Vieni esminių indie žaidimų privalumai – tokių žaidimų išradingumas ir kūrybiškumas. Štai pastarasis „Hot Tin Roof“ tiesiog susideda iš tokių dalykų, kurių niekada neteko matyti: detektyvas, kuriame pagrindinė veikėja – moteris, jos pagalbininkas – kalbanti katė (taip, taip pat ji), o žaidimo pasaulis – patrauklios 3D aplinkos, kurios sukiojasi lyg Rubiko kubas. Dar prie viso to galima drąsiai priskaičiuoti unikalius žaismo procesus, itin šmaikščius dialogus ir puikų žaidimo stilių. Tačiau „Hot Tin Roof“ įkyriai persekioja ir tam tikri minusai, kurių didžiausias – dideliems žaidimams būdingas žaidėjo orientavimas, ką daryti toliau ar kaip suvokti ne linijinį žaidimo pasaulį. Būtent to čia nėra, todėl nors ir po gražų, bet „Hot Tin Roof“ pasaulį ir klaidžioji lyg sulaukėjęs katinas.
Žaidimas visų pirma išsiskiria tuo, kad visi jo personažai – sudėlioti iš kubelių. Dėl to žaidėjai, mėgstantys itin detalius veikėjų modelius čia spjaudysis daug ir nuobodžiai (siūliau net iškart pasiruošti kibirą spjaudalams). Tuo metu visi, kas geba priprasti prie kvadratinių formų (arba neatsisako „Minecraft“) – problemų neturės. Taigi, žaidėjas valdo kvadratinę seklę Emą Džouns, o su ja visur iš paskos strykčioja skrybėlėta pagalbininkė katė Frenki. Čia svarbu neapsigauti – būtent dėl kvadratų iš pradžių maniau, kad ir detektyvas ir katinas – vyriškos lyties, tačiau jau pirmieji dialogai išdavė, kas ir kaip.
Pats žaidimas yra aiškiai įkvėptas klasikinių nuotykių žaidimų, kuriais kadais rūpindavosi studija „LucasArts“. „Hot Tin Roof“, kaip ir tapę įprasta, prasideda nuo detektyvinės mįslės, kriminalo, kurį narplioti imasi Džouns ir jos katiniška partnerė. Kriminalas – iš pažiūros įprastas įsilaužimas viršutiniuose prabangaus pastato apartamentuose – po truputį atskleidžia vis naujas savo spalvas ir tampa gana tamsiu, daug personažų įtraukiančiu nuotykiu. Bet pagrindine viso žaidimo bei istorijos pažiba tampa katė Franki – jos dialogų eilutės, įsitraukimas į pačią istoriją bei charakteris yra bei primena geriausias „LucasArts“ žaidimų tradicijas. Sužaidus „Hot Tin Roof“ netgi apima apmaudas, kad tokius gerus, įsimintinus bei įtraukiančius veikėjus kaip Franki sutinkame taip retai.
„Hot Tin Roof“ žaidžiamas kaip bet kuris panašus šonu slenkantis žaidimas, tik čia pateikiamas nedidelis 3D sprendimas: tam tikrose lygių vietose ar priėjus kampą, visas lygis 3D efekto dėka pasisuks ir pasivers į kitą lygį. Lygiuose, be lūpas suspaudusių įtariamųjų ar liudininkų, kuriuos reikės vienu ar kitu būdu prakalbinti, lauks kliūtis, galvosūkiai bei paslaptys. Visa tai įveikti bus galima naudojant vienui vieną daiktą – Emos revolverį. O triukas tame, kad žaidėjas turės pats atlaužti revolverio būgną ir į jį susidėti reikiamus šovinius, pavyzdžiui, muilo burbulus, kurie atskleidžia lygių slaptavietes arba lyno šovinius, kurį iššovus bus galima pasiekti aukštesnes vietas ir t.t. Žodžiu, revolveris – visiškai nematytas sprendimas, kuriuo naudotis yra patogu, o jo buvimas žaidime įneša naujų vėjų šiame žanre.
Vienintelius negatyvus dalykas, kurį pajaus garantuotai visi žaidimai (ir dėl ko, kad ir kaip liūdna, tenka mažinti „Hot Tin Roof“ balą) yra aiškios krypties, ką daryti toliau, nebuvimas. T.y. žaidimas gana aiškiai pasako, ką turi daryti žaidėjas, tačiau atsakymo į klausimą „kaip?“ dalis lieka visiškai neaiški. Tokiais atvejais bei tokiuose žaidimuose privalo būti žemėlapis. Vien dėl to, kad yra žaidėjų, kuriems dar sunkiau susigaudyti ar kurie be žemėlapio tokių žaidimų žaisti visiškai nepratę. Ir prie šito dalyko – t.y. aiškios krypties nebuvimo – sunku priprasti, tai tiesiog vargina. Laimei, nuolat klausinėjant „Tin Roof“ miesto gyventojus, galima išgauti mažus informacijos gabalėlius, kurių vieni padės susigaudyti, ką daryti toliau, o kiti – papildys didelę žaidimo istorijos mozaiką.
„Hot Tin Roof“ daug pridėtinės vertės priduoda žaidimo paslaptys, kurių vienos – violetinės gėlės – padidins Emos gyvybių indikatorių, kitos – leis išbandyti kokį nors neįprastą revolverio šovinių tipą ir t.t. Bet labiausiai žaidimą iš kitų išskiria jo stilius, kurio gali nekęsti arba kurį pamėgsi ir ginčisies su visais, kas tam prieštaraus. Šiaip ar taip, tai – „Hot Tin Roof“ unikalumas. Tiesa, abejingų turėtų nelikti išgirdus puikiai noir stiliui bei atitinkamam laikmečiui nuteikiantį džiazo garso takelį. Visi šie dalykai nepriekaištingai prisideda prie kūrėjų vizijos išpildymo – neįprastai perteiktai 1920-ųjų kriminalinei dramai.
Apibendrinant, „Hot Tin Roof“ yra visiškai savitas ir, drįsčiau pasakyti, vienintelis toks žaidimas, kuris turėtų patikti visiems veiksmo nuotykių, noir stilistikos bei sarkastiškai kalbančių gyvūnų mėgėjams. Taip pat čia veiklos ras galvosūkių mėgėjai, tie, kas negali gyventi be detektyvinių istorijų ir nebijantys veikėjų, sudarytų iš kvadratukų. Ar žaidimas atitinka savo kaina? Visiškai. Ši kaina ypač draugiška tų žaidėjų atžvilgiu, kurie nežino, ar verta, o žanro mėgėjams – tai jau dabar ypatingas pasiūlymas. Beje, „Steam“ platformoje žaidimą galima įsigyti kartu su garso takeliu arba garso takelį įsigyti atskirai. Abi kombinacijos vertos bent pasvarstymo, nes „Hot Tin Roof“ džiazo užtaisas dirbs Tavo ausims labai ilgai.
