O, tiesiog būna žaidimų,apie kuriuos net kalbėt nereikia, tik užtenka pasakyt: „Jis visai nieko, gali drąsiai pabandyt, jei nori pastūmt laiką ir tiesiog taškyt miniatiūrinius žmogeliukus non-stop laikant kairį pelės klavišą“. Guerilla Bob būtent toks ir yra.

Tai vienas iš tų žaidimų, kurie buvo perkelti iš mobilaus į PC platformą, tad nieko stebuklingo ir sudėtingo tikėtis nereikia. Tačiau tai smagus, originalumu ir prerijomus trenkiantis žaidimas. Kodėl prerijomis? Na, tiesiog pagrindinis veikėjas yra buvęs karys, kietas vyras, visada su cigaru burnoj. Net jo gyvybių stulpelis yra vienas didelis cigaras. Bobas vaikščioja po dykumą norėdamas atkeršyti vaikystės draugui John Gore, kuris sutrypė jo kareivišką garbę.

Turbūt labiausiai šiame žaidime man patiko nusiteikimas. Tai tarsi tų kietų filmų parodija, kur vienas veikėjas sugalvoja atkeršyti ir išguldo didžiąją dalį miesto mafijos. Žaidime, kaip ir tuose filmuose, Bobas taip pat guldo priešus eilėmis, kurių, tiesą pasakius, yra laaabai daug. Ir nereikia pamiršti, kad aš, įdomumo dėlei, pasirinkau tik Easy, nes buvo galima rinktis tik tarp pastarojo ir Hard. Turiu pasakyt, kad tokia priešų gausa, kitais atvejais gal ir būtų pateisinamas dalykas, bet šiame žaidime tai labai suknistas reikalas, nes čia turi brautis po centimetrą, ne, ką aš,po milimetrą, kad nusigautum iki palapinės, iš kurios ir lenda visi priešai.

Taip, dėl to žaidimas tampa labai linijinis, net linijiškesnis už mano pamėgtą Dead Space 2 (juokitės kiek norit!). Pati aplinka tai labai maloni akiai, visai norėtųsi pažiūrėti, kas ten darosi už vieno ar kito pastato, tačiau priešai pradeda lįsti iš naujo, jei tik pažengi kelis centimetrus atgal. Tad bet koks stebėjimas tampa neįmanomu.

Kita vertus, kaip jau sakiau anksčiau, man tai kažkodėl priminė parodiją, o kur gera parodija, ten dažnai būna ir ironija. Aišku, aš gal interpretuoju savaip, tačiau tokios minties man neleidžia atsisakyti ir tie mini klipukai, kurie pristato naujus priešus ir jų super galias (pavyzdžiui, bičą, kuris nešiojasi statinę degaus skysčio ir susprogdina jį prie Tavęs. Arba bičą, kuris bet kada gali Tave padegti!).

Tik tiek, kad Guerilla Bob yra labai trumpas(aišku, ne toks trumpas, kaip Lylian: episode one, kurį galima pereit per 15-20minučių), manau, kad vidutiniškas žaidėjas užtruktų apie valandą. Nors yra septynios misijos su tam tikru bosu gale, tačiau tą bosą sunaikint dažnai būna lengviau nei tą pačią mano anksčiau minėtą palapinę, iš kurios lenda visi keršto reikalaujantys bičai.

Na, žaidimo trumpumas šiuo atveju pasiteisina. Nors lygių yra tik septyni, tačiau jie yra labai panašūs: atsirandi, pražudai kelias bangas bičų, prasibrauni pro vartus, prasiskini kelią pro jau daugiau nei kelias bangas bičų ir tada keli vartai, dar kelios bangos bičų… Ir bosas!

Tačiau tik nepradėkit galvoti, kad aš labai peikiu žaidimą! Jis tikrai geras, labiausiai man patiko grafika! Ne tik Bobas, bet ir visi jo priešai yra nuostabiai mielai sukurti, na kaip čia išsireiškus be mergaitiškų cyplių balsų(manau, jau ir taip supratot?)? Labiausiai man patiko naujų veikėjų pristatymas, jie iššoka į ekrano priekį, tampa kietais piešinukais ir po apačia parašomas vardas…. Na super jėgiškai!

Tad šiam žaidimui aš kol kas randu tik vieną, gaila, ne lietuvišką terminą – heart warming. Žiauriai kietas, smagus, aišku, su savais minusais, be to, veikėjai man kažkodėl neįsiminė, tačiau aš jį vis įsijungiu, kai noriu išlieti visą pyktį, jei vėl nepasiseka su Išminuotoju.

„Guerilla Bob“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!