Siužetas

Nelabai senai, tačiau kažkur toli Galaktikoje iš niekur į taikią Eses Minnobah planetą nukrito kosminis laivas. Tame laive pasirodo būta gyvo padaro. Gyvo padaro, kuris nė nenumanė, kaip pakeis likimą. Šio herojaus rolėje žaidėjas ir atsiduria. Tebūnie jis vardu būna Nabas. Nabas, su kosminiu laivu nukritęs į Eses Minnobah, susitinka patyrusį bet jau labai seną kovotoją Yeedo, kuris jam papasakoja, kad šis gali pakeisti visos Galaktikos likimą, kuriai dabar iškilęs didžiulis pavojus. Septyni Raudonieji Medaliai (Red Medal) yra išsibarstę septyniose planetose, ir jeigu kas nors juos sudės kartu – taps visagaliu blogiu. Nabas pasišauna jam padėti sunaikinti šiuos septynis Raudonuosius Medalius ir leidžiasi į tarpplanetines keliones.

Kai Jūs savo konsolėje sprendžiate Galaktikos likimą…

Vos praėjus įžanginiam filmukui – pradedam kurti savo Spore monstriuką. Tas monstriukas ir yra padaras, išlipęs iš nežinia iš kur nukritusio kosminio laivo. Pirmiausia – pasirenkame kūną (įvairūs kūno tipai suteikia atitinkamų privalumų. Pvz pailgas kūnas duoda monstriukui greičio.), po to galines kojas, priekines kojas, žabtus, akis, ir įvairias ataugas, kaip sparnai ar ragai, kurios irgi duoda kažkokių ypatybių mūsų monstriukui. Tiesa – viskas tuo nesibaigia. Po to galima dar sustiprinti monstriuką didinant įvairias kūno dalis ir net patį kūną. Tiesa – didinimas kainuoja. Žaidimo eigoje už Arenose nugalėtus priešus gaunami DNR taškai. Šiuos taškus galima panaudoti užsidedant naujas dalis, kurios reikalauja daugiau taškų, arba tiesiog padidinant senas. Žinoma naujas kūno dalis žaidimo eigoje reikia atsirakinti.

Monstriukas turi šešias tobulinimosi šakas. Tai kandžiojimas, draskymas, spjaudymasis rūgštimi, greitis, gynyba ir ramybė (nusėdėjimas vietoje, gaunant daug smūgių). Padidinus kurią nors kūno dalį, automatiškai sustiprėja viena iš monstriuko ypatybių.

Po šių procedūrų monstriuką galima kaip tik nori nuspalvoti ir duoti ir vardą. Saviškį aš pavadinau paprastai – Nabas.

Vos padėjęs pirmuosius žingsnius ant tvirto planetos grunto Nabas suprato, jog vaikščioti čia bus nepatogu. Ne, ne dėl per didelių kojų. Dėl to, kad pats monstriukas labai jau didelis ne itin plačiame apatiniame Nintendo DS ekrane, ir labai mažai matyti, kas dedasi aplinkui. Vienintelė paguoda – tai visos planetos žemėlapis viršutiniame ekranėlyje, kuriame nurodyti ir laukiantys priešai, vabalai, mini žaidimai ir panašiai. Vos tik priėjęs prie pirmojo sutikto, ir beje, į save panašaus monstriuko, Nabas suprato, kaip čia reikalai sukasi. Pasirodo – kiekvienoje planetoje Nabas turi surinkti 4 Mėlynus Meteorito Gabaliukus (Blue Metheorite Fragment), kad pastarasis būtų įleistas į planetos Areną, kur šis galėtų susikauti su planetos kiečiausiais kovotojais dėl vieno iš septynių Raudonojo Medalio.

Nabo kelyje jam beeinant pasitaikydavo įvairūs monstriukai, kurie jam siūlydavo Mėlynus Meteorito Gabaliukus už pagalbą. O pagalba – išmušti visus vabalus, kad šie nevogtų monstriukų maisto, pro vėjuotą skardį į aptvarą uždengiant nuo stipraus vėjo pravesti kažkokius mažus fermerio gyvuliukus ir panašiai. Tiesa – Mėlynus Meteorito Gabaliukus Nabui pašaliečiai siūlydavo ne tik už pagalbą, bet ir už kovas. Kai kurie, norėdavę patikrinti Nabą, pasiūlydavo jam kovą Arenoje. O už pergalę – Mėlynas Gabaliukas. Nabui belikdavo tik apsispręsti. Sutikti ar ne. Bet jam nebūdavo iš ko rinktis – norint laimėti Raudonąjį Medalį vis vien reikia turėti keturis Mėlynus Meteorito Gabaliukus, nes priešingai Nabas nebus įleidžiamas į Areną kovoti.

O kovos vyksta šitaip: Trijuose ar keturiuose Arenos kampuose startuoja monstriukai, vienas iš jų – jūsiškis. Kovos tikslai būna įvairūs. Tarkime – reikia išlikti 60 sekundžių prieš tris priešininkus, arba vieną monstriuką tris kartus išmušti už Arenos ribų. Įdomumo nesugadinimo dėlei neatskleisiu visų kovų tipų. Tik tiek pasakysiu – oponentai nėra tokie kietakakčiai, ir kovų sudėtingumo lygį pavadinčiau vidutiniškai lengvu.

Tiesa – ne visada už kokią nors pagalbą, ar kovą Nabui buvo atsiskaitoma Mėlynu Gabaliuku. Dar jam už pagalbą atsilygindami monstriukai duodavo vieną kitą papildomą kūno dalį, kurią Evoliucijos Kambaryje Nabas gali prisiauginti.

O Evoliucijos kambarys yra patalpa Nabo kosminiame laive, į kurią įėjęs mūsų monstriukas gali prisiauginti naujas kūno dalis, pašalinti senas, visaip jas padidinti ir panašiai.

Į kosminį laivą, nusileidusį į kokią nors planetą, mūsų Nabas gali grįžti kada tik panorėjęs. Jam įlipant į savo laivą išsaugojamas žaidimas. Šis aspektas man patiko – kiek gi galima su tais checkpoint’ais. O čia kada nori, tada ir išsisaugoji. Tiesa – norint skraidyti į kitas planetas, reikalinga energija, kurios galima gauti iš baterių. Kiekvienoje planetoje bateriją galima rasti Baterijas Mėgstančių Vabalų Lizde (Battery Critters Nest). Gyviai taip lengvai baterijos neatiduoda – užsirauna, ir tenka nuo jų bėgti į savo laivą.

O ką čia spaust reikia, kad Nabas vaikščiotų?

Nieko nereikia spaust! Pasiimi pieštuką, palieti ekraną ir monstriukas eina! Bet, padaryti valdymą vien liečiamuoju ekranu nebuvo gudriausias programuotojų sumanymas. Gal būt jie galvojo – „O, čia Nintendo DS’as, jis turi liečiamąjį ekraną, ir būtina pagrindinį žaidimo aspektą sutelkt būtent į tai!“. Bet po velnių – jie baisiai klydo. Būtų užtekę, kad kryptiniai mygtukai valdytų veikėją, o A, B, X, Y smūgiuotų ir panašiai. Bet ne – dabar kryptiniai mygtukai ir atitinkamai A, B, X, ir Y smūgiuoja, spjaudo rūgštimi, kandžiojasi ir blokuoja, o liečiamojo ekrano pagalba su pieštuku spaudžiant į kurią nors pusę, veikėjas eina. Gal programuotojai galvojo, kad monstriukui tai duos manevringumo. Ir vėl fail’ino – gaunant smūgių krušą iš dviejų arba trijų galingų priešininkų, monstriukas tiesiog sustingsta, ir tas baksnojimas į kurią nors ekrano pusę pasidaro bevertis, kol galų gale monstriukas keliauja už Arenos ribų. Tiesa, o kam gi reikalingi tie L ir R? Vykstant kovai prie Nabo sveikatos indikatoriaus iki pilnumo užsikrauna Biopowers indikatorius. Tuomet laikant L arba R galima pasirinkti vieną iš trijų Biopowers. Tarkime kelias sekundes monstriukas ima spjaudytis galinga ugnimi, taip padarydamas žalą priešams. Arba įsisuka vietoje ir su savo uodega visus išdaužo į šalis.

Start – tradiciškai. Pauzė. Pamygus galima išjungti žaidimą, išsisaugoti ir pasireguliuoti garso stiprumą.

Stiprioji žaidimo pusė…

Tai grafika! Grynas, švarus, nekampuotas ir išbaigtas 3D! Tiesą pasakius – nieko panašaus iki šiol Nintendo DS’e nesu matęs. Aišku – grafika netraukia prie realizmo, bet net ir žaidime išvydus kokį nors programuotojų paliktą bug’ą, nesinorėdavo išjungti ir padėti žaidimo. Vien dėl to, kad ta grafika taip gerai išnaudoja Nintendo DS’o procesoriaus resursus. Sporepedijoje (Sporepedia) – monstriukų enciklopedijoje, randamoje Nabo kosminiame laive, galima pasižiūrėti, kokius iki šiol Nabas susitiko monstriukus. Paspaudus ant kurio nors vieno įrašo, tarkime, kad ir anksčiau ant paminėto Yeedo, viršutiniame ekrane parodomas jo modelis. Tris sekundes pagalvojau – ne, jis tik grubiai pritrauktas, kadangi žaidimo eigoje visi monstriukų modeliai gerokai mažesni (ir vis tiek per dideli našiai žaidimo eigai!). Bet po to supratau – modelis nors ir yra pritrauktas, bet detalus. Ir detalus, kad gražu žiūrėt!

Lygių dizainas ko gero abejingų irgi nepaliktų. Nors šių žaidime yra ne itin daug – vos aštuoni + kosminis laivas, bet praleidžiant daug laiko klaidžiojant viename iš jų, nuobodu tikrai nepasidarys. Kadangi visi lygiai (planetos) unikalūs iki smulkmenų. Ne tik keliai planetose skirtingi, bet ir gruntas, augmenija, gyvūnija ir klimatas!

Ir dar grafikos sričiai galima priskirti animaciją. Kaip žinia – kūno dalių yra įvairių tipų ir dydžių. Todėl, norint, kad viskas atrodytų gražiai, reikia sukurti daug judėjimo animacijų, kas žaidime nebuvo užmiršta.

Priešiškai nusiteikusių monstriukų sumanumas nesužavėjo…

Kaip jau pasakojau anksčiau – su visais oponentais be išimties Nabas susidorodavo be didesnio vargo – iš pirmo ar iš antro karto. Nežinau, gal taip padaryta specialiai, kad žaidėjo nenervinti per sunkiais oponentais. Nors kitą vertus, jei priešai trys, tuomet įmanoma įžvelgti ir šiokio tokio ko-operatyvumo. Džiugu, kad programuotojai nepamiršo. Bet nepajutau to oponentų stiprėjimo, einant į tolimesnius lygius – visur jie man atrodė vienodo stiprumo.

O daugiau to dirbtinio intelekto kaip ir nėra. Na – nebent vabalai, kurie vis bandydavo apginti bateriją, kurią Nabas kiekvienoje planetoje iš jų lizdo pavogdavo. Per daug neprotauja tie vabalai, tiesiog bėga paskui ir užkapoja, kaip ir pridera tokio intelekto sutvėrimui.

Į pabaigą tiesiog nuoširdžiai žaidimo ėmiau nekęst!

Kodėl? Todėl, kad žaidime apleistas vienas labai svarbus dalykas – fizika. O tiksliau – dviejų objektų tarpusavio sąveika. Ką aš noriu pasakyti? Pasitaikydavo atvejų, kai Nabą priešai atakuodavo stovėdami gerokai toliau, negu jų letenos pasiekia. O ką jau kalbėti, jei Nabui ką nors reikėdavo rinkti nuo žemės (Juk įvairių užduočių pašaliniai monstriukai skirdavo). Pavyzdžiui kovojant su paskutiniu bosu (neatskleisiu siužeto vingių, nesakysiu, kas jis) reikėjo surinkti visus septynis išsibarsčiusius Raudonuosius Medalius. Čia pasireiškė ta „tobuloji“ dviejų objektų tarpusavio sąveika. Kartais reikėdavo du kart perbėgti per tą medalį, kartais – užtekdavo prabėgti per centimetrą nuo jo, ir šis atsirasdavo inventoriuje.

Beja – tame pačiame lygyje paliktas labai akivaizdus ir nervinantis bugas. Taip susiklostė likimas, kad visa Eses Minnobah planeta pradėjo tekėti lava. O surinkti Raudonuosius Medalius paskutinis bosas žinoma Nabui neleido taip lengvai, todėl kartas nuo karto sutrypdavo savo milžiniška koja ir iš Nabo letenų tuoj pat iškrisdavo visi surinkti fragmentai, todėl jis juos turėjo rinkti iš pradžių. Ir jei Nabas stovėdavo prie lavos – bosui sutrypus koja monstriukas tiesiog nugarmėdavo į išsilydžiusias uolienas ir žaidimas užstrigdavo! Išeitis – išjungti ir įjungti žaidimą iš naujo.

Na, o kai Nabui vis gi pasisekė tuos visus Raudonuosius Medalius surinkti – prasidėjo paskutinė kova. Ir ta kova žaidimą mano akyse labai nusmukdė. Prisimenat – sakiau, iki šiol kovos visame žaidime nebūdavo labai sunkios. Tai va – šita kova pasidarė kažkokia neįveikiama. Kai Nabą tris sykius nubloškė už arenos ribų – ėmiau skaičiuoti, kiek kartų dar teks patirti pralaimėjimą. Ir suskaičiavau visus 27. Ne dėl to, kad Nabas prastas kovotojas. Dėl to, kad paskutinis bosas padarytas per galingas. Būčiau tiek nepykęs dėl to, jei per visą žaidimą oponentai proporcingai stiprėtų ir paruoštų Nabą galutinei kovai. Čia to nebuvo ir Nabas visą laiką šokęs ant vilkų, užšoko ant meškos.

O vieno dalyko tai išvis nesupratau. Kartais kai kuriose planetose būdavo urvai, į kuriuos galima įlįsti. Tiesa – jie žemėlapyje nepažymėti. O apatiniame ekrane sunkiai pastebimi. Taigi, norint įlįsti į tokį nepažymėtą urvą, reikia vaikščioti ir visur atsitiktine tvarka maigyti su liečiamuoju pieštuku – kitaip nieko nebus. Tai kaip tada sužinoti, kad ten urvas, nešvaistant laiko?

Bet unikalumas neapsiribojo vien aplinkomis!

Garso takelis, nepaisant visų kvailysčių, tikrai ne prastas. Kiekviena planeta turi savo muziką, smūgių, spjaudymosi, ir kitų kovos garsų irgi nepagailėta. Ypač man patiko tai, kad kai įvairūs monstriukai kalbėdavo su Nabu, būdavo galima girdėti jų kalbą. Tiesa, tai ne anglų, o jų kalba – kažkoks juokingas murmėjimas. Ir savaime suprantama – ne visada vienodas. Skirtingi monstriukai turėjo skirtingą balso tembrą.

Išvados

Kas nedirba, tas neklysta. Šita patarlė tinka EA Games programuotojams. Reikėjo tiek nedaug, kad pro akis būčiau praleidęs tas nelemtas klaidas. O šiaip – ne tragedija 😉

P.S. Spėkit, ką man priminė SENAS PATYRÆS KOVOTOJAS vardu Yeedo? Žvaigždžių karuose buvo toks senas patyręs kovotojas vardu Yoda. Gal čia ir būtų sutapimas, jei ne tos tarpplanetinės Nabo kelionės.