Atgaivinti „Syndicate“ seriją „EA Games“ planavo jau labai ilgai. Dar nuo tų laikų, kai senųjų video žaidimų perdarymai buvo pakankamai reti.

Manoma, kad paruošiamieji darbai prie „Syndicate“, kodiniu vardu „Project Redlime“, prasidėjo dar 2007 rugpjūtį. „EA Games“ ieškojo studijos, kuri galėtų sukurti padorią pirmo asmens šaudyklę, vykstančią „Syndicate“ pasaulyje. Neseniai pabaigusi darbus su „The Darkness“ (2007), šiam reikalui puikiai tiko švedų studija „Starbreeze“.

Tačiau realūs darbai prie „Syndicate“ perkūrimo prasidėjo gerokai vėliau, po dviejų metų, kai „Starbreeze“ pristatė daug liaupsių sulaukusią šaudyklę „The Chronicles of Riddick: Assault on Dark Athena“ (2009). Tuo tarpu kol švedai dirbo prie savojo projekto, „EA Games“ paskambino britų rašytojui Ričardui K. Morganui ir pasiūlė parašyti būsimojo žaidimo scenarijų. Jis sutiko. Tarp kitko, po to šio rašytojo santykiai su „EA“ tapo tokie geri, kad dar po metų jam buvo pasiūlytas vyriausiojo scenaristo postas žaidimui „Crysis 2“ (2011).

„Syndicate“ (1993) buvo populiari izometrinė šaudyklė su ryškiais taktikos elementais. Žaidėjai ją mėgo už tamsų ir niūrų „Blade Runner“ stiliaus „cyber-punk“ pasaulį, o taip pat ir už nesibaigiančias žudynes valdant keturis terminatoriaus tvirtumo agentus.

Naujasis „Syndicate“ stengėsi išlaikyti tokią pačią koncepciją. Tačiau tai jau nebe izometrinė, bet pirmo asmens šaudyklė, ir reikia valdyti nebe keturis, o tik vieną personažą – Mailsą Kilo, dirbantį kompanijai „Eurocorp“ – didžiausiam sindikatui pasaulyje.

„Syndicate“, kaip ir originalas, plėtojasi distopiniame, apsiniaukusiame netolimos ateities pasaulyje. Jį valdo nebe valstybės su savo pareigūnų aparatu, bet įtakingos korporacijos. Taip atsitiko todėl, kad buvo išrasta speciali mikroschema, montuojama į smegenis. Jos dėka žmonėms tapo kur kas lengviau sąveikauti su į vis daugiau gyvenimo sričių besibraunančiais elektroniniais prietaisais. Trūkumas tik tas, kad šios mikroschemos nešiotojai yra akylai stebimi korporacijų. Sugebi mintimis atsiskaityti už prekes, įjungti televizorių, naudotis viešuoju transportu, bet nebeturi jokio asmeninio gyvenimo.

Tas mikroschemas gaminančios korporacijos taip įsisiautėjo, kad jau 2069 metais pradėjo valdyti visą pasaulį. Labai greitai šaltasis karas tarp skirtingų kompanijų pavirto karštuoju. Kompanijų interesus pradėjo ginti nebe teisininkai, o ginkluoti agentai.

„Syndicate“ nėra iš tų pirmo asmens šaudyklių, kuriose būtų skiriamas didelis dėmesys siužetui. Nors ir scenarijaus autorius Ričardas K. Morganas yra iš ties patyręs rašytojas, – jis netgi yra aprašęs labai panašios makiaveliškos santvarkos pasaulį savo romane „Market Forces“ (2004), – jo išmąstytas „Syndicate“ scenarijus yra pasibaisėtinai pilkas. Tiek pagrindinis veikėjas Mailsas Kilo, tiek ir kiti personažai jaučiasi kažkur matyti, jie retai pasako ką nors tokio, kas padėtų geriau suprasti žaidimo pasaulį ir leistų sklandžiau įsijausti į sindikato smogiko vaidmenį. „Syndicate“ pasiūlo labai nedaug siužetinių vaizdo intarpų, o visa pagrindinė informacija pateikiama tekstinėse bylose. Daugybėje tekstinių bylų. Jeigu jų neskaitysi, net ir pasiekęs žaidimo pabaigą sunkiai suprasi kas vyksta. Viskas, ką atsiminsi baigęs „Syndicate“, bus begalinės žudynės.

„Syndicate“ nėra standartinė pirmo asmens šaudyklė. Mailsas Kilo savo smegenyse nešioja ne standartinę, bet specialaus modelio karinę „DART 6“ modelio mikroschemą. Ką ji duoda? Visų pirma, Kilo gali įsilaužti į savo priešininkų ginklus ir priversti sprogti kulkas jų viduje. Jis taip pat moka įsibrauti į priešų smegenis ir liepti jiems kautis tarpusavyje arba tiesiog nusižudyti. O visų antra, Kilo žino kaip įsijungti specialų regėjimą, kurio metu šiek tiek sulėtėja laikas, padidėja ginklų daroma žala, sustiprėja šarvai, o kiekvienas priešas pažymimas ryškia oranžine spalva, nesvarbu, kur jis bebūtų.

Progresuojant siužetui leidžiama įsigyti naujų savybių. Gaila, kad dauguma jų tėra statistinės, pavyzdžiui, pagreitina ginklų užtaisymą, sustiprina gyvybes, paskatina adrenalino išsiskyrimą ir panašiai. Jokių įmantrių fokusų kaip buvo „Deus Ex: Human Revolution“ (2011) ar „Infamous 2“ (2011) čia nepamatysi.

Piktnaudžiauti specialiaisiais gebėjimais neleidžia riboti adrenalino ištekliai, užpildomi kovojant su priešiškų korporacijų agentais. Susišaudymai sudaro „Syndicate“ vieno žaidėjo kampanijos pagrindą. Tyrinėjimo bei galvosūkių pasitaiko labai retai ir jie niekuo neišskirtiniai. Gerai bent tiek, kad kovoti su priešais visai įdomu. Ypač patiko jų dirbtinis intelektas. Jie elgiasi panašiai kaip realūs žaidėjai – jei jie Tave pastebi, vaikosi iš paskos tol, kol sučiumpa. Buvo labai keista matyti priešą, stačia galva neriantį į mano pusę, kai tuo metu aš pasislėpęs bandau užtaisyti šautuvą.

„Syndicate“ tikrai nėra lengva pirmo asmens šaudyklė. Ne veltui žaidime yra priedangos sistema, beje, veikianti beveik taip pat, kaip esanti kitame „Starbreeze“ žaidime „The Darkness“. Naudotis priedanga reikės tikrai dažnai. Kaip ir naujausiojo „Deus Ex” atveju, kad ir koks galingas karys bebūtum, atsidūręs atviroje vietoje, labai greitai žūsi nuo priešų ugnies. Užspeistas kampe būsi priverstas prisiminti per nuotolį veikiančias specialiąsias galias. Jų ypatingai reikės kovose su bosais. Bosų kovos tarpusavyje nemenkai skiriasi ir reikalauja naudoti vis kitokią taktiką ar specialų sugebėjimą. Susidūrimai su bosais nėra pati stipriausia „Syndicate“ vieta, bet jie paprastai būna trumpi ir nespėja įkyrėti, o taip pat visai neblogai paįvairina tradicinius susišaudymus, užimančius gal 90% viso žaidimo.

Naujasis „Syndicate“, kaip ir pirmtakas, aplinkų dizainą skolinasi iš garsiosios Ridlio Skoto juostos „Blade Runner“ (1982). Gaila, bet nei iš techninės, nei iš meninės pusės „Syndicate“ nežavi. Žaidimas naudoja pačių „Starbreeze“ sukurtą grafinį variklį, kurio generuojami vaizdai savo detalių gausa, apšvietimo efektais ir tekstūrų aštrumu primena „Halo 3: ODST“ (2009). O jis jau beveik trejų metų sulaukęs žaidimas. Žvelgiant iš meninės pusės, „Syndicate“ stokoja įvairumo bei kokios nors temos, leidžiančios jį išskirti iš būrio kitų žaidimų. „Human Revolution“ turėjo auksu žibantį naująjį renesansą, „ODST“ – slegiančias ir neviltimi alsuojančias sugriauto ateities miesto gatves, o štai „Syndicate“ žiūrisi kaip tipinė netolimą ateitį vaizduojanti šaudyklė, neturinti intencijų pademonstruoti kažko neatitinkančio „cyber-punk“ doktrinos.

„Syndicate“ vieno žaidėjo kampaniją vidutiniu sudėtingumo lygiu pabaigiau per maždaug šešetą valandų. Po kiekvieno lygio parodoma įvairi statistika. Vėliau, peržaidžiant „Syndicate“ iš naujo, galima mėginti gerinti rekordus, tačiau vargu ar verta tai daryti. Taip yra labiausiai dėl to, kad nėra galimybės palyginti savo rezultatų su kitų žaidėjų pasiekimais.

Lygiai kaip ir „The Darkness II“ (2012), „Syndicate“ turi autonomišką kooperacinį režimą. Jame yra devynios misijos, ir jį gali žaisti iki 4 žaidėjų. Kažkas panašaus į originalųjį „Syndicate“. Kaip pasakojo vienas iš žaidimo programuotojų, iš pradžių buvo mėginta sukurti tradicinį daugelio žaidėjų režimą, bet galiausiai jis pasirodė esąs nevykęs. Po nesėkmės buvo nutarta sutelkti dėmesį į kooperacinį režimą, kuris, tiesą sakant, pavyko visai neblogai. Jis, be abejonės, linksmesnis ir azartiškesnis už vieno žaidėjo kampaniją su klampiai dėstomu siužetu.

Kalbant apie užduotis, kooperacinis „Syndicate“ režimas siūlo dar daugiau to paties, kas buvo vieno žaidėjo kampanijoje. Dažniausiai reikia nusigauti iki nurodytos vietos ir paimti kokį nors vertingą daiktą ar nužudyti korporacijai neįtikusį asmenį. Skirtumas tik tas, kad kooperaciniame režime būtina kautis petys į petį su kitais žaidėjais. Tam padeda specialios galios, kurios prieinamos tik šiame režime, pavyzdžiui, sugebėjimas atstatyti gyvybes netoliese esantiems bendražygiams arba gabumas suteikti komandos draugams šarvus. Kažkas panašaus į MMORPG. Atkreipk dėmesį, kad kooperacinis režimas yra ne priedas, o pilnavertė „Syndicate“ dalis, pasižyminti netgi platesniu sugebėjimų ir ginklų tobulinimo medžiu nei vieno žaidėjo kampanijoje. Praleidęs šį režimą, neteksi mažiausiai pusę žaidimo siūlomo turinio. Gaila, kad jį galima žaisti tik internetu.

„Syndicate“ yra vienas iš silpnesnių šiemetinių žaidimų. Jis nėra prastas, bet nė iš tolo nepriartėja prie savo pirmtako šlovės. Regis, „Syndicate“ ir vėl grįš į komos būseną. Galbūt ten jam ir vieta.