Prieš keletą mėnesių mūsų apžvelgtas „Electronic Super Joy“ (paprastumo sumetimu, apžvalgoje vartosiu „ESJ“ trumpinį) platformeris visai neseniai susilaukė antrosios dalies, skambiu „Groove City“ pavadinimu. Taip, taip, šį apžvalga suksis apie to paties, nesvietiškai sunkaus, kantrybės tvirtovę prievartaujančio platformerio sūnelį.
O viskas gavosi taip, kad pagrindinis žaidimo veikėjas sėkmingai atgavo savo pagrobtą anusą ir toliau mėgavosi kasdieniniu gyvenimu, kol milžiniška striptizo šokėja robotė iš pykčio nesugriovė viso miesto, nes piktasis daktaras Svingeris (jo vardą galima interpretuot visaip) pagrobė jos lazeriais šaudančius spenelius. Kadangi pagrindiniam veikėjui nutiko beveik identiška istorija, jis tiesiog nesusilaikė nepasisiūlęs padėti. Taip tad „lempinė“ „Electronic Super Joy: Groove City“ istorija.
Žinodami, kad pirmasis žaidimas buvo iš tiesų sunkus, automatiškai galime iškelti klausimą: „o kokio sunkumo yra šioji dalis?“. Pirmiausiai reikia pažymėti, jog „Groove City“ yra bene tris, jei ne visus keturis kartus trumpesnis už savo pirmtaką. Jei „ESJ“ turėjo keturis skyrius, kuriuose trijuose tilpo po 15 lygių, tai čia jų turime vos 13.
Kitas žymesnis „Groove City“ pokytis yra trypimo veiksmo nebuvimas. Šokinėdami per platformas „ESJ‘e“ kartais sutikdavome priešų, arba nuolat persekiojančių raketų. Laimei, tas kliūtis buvo galima apeiti jas tiesiog sutrypiant. „Groove City“ šis veiksmas išimtis, tad atskriejančių raketų turėsime išvenginėti sunkiuoju būdu: atitaikydami reikiamą momentą, peršokdami bei, kartais, pasimelsdami bedantei Fortūnai.
Negalima nepaminėti ir naujoviškos taškų rinkimo sistemos. Dabar, siekdami išvengti kiekviename žingsnyje gresiančios mirties, kartu galėsime rinkti žvaigždutes. Kuo daugiau surinksime – tuo daugiau taškų gausime. Žinoma, pastarosios padėtos sunkiai prieinamose vietose, tad iš žaidėjų pareikalaus itin didelio kruopštumo (ar pirštų miklumo?). Negana to, lygiuose rasime „sublogusių žvaigždžių“, kurios, priešingai „gerosioms“, padėtos automatiškai pasiekiamose vietose ir, ironiškai, paleis sekiojančią raketą.
Žinoma, antroji „Electronic Super Joy“ prarastų didelę dalį savojo šarmo, jei nuostabią, subinę spardančią „technūškę“ pakeistų kitokia muzika. Laimei, kūrėjai lieka ištikimi tradicijai, tad visos tos mirtys bus savotiškai stilingos.
Taigi, pabaigoje peršasi tokios išvados: „Electronic Super Joy“ yra tikrai vykusi „antroji dalis“: čia rasime šiek tiek didesnį sudėtingumo lygį, naują taškų skaičiavimo sistemą, bei tokį patį, šikną spardantį garso takelį. Vienintelis žaidimo minusas – mažas lygių kiekis. Tačiau mirti vis tiek turėtume pakankamai.
