Kai surūdijusios laiko rodyklės apsisuka aplink platų ciferblatą, kuriame skaičiuojame metus, dažniausiai įvyksta kažkas netikėto. Kad būtų taupiau, netikėtumas aplanko visus iš karto, tačiau įvairumo dėlei tas netikėtumas vieniems patinka, o kitiems ne. Lygiai toks netikėtumas ir yra SiN. Nors žaidime pilna skylių, pilna klišių ir absurdo, vieniems jis vis tiek labai patiks ir besąlygiškai pelnys dėmesį, o kitiems natūraliai pasirodys visiškas šlamštas ir bus nurašytas. Žinoma, nieko aš naujo čia neparašiau, bet jei bent kiek užsikabinot, kviečiu perskaityti viską.
Taip jau išėjo, kad SiN pastoviai gauna į kaulus nuo kito populiaraus FPS – Half Life. Dar prieš kokius aštuonis metus Ritual kūrėjų studijos mestas iššūkis VALVe buvo sutrintas į miltus. Dabar gi abi studijos bendradarbiauja, bet net ir tokiu atveju naujausias Half Life epizodas pasauliniu mastu apdeda pirmąjį SiN epizodą… Nesakau, kad aš tam pritariu, bet recenzijos niekada nebuvo vieta subjektyvumui, todėl nuo savo postringavimų susilaikysiu ir pereisiu prie sekančio, nemažiau svarbaus aspekto – žaidimo reklamos. Manau, kad ritual entertainment tikrai neprašovė savo reklaminę kampaniją praplėsdami garsia Playboy žvaigžde Bianca Beauchamp, tačiau tuo pačiu jie eina tiesiausiu ir begale kartų patikrintu keliu… Ko gero nenorėjo rizikituoti. Ką gi, tiek tos. Bet šiaip ar taip dabar toks metas, kada sėkminga rizika būtų vertinama kur kas labiau nei standartinė žaidimo išraiška. Galų gale stereotipai ima keistis… Tačiau turint omenyje, kad pats žaidimas kaip žaidimas atrodo labai sarkastiškai ir atlieka vos ne vienos didelės karikatūros vaidmenį, atlikimą galima atleisti. Visgi pirmas blynas po šitiek metų, o dar prisiminus, kad kūrėjai seniau mus lepino tokiais projektais kaip Heavy Metal F.A.K.K. 2, bet koks blogas įspūdis pasimiršta ir nenoromis leidi kūrėjams nevaržomiems judėti iš ilgo sąstingio progreso link. Ir neverta abejoti, kad antras epizodas bus dar geresnis, dar kokybiškesnis, o dabar – metas ilgiau apsistoti ties pirmuoju iš jų.
Visi, kam buvo įdomu turbūt jau žino, kad žaidime teks pulkininko Džono Bleido vaidmuo. Jis, kaip ir turi būti tokiame žaidime, bus galingas ir nesustabdomas žudymo aparatas, atstovaujantis HardCORPS žvalgybos padalinį. Nors iki pilno tokio stilingo herojaus realizavimo jam trūksta bent kelių kietai skambančių frazių, Bleidas puikiai moka parodyti, už ką ir kodėl jį reikia gerbti. Tačiau vien terminatorius žaidimo nepatemps. Pilnam komplektui reikia moters, o jei galima tai dviejų. Tą kūrėjai puikiai realizavo ir patalpino į žaidimą dvi moteriškas – Jesika Kanon ir Eleksis Sinklair. O čia vėlgi, siekiant kuo daugiau vidinių konfliktų ir peno siužetui, abi moteriškos tampa priešėmis, o Bleidas gauna pikantišką pasirinkimą tarp blogosios ir gerosios, bet kadangi jis visą žaidimą tyli tai negauna nieko. Na nebent tris ginklus ir keletą sykių per galvą, o žaidėjams, žinoma, to nepakanka. Beje, kalbant apie tris ginklus, tai galima paminėti, jog pradėsite visą juodą darbą su paprasčiausiu, klasika tapusiu pistoletu, atkeliavusiu dar iš originalios, pirmos dalies rezervų. Kiti du bus klasikinio vinčesterio bei automatinio ginklo atmainos – pakeistas tik dizainas ir šūvio stiprumas. Visa kita – užtaisymo laikas, patys susišaudymai bei papildomi atributai, tokie kaip granatos, nugludinti iki maksimumo. Kiek šiam kartui source variklis galėjo, tiek ir buvo išspaustas. Tiesa, šiuo metu kūrėjai giriasi, kad antrasis žaidimo epizodas jau naudos visiems gerai žinomą HDR ir kitus patobulinimus grafiniame variklyje. Bet kaip ten bus – pamatysim vėliau. Dabar gi viskas atrodo gražiai ir kokybiškai, nors kai kurios klaidos žaisti visgi šiek tiek kliudo, tam reikalui kūrėjai jau spėjo paruošti gana daug pataisų, kurios jau knibždėte knibžda Steam’e…
Gana apmaudu ir tai, kad beveik nesimato jokios įvairovės priešų gretose. Jeigu kūrėjai galvoja, kad du tokie patys monstrai, žlibas sraigtasparnis virš galvos ir gausybė puskvaišių kareivių bus tai, ko reikia šiam žaidimui, tai jie smarkiai suklydo. Galiu užtikrintai parašyti, kad tiesioginiame susišaudyme vienas prieš vieną, bet koks daugiau patyręs FPS žaidėjas laimės visada. Tai kur tada žaidimo šaknis, paklausite? Ogi pasirodo, kad žaidžiant žaidimą, ilgainiui viskas parenkama pagal jūsų sugebėjimus, todėl jau antrojoje pusėje galite ne sykį pakratyti kanopas. Na arba žūti, jei kas nepagavo minties. Bet vis dėlto priešų pranašumas niekada neatsiskleis jų sugebėjimuose, nes galingiausia jų taktika – susiburti į didelę minią ir gargaliuojant užplūsti jus iš visų pusių kol nepaskęsite begalybėje… Tačiau vis tiek žaidimui trūksta stabilumo. Nelabai pavyksta suprasti, ar čia tikrai siekta padaryti tikrą gerą olsdschool, arba trash, kaip man aiškino vienas labai įtakingas kolega, ar visgi čia “viens, du – aš galiu” stiliaus crasher’is, panašus į Švarcnegerio ir draugų legendinius nuotykius karinėse bazėse, laboratorijose ir dar bala žino kur… Trumpiau tariant omenyje turiu žaidimą, kur nemirtingas raumeningas skustagalvis dėdė keliauja su milžiniškais ginklais ant pečių ar visur kur ir tuo pačiu sprogdina, knežina, talžo ir kitaip niokoja viską, ka motina Žemelė taip ilgai brandino, o be visa ko dar trumpom frazėm aiškina įvairiems snukiams gyvenimo prasmę. Bet visgi SiN netoks. Čia gausu retorinių pamąstymų, kuriuos vietoje Bleido skleidžia jo priešai ir tuo pačiu nemaža aistros, kai aplink sukiojasi tokios merginos kaip Jesika… Gerai, kad brolis šaunuolis hakeris J.C. taip ir nepasirodo. Kūrėjams, kaip matome, užteko proto apskaičiuoti, ką parodyti žaidėjams, o ko ne. Ir tai džiugina.
A, taip, muzika, įgarsinimas ir likusi medžiaga. Iš tikrųjų nustebina tituliniame lange grojanti “What’s the world has come to” daina, kuri daugeliui labai patiko. Man ji tikrai jokio įspūdžio nepaliko, bet jei jau visi rėkia, kad tai veža, reiškias negaliu apie tai neparašyti. Įgarsinimas labai jau dviprasmiškas. Keista, kad Bleidas tyli, kaip jau sakiau. Gal kūrėjai nežaidė Serious Sam ar Duke Nukem? Anie du tikrai žino kaip ir kur panaudoti savo iškalbą, na, o Bleidui visgi vaizduotės trūksta, nes viskas, ką jis išspaus tai yra kažkas tokio kaip “talk to me Jessica”. Nelabai skoninga, bet iš bėdos… Na juk ir kūrėjams vasara atėjo, priekaištauti net neverta. Kitų žaidimo dalyvių įgarsinimas geras, matosi, kad dirbta. Muzika žaidimo metu irgi būna suspindi, bet visumoj – standartas.
Dar galiu prie visko parašyti šiek tiek apie bendrus lūkesčius. Žaidimui paskaninti galima buvo puikiai įkomponuoti vairavimo misijas, kurių dabar imasi Jesika… Aš neaskau, kad tai blogai, tiesiog galima buvo padaryti ir geriau. O šiaip, kaip šešių ir mažiau valandų žaidimui viskas pilnai savo vietose. Bet kokius trūkumus lengva ranka pakeičia greitai plintantis azartas, perėjus žaidimą atsiranda nenumaldomas troškimas pereiti jį vėl… Ir nors tai tik pradžia, rekomenduoju visiems nedelsiant nusigauti iki artimiausios parduotuvės ir pasiimti savo SiN Episodes: Emergence kopiją, juoba, kad ir kaina prieinama…
