Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/07. Teksto autorius: JcDent

Įveikei abu Chronicles of Riddcik, o kiti pasiūlymai nepatenkina Tavo noro daužyti žmones pirmo asmens žaidime? Į pagalbą skuba Zeno Clash! JcDent

Indie šiaip nėra pats geriausias dalykas, kurį gali pasakyt apie žaidimą. Nepaisant to, kad visi šnypščia ant didelių studijų, jog šios kuria ne meną, o – stebuklų stebuklas – pasipelnymo objektus, ne visa nepriklausomų kūrėjų produkcija yra pranašesnė. Aišku, kartais jie pateikia geresnių idėjų ar įdomesnį siužetą, tačiau techninė pusė kiek atsilieka. Ir štai pasirodė Zeno Clash, sukurtas nepriklausomos studijos iš Čilės Ace Team, kurioje dirba tik trys broliai.

Žaidimas vyksta Zenozoiko pasaulyje, kurį galima palyginti su „Vorų pasauliu“ ar Timeshift: tai primityvi civilizacija, kurioje yra šiokių tokių technologijų bei magijos, o senojo pasaulio griuvėsiuose riba tarp pastarųjų išsitrina. Herojus, žaviai atrodantis laukinis Ghatas (įstabiai įgarsintas ir turi tatuiruotę ant veido), ką tik užmušė Tėvą–motiną — jį pagimdžiusį ir didelę giminę sukūrusį padarą. Niekam nežinant, kodėl Ghatas susipyko su Tėvu–motina, jį vytis pradeda jo broliai ir seserys, tarp kurių yra ir paukščiažmogis, ir milžiniškas barsukas–virėjas. Herojus, padedamas raguotos merginos Deadre, mėgina pabėgti. Jis lekia per dykumas ir miškus, kuriuose gyvena išprotėję laisvieji korvidai. Vienu jų kadaise buvo ir Ghatas. Kartu jie pasieks pasaulio kraštą… Tiesiogine prasme.

Be filmukų, žaidime iš esmės reikia tik kautis. Dažniausiai rankomis. Ir, kitaip nei, pavyzdžiui, Oblivion, čia veikia artimosios kovos sistema: galima blokuoti, vengti, kontratakuoti ir smogti keliu į galvą. Daug smagiau nei spaudyt pakaitom du pelės mygtukus, kol priešininkas nukris. Be to, kaip ir X–Men Origins: Wolverine, šis žaidimas tikrai gali pasigirti klaviatūrai nuostabiai pritaikyta kautynių sistema. Aišku, ne visą darbą teks atlikti kumščiais. Dar yra keturi šaunamieji ginklai, atrodantys keistai (dviejų šūvių arbaletas, užtaisomas kaukolėmis), tačiau su nesibaigiančia amunicija, tik užsitaisyti reikia. Tiesa, dauguma kovų vyksta labai nedidelėse (ir vaizdingose) vietovėse, todėl priešas gali lengvai nuginkluoti ir pats apšaudyti. Dar yra šaltieji ginklai — kūjis ir kaulo kardas (didelis kaulas su rankena), skirti mušti keliems didesniems priešams. Juos nukovus ginklas dramatiškai sulūžta, o rankoje lieka tik rankenos strampas.

Tiek filmukuose, tiek kovų metu matomos gražios, siurrealistinės aplinkos. Kelionė kanalizacijos vamzdžiais, plaukimas iš pasaulio krašto, kova prie milžiniško krantan išmesto banginio (kartais nušaunant įžūlų krabą) — viskas atlikta nuostabiai Source varikliu, nors mūsų akis jau nubučiavę Cry Engine ir Unreal Engine 3. Veikėjai detalizuoti ir gražūs (bent jau bendrais bruožais — vienas iš giminaičių vietoje šalmo užsidėjęs puodą), kaip ir visokie padarai. Ir postapokaliptinės aplinkos su dykumoje stovinčiais bokštų griuvėsiais, ir pelkėse iš kažkur į kažkur nutemptomis grandinėmis.

Įgarsinimą galima irgi pagirti, ypač Ghato, Tėvo–motinos ir Golemo. O tekstai parinkti itin aštrūs ir kupini juodojo humoro. Šautuvų garsai skamba kiek keistokai, bet čia yra keistas pasaulis. Muzika nuostabi, ypač pradiniame meniu, — agresyvi, energinga. Garsai neretai tinkamai papildo žaidimo atmosferą.

Jei tai būtų kokio industrijos giganto žaidimas, būtų galima leptelti „trumpas“, „tiesiškas“, „būtų geras RPG“. Bet čia yra mažos, nepriklausomos kompanijos meilės vaisius, toks naujas, šviežias ir unikalus, kad šitokius menkus dalykus drąsiai galima atleisti. Perfrazuojant vieną Ghato ir Deadre pokalbį apie korvidą:

— Kodėl jis tai žaistų?

— Kodėl gi ne?