Kas jau kas, bet „RPG“ terminas šiomis dienomis yra naudojamas ir ten, kur jo visai nereikia. Atrodytų, dabar „RPG“ etiketę galima klijuoti bet kam, kas turi kažkokį „grindinimą“, kapeikų rinkimą ir keleto daiktų pirkimą. Ir visai nesvarbu, kad visais kitais įmanomais aspektais žaidimas tiesiog lėkštas. Bet lyg dar būtų maža to, jis save gretina su pačiu pragaro valdovu Diablo (taip, taip, žinau ką pasakysit, aną grynu RPG taip pat nelabai galime vadinti) ir kažkokiu Zelda. Tai – „Hail to the King: Deathbat“.
Aišku, greičiausiai didžiosios žaidimo dalies aš taip ir nesuprasiu, nes visas šis „Deathbat“ reikalas sukasi apie kažkokią „Avenged Sevenfold“ grupę, jos dainų žodžius, ar kitas paslėptas nuorodas, kurias, greičiausiai, supras tik užkietėję fanai. Galbūt, produktą geriau įvardinti, kaip išskirtinai skirtą šios grupės fanams? Bet net tuo atveju, viduje esantys garso takeliai jau pirmosios minutėmis pradeda atsibosti, nes tai – besikartojantys, į „zilitono“ laikus nukeliantys pypsėjimai.
Vos tik įsijungęs žaidimą, pirmiausiai savęs paklausiu: „negi portas?“. Trumpas „google“ davė tikslų atsakymą: „taip, tikrai portas“. Iš tiesų, nuo to žaidimas kenčia net keliose vietose. Pirmiausiai tai, kad paspaudus „esc“, žaidimas tiesiog užsidarys. O tai greičiausiai nutiks dažnokai, jei esate visus žaidimų meniu uždarinėti būtent „esc“ klavišu.
Tuomet turime likusią dalį, kuri pritaikyta greitiems (gal labiau patogiems) paspaudimams pirštais. PC versijoje, pavyzdžiui, pasirinkti norimą zoną pavyksta tik iš kelių kartų, dialogo tekstus sukti galime tik paspausdami konkretų žymeklį, o gyvybes ir maną atstatančios bonkutės išgeriamos tik atsidarius jų meniu, arba paspaudžiant pelės klavišu (jokių sutrumpinimų klaviatūros skaičiukais). Apskritai, žaidime taip pat negalėsime keisti nei rezoliucijos, nei kitų grafinių efektų, nei reguliuoti garsų.
Vienas geresnį įspūdį palikusių „Deathbat“ dalykų – žaidimo istorija. Nors čia nerasime jokių dialogų, pasirinkimų, visas istorijos „concept‘as“ pasirodė ganėtinai įdomus. Na, bent jau tiek, kad priverstų dabar papildomai neieškant atsimint, apie ką viskas veiksmas. Tad per daug nesiplečiant į šalis, viskas vyko taip: buvo trys dievai, kurių du manė, kad spaudžiama bėdų, žmonija vis tiek jas įveiks. Trečiasis, gi, manė priešingai. Norėdami įrodyti savo tiesas, dievai susilažino ir sukūrė pasaulį. Iš pradžių atrodė, kad žmonijai bus šakės, bet gimė herojus. Trečiasis, nenorėdamas pralošti, herojų pašalino ir vietoj jo pasodino jo piktąjį kloną. Kitu du dievai pamatę apgavystę, prikėlė, dabar jau gerokai apipuvusį gerąjį herojų, kad šis galėtų nugalėti savo dvynį. Žinoma, apipuvėlį teks valdyti būtent mums.
Pats žaidimo procesas yra labai paprastas. Aišku, žinodami jog tai pirmiausiai mobiliai sistemai skirtas žaidimas, kažko labai, labai didelio tikėtis būtų nerealu. Taigi, čia nerasime jokių mandrų įgūdžių, lygių kėlimų, talentų dėliojimų, daiktų su įvairiais atributais ir kitų, visiems „hack and slash“ tipo žaidimams būdingų dalykų. Tiesa, viso žaidimo metu galėsime įsigyti bene 7 skirtingus ginklus, kuriuose net nebus nurodyta jų daroma žala, o tik skaičiukai, kiek papildomų gyvybės ir manos taškų jie prideda. Maža to, tikėtina patys gilingiausi ginklai kainuos solidžią pinigų sumą, tad norint juos įsigyti, žaidime teks praleisti ne vieną valandą, neveikiant nieko kito, kaip tik renkant monetas.
Kaip jau sakiau, veikėjas neturės jokių įgūdžių ir apsiribos ginklo švaistymu, maigant vieną palės klavišą. Na, o tai iš pačių pradžių pasirodys itin nuobodus procesas, nes kai kuriuos priešus patiesime tik iš 4 ar daugiau smūgių. Lyg būtų maža to, kiekvienam lygiui suteikiamos vos keturios solidžios gyvybės, kurios išnaudojamos gyvybių stulpeliui pasiekus 0. O tai reiškia jog tikrai nenorėsime praleisti net pačios menkiausios atakos. Aišku, gyvybės galima atstatyti tiek randamais „burbulais“, tiek atitinkamais gėralais, nusipirkti didesnį bendrą gyvybių taškų rezervą, bet pastarųjų kainos yra nemenkos, tad reikia pasirinkti, ko labiau norime: kelis lygius pakentėti, pamirti ir susirinkti pakankamai aukso, kad nusipirkę galingesnį ginklą jau su mažesnėmis problemomis pereitume lygį, ar sukandus dantis veržtis darant mažesnę žalą ir, tikėtinai, užtrunkant ilgiau.
Tiesa, žaidime „Deathbat‘as“ taip pat galės leisti magiją, o pastaroji kaitaliosis priklausomai nuo valdomo ginklo. Vienu atveju veikėjas kumščiu trenks į žemę, padarydamas didelę žalą aplink esantiems priešams, kitu – aplink jį tam tikrą laiko tarpą suksis kirvių sūkurys. Deja, dėl kvailoko valdymo, magija pataikyti bus ganėtinai sunku. Bet jei pataikysime – silpnesni bosai grius nuo vieno smūgio.
Žaidimas taip pat negali pasigirti savo lygių dizainu – lyg vienas pagrindinis vinguriuojantis tunelis, su keletu išsišakojimų, vedančių prie sunkiau pasiekiamų skrynių. O, galbūt, tokiu paprastu išdėstymu reiktų džiaugtis, nes žaidime nėra žemėlapio. Iš pradžių viduje eantys spąstai nudžiugina, nes suteikia daugiau įvairovės, bet žaidimui gerokai įpusėjus tie patys „variantėliai“ pradeda pabosti.
Iš tiesų, net neįsivaizduoju, kodėl šis žaidimas buvo perkeltas į PC platformą. Jei „Deathbat“ būčiau apžvelgęs kaip būtent mobiliai platformai skirtą žaidimą, daugumą šių trūkumų būčiau tiesiog ignoravęs (nes, nu, telefoninis žaidimas). Tikrai nesmagu, kuomet PC versijoje tenka kentėti nuo telefoninių subtilybių. Padėjus techninę pusę į šalį, žaidimas taip pat neblizga: pasikartojantys garso takeliai (taip ir nesupratau, kodėl grupė, pavyzdžiui, negalėjo sukelti viso savo albumo, ar bent kompiliacijos), prastos animacijos, jokio gylio nebuvimas ir visuose lygiuose žiovauti verčiantis „hack and slash“ procesas. Laimei, žaidimo kaina atitinka jo kokybę. Nuo itin žemo įvertinimo žaidimą gelbsti faktas, kad (jei tikėsime kreditais) prie jo dirbo vos 3 žmonės.
