Kuomet pradedu nusivilti naujai išleidžiamais indie žaidimais, tą pačią minutę ima ir pasirodo koks nors perliukas. Šiuo atveju tai pirmasis „Blackpowder games“ (kurioje yra ir visiem gerai žinomo „FEAR“ kūrėjų) darbas – atmosferinis pirmo asmens žaidimas „Betrayer“.

Bet kodėl atmosferinis? Kodėl ne koks nors „hack and slash“, ar paprastas siaubekas? Aišku, čia tikrai bus vietų, kuriose žaidimas, pasitelkdamas netikėtumo faktorių, bandys priversti krūptelti. Netruks čionai ir priešų. Tačiau nei siaubo, nei priešų čia nėra tiek, kad jie taptų lemiamu žaidimo veiksniu. Šie dalykai greičiau tampa integraliais, viso bespalvio, didele paslaptimi apipinto pasaulio dalykais. Kitais žodžiais tariant, „Betrayer“ yra lyg lengvesnis „Silent Hill“ variantas. Lengvesnis kaip stiprieji gėrimai, kur „Silent Hill“ būtų stiprus 40%, o pastarasis „Betrayer“ – šiltokas 18%.

Taigi, per daug netempiant gumos, žaidimas nukelia į 1604 metų Ameriką, kur, mūsų valdomas pagrindinis veikėjas, šviežiai iškeptas kolonistas, pamato, kad kažkur ne taip: kažkur dingo visas pasaulio spalvotumas, aplinkui ganosi apsėsti konkistadorai ir kitokios dvasios ir iš niekur atsirado seksuali Raudonkepuraitė, kuri tą patį pasaulį mato visai kitaip. Tad, kaip jau tikriausiai atspėjote, būtent pagrindiniam veikėjui reikės išsiaiškinti, kas čia įvyko.

Deja, tai padaryti tikrai nebus lengva, kadangi žaidimas laiko tik už vieno piršto, supažindindamas su pagrindiniais veiksmais, parodydamas inventorių ir ką apskritai žaidime galima daryti. Visa kita (kalbu apie paslapties atskleidimą) reiks daryti patiems, be jokių mirksinčių taškelių. Netgi pats orientavimasis jau yra šioks toks iššūkis, mat patogią smailią rodyklę, paprastai rodančią kuria kryptimi žiūrime, pakeičia visai nepatogus platus apskritimas. Na, o tai reiškia, kad teks orientuotis pagal kompasą.

Apskritai, žaidimo pasaulis yra ganėtinai didelis. Iš pradžių gali pasirodyti, kad judėjimas bus apribotas siaurų nematomų sienų, leisiančių į šonus nueiti tik labai ribotą atstumą, tačiau vėliau šios problemos nebelieka – kartais teritorija prasitęsia net ir už rodomo žemėlapio ribų. Tiesa, šioji aplinka nėra vientisa, pagrindines zonas tarpusavyje jungia trumpi krovimo langai, bet tai didelės problemos nesukelia.

Tyrinėjimų procesą prailgins ir įdomi dienos/nakties (arba „realaus“ ir „dvasinio“ pasaulių) sistema. Paskambinus forte esantį varpą, baltą dienos šviesą pakeis juoda. O su ja, kartu, pasikeis ir žaidime esantys priešai bei atsiras objektų, kurių paprastai nematytume.
Žaidimas taip pat ganėtinai interaktyvus. Žinoma, didžiausią randamų objektų dalį sudarys įvairūs, su istorija susieti rašteliai, tačiau rasime skrynių, dėžių, totemų ir kitokių objektų. Daugelis šių radinių bus kataloguojami patogiame dienoraštyje, kuriame galėsime rasti ne tik bendrą suvestinę, bet ir informaciją apie atskirus veikėjus, mįsles – užduotis ir t.t.

Kaip jau minėjau, žaidime galime rasti tiek veiksmo, tiek siaubo elementų. Iš tiesų, čia galima pridėti ir trečiąjį – „RPG“, kuris pasireiškia minimalia prekybine sistema, inventoriumi (ir lėkštais dialogais). Paieškų metu rastose skryniose dažniausiai rasime tik auksą, už kurį vėliau galėsime pirkti galingesnius ginklus, šaudmenis, gyvybių taškų kiekį padidinsiančius medalionus ir kitus niekučius. Veltui nenueis ir priešų pamesti daiktai, kuriuos taip pat bet kuriuo metu galėsime parduoti. Kadangi žaidimo veiksmas vyksta 1604 metais, naudosime atitinkamus to laikotarpio ginklus: muškietas, lankus, tomahaukus.

Kovos su priešais ir pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ganėtinai sunkios, dėl itin didelės daromos žalos (dažniausiai užtenka dviejų – trijų šūvių). Laimei, paprasta mechanika šūvių leidžia išvengti paprasčiausiai laiku pasitraukiant į šalį, o ir patys priešai nėra labai intelektualūs. Negana to, vėliau žaidime galėsime lengvai atsistatyti prarastus gyvybės taškus, o, vietomis, tokį paprastumą galėsime be vargo išnaudoti. Čia dar reikia paminėti vieną įdomų ir ganėtinai unikalų „vėjo“ aspektą, kuris ne tik pagiliną visą šaltą, bespalvį pasaulį, bet ir užmaskuoja judesio skleidžiamus garsus, leisdamas prie priešų priartėti nepastebėtam. Galop, mirties atveju, prarasime tik surinktą auksą, kurį vėliau galėsime atsiimti, nubėgę iki mirties vietos.

Taigi, „Betrayer“ yra tikrai kitoniškas bet tuo pačiu įtraukiantis žaidimas. Bespalvė aplinka, siaubo, veiksmo, vaidmenų žaidimų elementai, atvirokas pasaulis bei visą aprėpianti 18% „mindfuck“ atmosfera.