Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/08. Teksto autorius: Kyo

Turbūt negerai pradėti rašyti apžvalgą nuo savęs, bet aš paprasčiausiai negaliu susilaikyti. Taigi, man labai patinka tiek sėlinimo, tiek RPG žanrų žaidimai, tačiau dar niekada nemačiau ir juo labiau nežaidžiau žaidimo, kuris būtų šių dviejų žanrų samplaika. Tai yra išties neįprasta, netikėta ir… labai ambicinga. Ir greičiausiai todėl dabar labai apmaudu, kad kūrėjai viso žaidimo kūrimo proceso metu tik tą savo ambicingumą ir puoselėjo, o pamiršo, kaip turėtų atrodyti išbaigtas ir pardavimui paruoštas produktas. Žinoma, įvairiausi užsienio ir net Lietuvos žaidimų kritikai jau netruko priminti tai kūrėjams savo negailestingais balais ir komentarais, tačiau aš kaip visada svyruoju. Kad ir kaip smarkiai mano kaip žaidėjo sąžinė būtų paminta, negaliu teisti už ambicijas ir besąlygiškas žmonių pastangas tą ambicingumą puoselėti.

Obsidian Entertainment yra vieni iš tų žaidimų kūrėjų, kuriuos aš gerbiu ir vertinu. Nesakau, kad anksčiau labai žavėjausi šios studijos kūriniais, kurių ryškiausi yra Star Wars: Knights of the Old Republic II The Sith Lords ir Neverwinter Nights 2, bet studiją gerbiu. Daugiausia turbūt dėl to, jog Obsidian Entertainment kukliai įsispraudusi tarp visiems gerai žinomų rinkos gigantų (BioWare, Ubisoft), kurie vos ne diktuoja visiems savo taisykles, sugebėjo išlaikyti individualumą ir sukurti žaidimą, kuris visiškai negali konkuruoti su kitais savo technine kokybe, bet lengvai patraukia žaidėją ambicingu žaidimo procesu ir istorija. Ir štai priartėjau prie kritinio šios apžvalgos taško: jeigu manai, kad svarbiausia žaidimuose — grafika ir žaidimo procesas, o ne ambicijos ir siužetas, ramia sąžine versk kitą puslapį ir niekada nesigręžiok atgal, nes priešingu atveju tai, ką perskaitysi toliau, Tau nepatiks.

Nebėra džeimsų bondų ir bornų

Tikrai nepulsiu narplioti visų slaptųjų organizacijų, parengiančių pačius kiečiausius šnipus pasaulyje, susikūrimo ir egzistavimo klausimų. Daug lengviau pasakyti, kad Alpha Protocol paprasčiausiai yra viena tokių organizacijų. Apie ją nežino niekas, išskyrus tuos, kurie atsakingi už valstybės vidaus saugumą. Arba tuos, kurie visada viską žino ar suuodžia. Realiai tokios organizacijos yra visiškai bevertės, nes jos egzistuoja vien tam, kad likviduotų problemas, bet kol pradinės problemos likviduojamos, atsiranda dešimtys naujų. Tai lyg kova su vėžiu, kuris kartą atsiradęs žmogaus organizme plinta ir galiausiai sunaikina žmogų. Lygiai tas pats šiuo atveju įvyksta ir su Alpha Protocol organizacija, kurios tam tikrą gyvavimo tarpsnį ir saulėlydį žaidėjas stebi pats dalyvaudamas jos veikloje.

Žaidėjui čia paskiriamas agento Maiklo Tortono vaidmuo. Koks tai agentas — visą laiką žavingas ir niekada eilinės apkabos kišenėje neieškantis Džeimsas Bondas ar snukiadaužio specialistas Bornas — Tu pasirenki pats. Organizacijai visiškai nesvarbu, jai paprasčiausiai verkiant reikia naujo darbuotojo, kuris būtų pakankamai kietas, kad išsiaiškintų tikslią teroristinės organizacijos Al–Samad lyderio Šahydo buvimo vietą ir jį likviduotų. Tačiau po netikėtos akistatos su teroristų lyderiu ir pirmos moralinės dilemos žaidėjas verčiamas gerai apsvarstyti savo tikruosius tikslus. Labai greitai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir agentas Maiklas Tortonas atsiduria už įstatymo ribų. Jam greitai į pagalbą ateina viena Alpha Protocol darbuotoja ir kartu jie pradeda rinkti informaciją bei pažindintis su žmonėmis, kurie galbūt galėtų atsakyti į esminius klausimus, iškeltus… Žodžiu, pasiruošk eiliniam nuotykiui „kas ką iš tikrųjų pakišo?“, kuris visa galva pranoksta visus panašius.

Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis

Vienas labai svarus žaidimo minusas yra tikrai nepakankama vietovių, kuriose atsiduria Maiklas Tortonas, įvairovė. Taip, Alpha Protocol išties leidžia pasibaladoti po pasaulį, tačiau tas baladojimasis apsiriboja keturiomis valstybėmis. Be Alpha Protocol būstinės, aplankysi Saudo Arabiją, Rusiją, Italiją ir Taivaną. Viskas. Mažoka? Tavo problemos. Prisipažinsiu, man irgi buvo maža, ypač turint omenyje faktą, kad Italijoje viskas pasibaigia dar prieš prasidedant… Aišku, visose kitose vietovėse Tavęs laukia ne viena misija, bet jas įveikti nėra sunku ir jos ilgai netrunka.

Maža to, misijos turi įkyrią savybę kartotis. Laimei, žaidimo veikėjai visomis keturiomis stengiasi nubaidyti monotoniją ir nukreipti Tavo dėmesį į siužetą. Labiausiai iš visų vietovių man patiko Rusija, nes kažkaip pasirodė, kad visos misijos čia buvo logiškiausiai susietos tarpusavyje ir jų įveikimas suteikė daugiausia malonumo. Taip pat man atrodo, kad Rusija buvo ir daugiausiai misijų turinti vietovė… Užtai Taivane žaidėjas susipažįsta su vienu geriausių šalutinių veikėjų žaidimų istorijoje, kad ir kaip nekuklu būtų taip sakyti. Todėl daugiau nieko ir nesakysiu — pamatysi pats.

Aš Maiklas ir per sekundę galiu užsiauginti barzdą

Pakankamai dinamiška ir smagi žaidimo savybė yra galimybė pagal savo poreikius keisti Maiklo Tortono išvaizdą, tačiau kai tik įsismagini, staiga supranti, kad ši galimybė labai jau ribota. Pavyzdžiui, gali pasirinkti, kokie bus agento plaukai ar barzda, bet tų pačių plaukų bei barzdos tipų pasirinkimas labai skurdus. Tas pats skurdumas juntamas ir renkantis akinius bei kitus aksesuarus, todėl netikėtas džiugesys, kad galėsi koreguoti pagrindinio veikėjo išvaizdą, labai greitai perauga į nusivylimą. O nusivylimas jaučiamas viso žaidimo metu, nes skirtingose vietovėse Maiklui suteikiamas priėjimas prie tose vietovėse įrengtų slaptaviečių su padoraus dydžio televizoriais, kompiuteriais, lovomis, vonios kambariais ir t. t. Ir būtent vonios kambariuose galima vis pasikeisti išvaizdą, tačiau žinodamas, kad daugiau išvaizdos koregavimo galimybių neatsirado, vonios kambarius aplenksi ratu.

Tai kaip čia sėlinimas susietas su RPG?

Kad ir kaip būtų keista, Alpha Protocol nuo Švarcnegerio iki Semo Fišerio — vienas žingsnis. Tačiau būk labai atsargus rinkdamasis tai, ko nori iš žaidimo. Jeigu nori įprasto veiksmo žaidimo (šioje srityje Alpha Protocol visai sublizga), tai nesigręžiodamas atgal gerink automatų valdymo sugebėjimus ir veikėjo sveikatą, o uždirbtus pinigus išleisk patiems sunkiausiems šarvams. Atlikus tokias modifikacijas agentas Maiklas Tortonas atrodys kaip universalus karys, tačiau įveikti žaidimą žaidžiant jį kaip eilinę trečiojo asmens šaudyklę bus lengviau nei sviestu ištepti duonos riekę.

Tik viena nedidelė problema. Kad ir kaip gerai išeina žaisti Alpha Protocol tokiu principu, jis nebuvo sukurtas kaip trečiojo asmens šaudyklė. Tai — sėlinimo žaidimas ir kūrėjai visomis išgalėmis stengiasi šį faktą įkalti žaidėjui į sąmonę, tačiau kalk nekalęs — jeigu gerinai automatų valdymo įgūdžius ir sveikatą, niekaip nebūsi tinkamas sėlinti ir visos Tavo pastangos pasibaigs skaudžiai bei negailestingai. O jei nuo pat pradžių nori sėlinti… Tada būtina nuo pat pradžių tobulinti atitinkamus dalykus: pistoleto valdymą, patį sėlinimą ir techniką, palengvinančią įsilaužimą į sistemas (apie tai šiek tiek vėliau).

Ar tai daryti smagu? Na, tai jau kitas klausimas. Pavyzdžiui, tobulinant sėlinimo sugebėjimus, Maiklas ilgainiui išmoks kuriam laikui tapti visiškai nematomas ir taip prabėgti pro priešus netgi būdamas jiems po nosimis. Na, man tai panašiau į sukčiavimą, o ne į sąžiningą žaidimą, kuriame reikia sėlinti apgalvotai (į galvą kaip puikus pavyzdys vis lenda praeitame numeryje aprašytas Splinter Cell: Conviction).

Vienas patikrintas būdas susigadinti ir taip pakrikusius nervus

Tikrai norėčiau pasispardyti su kūrėjais dėl mini žaidimų įtraukimo, kuriuos žaisti privalėsi kiekvieną kartą, vos tik teks kur nors įsilaužti. O tą daryti prisieis nuolat, ypač į įvairius kompiuterius. Galiu iškart pasakyt, kad mini žaidimas, kuris įsijungia mėginant įsilaužti į kompiuterį, — tragiškas. Vos pradėjus jį žaisti, paleidžiamas laikmatis (laikas labai ribotas), o žaidėjas tuo metu turi milžiniškoje matricoje atitaikyti dvi kodų eilutes. Nespėji — įsijungia aliarmas, subėga visi netoliese esantys kareiviai ir visus juos išguldai automatu. Tie, kuriems vykdai misiją, pyksta ant Tavęs, o Tu, savo ruožtu, pyksti ant kūrėjų, nes per jų sukurtą nesąmonę esi verčiamas žaisti ne taip, kaip galbūt planavai.

Tik žaidimo pabaigoje aš suvokiau, kad galima tobulinti tam tikrą sugebėjimą, kuriuo pasinaudojus kur kas paprasčiau įsilaužti. Bet vėlgi… Kurių galų man tobulinti šį sugebėjimą, jeigu aš mieliau norėčiau patobulinti šaudymo pistoletais ar automatais įgūdį? Kūrėjai paprasčiausiai sukūrė sugebėjimą, kurį per prievartą reikia tobulinti aukojant kitus sugebėjimus vien tam, kad galėtum be problemų įsilaužinėti į kompiuterius. Na, nieko nepakeisi. Laimei, kiti mini žaidimai yra kiek paprastesni, pavyzdžiui, spynų nulaužinėjimas arba aliarmo išjungimas (nors ir šis antroje žaidimo pusėje perauga į kažką nesuvokiamo). Patikėk manimi, dėl tokių dalykų išties sunku rasti bendrą kalbą su Alpha Protocol, todėl manau, kad tikrai ne vienas žaidėjas nusispjaus į šį žaidimą ir žais ką kita. O gaila. Kai užsidengi delnais akis prieš visus erzinančius ir tiesiog kvailus žaidimo trūkumus, prasideda fantastiškas nuotykis, kuris įsimins ilgam.

Žaidimas, privertęs mane prisiminti

Labai apsidžiaugiau, kai belakstydamas Rusijos lygiuose staiga prisiminiau vieną mėgstamiausių savo žaidimų — Cold Winter. Tai buvo pirmojo asmens šaudyklė, dienos šviesą išvydusi dar 2005–aisiais metais konsolėse Xbox bei PlayStation 2. Mane žaidimas sužavėjo visomis įmanomomis prasmėmis, tačiau techniškai tai buvo atgyvena ir eilinė šaudyklė. O kas tada traukė žaidimą? Nuostabiai, nepaprastai gerai sukurta istorija. Žinai, panašiai yra ir Alpha Protocol… Žaidimo paveikslėliai atrodo visiškai baisiai, bet kai pažaidi kelias valandas… Tai kažkas tokio.

Galėčiau valandų valandas rašyti apie Alpha Protocol veikėjus, kurie tiesiog idealiai primena įvairius personažus iš kino filmų. Kiekvienas — atskira asmenybė, turinti charakterį ir polinkių. Su kiekvienu privalai šnekėti vis kitaip ir čia atsiskleidžia visas Alpha Protocol dialogų sistemos grožis. Nors, kita vertus, tas grožis beveik pasiskolintas iš serijos Mass Effect. Sugebėjimų tobulinimas čia taip pat skausmingai primena šią savybę pirmojoje Mass Effect dalyje. Bet tai nereiškia, kad Alpha Protocol nesuteikia visam tam, ką pasiskolino, individualumo ir savotiško braižo, kuris, tiesą sakant, ir verčia žaisti žaidimą, o vėliau apie jį kalbėti draugams. Maža to, žaisdamas aš aiškiai suvokiau, jog praeis kelios savaitės, pasibaigsiu darbus ir žaisiu Alpha Protocol iš naujo ir tas antras kartas man bus ne ką mažiau įdomus už pirmą, nes tai žaidimas, kuriame žaidėjo pasirinkimas ir eiliniai pokalbiai su veikėjais daro milžinišką įtaką istorijos plėtojimuisi.

Tiems, kas neišdrįso paspausti „delete“

Spaudžiu dešinę visiems, kas ištvėrė (ar dar tik ištvers) pirmuosius Alpha Protocol lygius ir sugebėjo didžiulėmis valios pastangomis užsimerkti prieš žaidimo trūkumus, nes žaidimas, kad ir koks būtų neišbaigtas, „veža“. Jį žaisti yra vienas malonumas ir nors kartais nusikeiki, vis tiek tą suvoki. O ar verta čia kalbėti apie tikrai prastą grafiką? Apie greitai užmirštamą garso takelį? Apie iki galo neišplėtotas veikėjo klases? Nemanau. Geriau kaip ir kitus kartus pakalbėkime apie tai, koks geras ir nepriekaištingas yra veikėjų įgarsinimas, kokie spalvingi ir skirtingi yra patys veikėjai ir kokia vis dėlto liūdna, netikėta, bet neišvengiama žaidimo atomazga. Oho. Tu vis dar skaitai? O veltui…