privalo prieš mirštant pamatyti „Teatro“ pasirodymą. Atsistojau pirmoje eilėje. Atsidengė raudonos užuolaidos ir prieš mane šoko gal dešimt pusnuogių burlesko šokėjų. Visos kaip viena skėsčiojo ir mosikavo kojomis. Vyrai plojo ir šaukė „Valio!“. Po to į sceną nužengė maestro su garmoška… pfu… akordeonu. Vėliau dar vienas – šįsyk su gitara. Dar parodė numerį, kur žmogus prisijaukinęs peraugusią žiurkę su ja krečia visokius fokusus marokusus.

Itin įsiminė scena, kurioje aš turėjau ieškoti vieno žmogaus, to pačio iš komjaunuolių sąjungos, kuris gi mane buvo išdavęs. Ir, kai jau radau žaltį, prie manęs priėjo tokia pati pusnuogė mergina, kurios šoko „Teatre“. Priėjo ir pradėjo siūlytis, sakė kainą, garsiai kalbėjo. Viskas išsirutuliavo taip, kad norėdamas, jog mano ieškomas komunistas mūsų neišgirstų, rankomis užčiaupęs prostitutės burną įlindau kartu su ja į tamsų kambarėlį. Na, tada pasigirdo nuostabi muzika (labai rekomenduoju pasiklausyti visą „Metro: Last Light“ garso takelį) ir pamačiau gražų šokį. Po to vėl. Ir vėl. Ir vėl. Tada pritrūkau pinigų ir ėjau išsikeisti iš kulkų. Grįžau ir vėl klausiausi gražios muzikos ir stebėjau viliotinį.

Švinas

Kaip ir pirmoje dalyje, nuolat jausti kulipkų stygius. Yra keletas tokių vietų, kuriose nėra žmonių rasės taikinių. Na, kad ir žaidimo viduryje esančiose katakombose. Ten jūsų laukia antras bosas. Prieš kovą su juo guli lavonas su švino atsargom, tačiau jų gali ir nepakakti. Taigi, rekomenduočiau kiekvienąkart užsukus į metro „miestelį“ užsiprekinti švino, nes jo, patikėkite, tikrai prireiks. Beje, pačios kovos su bosais, kaip ir didžiojoje dalyje kitų žaidimų, įgyvendintos prastai. Kovoti su jais neįdomu ir nuobodu, o švino jie ryja absurdiškai daug. Ne, kovų su bosais „LL“ išvis galėjo ir nebūti…

Autentika

Tamsiuose, žmonių prigrūstuose metro tuneliuose knibžda gyvenimas. Žmonės skaito, geria, miega, valgo, mylisi. Vaikai žaidžia, moterys linksmina vyrus. Beje, skaito jie dažniausiai Glukovskio „Metro“ sagą. Na, gi įdomus kūrėjų sprendimas pareklamuoti knygą!

Vaikštant po metro stoteles, labai įdomu prieiti prie žmonių ir klausytis, ką jie porina. Čia kaip kokiam „Raganiuje“ – pilna smulkmenų, kurios nėra brukamos, tačiau jos yra ir nuteikia maloniai. Be dialogų, čia apstu ir kitokių garsų, kurie sukurti taip tikroviškai ir įtikinančiai, kad kiekvienam knygų fanui turėtų sukelti ekstazės priepuolius. Tai ir tolumoje esančių pabaisų kriokavimai, šautuvų skleidžiami garsai, žmonių riksmai ir keiksmai, Artiomo kvėpavimas su dujokauke. Beje, problema, egzistavusi pirmojoje dalyje išspręsta – dujokaukės filtrų pritrūksta daug rečiau. Man jų pritrūko tik kartą ir vien dėl to, nes nesistengiau rinkti visko, ką randu. Iš kitos pusės, daugelis pirmosios dalies fanų gali užskaityti tai kaip minusą, nes dėl to žaidimas tampa daug lengvesnis. Aš juos suprantu. Pats pykčiau, jei „Dark Souls 2“ taptų lengvas.

Beje, yra lygis, kur reikia vaikščioti po apleistus daugiabučius, lyjant lietui. Kartas nuo karto mums kažkas pasivaidena. Lipame laiptinėmis, sienos išpuvę, aplink nė gyvos dvasios, viskas tarsi išmirę – tikras „Silent Hill“! Išties, aplinkos, grafika ir garsai tokie įspūdingi ir įtikinantys, kad nuo žaidimo yra sudėtinga atsitraukti.

Tamsus

Yra toks padaras, panašus į beždžionėlę iš „The Darkness 2“, kuris nuo pat žaidimo pradžios mums vaidensis, po to paaiškės, kad mes esame su juo kažkaip dvasiškai susiję. Didelį gabalą žaidimo teks būtent jo ieškoti. Vieni mano, jog jis gali sunaikinti žmoniją, kiti, kad jis gali padėti. Kaip aš supratau, tamsieji – tai po apokalipsės susikūrusi nauja, daug galingesnė rasė. Kai galiausiai prisikapstysite prie tamsiojo, jums bus suteikta ne vien jo palyda pagrindinio tikslo link, bet ir jojo mistinės galios, kurios pagelbės kovose prieš ordas nedraugiškai nusiteikusių pabaisų. Beje, šiuo atveju, žmonės irgi pabaisos.

Verdiktas

„LL“ laukiau pakankamai seniai ir kai jis pasirodė, puoliau prie jo kaip mažas vaikutis prie mamos krūties. Deja, pienas šį kartą buvo kiek kitokio skonio – kažkoks saldžiarūgštis. Privalau pasakyti, kad žaidimas, mano nuomone, yra per trumpas. Jame yra vos 2 skirtingos pabaigos. Taip pat, jame, kaip jau supratote, yra nemažai tik suaugusiems skirtų vaizdų. Dabar galvoju, ir nesugalvoju, kam galėčiau rekomenduoti „LL“. Taip, jis nušlifuotas beveik tobulai, tačiau kartais pakimbančios tekstūros gali atbaidyti išrankius žaidėjus. Erotinės scenos gali atbaidyti jaunąją auditoriją. Hm, žaidimą skirčiau nebent knygos, „S.T.A.L.K.E.R.“ fanui, užkietėjusiems romantikams ir geros atmosferos mėgėjams. Gaila, tačiau „LL“ nepadarė jokio stebuklo. Tai tik dar viena klišių pilna, gražiai atrodanti šaudyklė nuostabiame pasaulyje. Jame yra daug labai įsimintinų scenų, tačiau jos visos yra per trumpos. Bet kuriuo atveju, manau, kad „LL“ privalo išbandyti kiekvienas save gerbiantis žaidėjas. Jei ne pabandyti išgyventi post-apokaliptinėje Maskvoje, tai bent susipažinti su šiuolaikinėm grafikos tendencijom.