Šalia visų rimtųjų, kažką įsivaizduoti bandančių karinių žaidimų, yra ir tų, kurie į savo pagrindinį objektą žiūri per komišką prizmę. Būtent taip atsiranda tokie žaidimai, kaip, pavyzdžiui, „Medal Wars: Kaiser‘s Revenge“, ir, šiuo atveju, „Luftrausers“ – arkadiniu (reikia pažymėti, dar vienu „bullet hell‘u“, kurio žanro elementų, visai atsitiktinai papuola jau bene trečiame žaidime iš eilės), lėktuvų tematikos „shmup‘u“.

Jei dar neužtenka pačio „Luftrausers“ pavadinimo, tai tiek pageltusio popieriaus išvaizda, kiek „komisaro“ kepurę dėvintis, piktai išsišiepęs pilotas sufleruoja, kad šis žaidimas savo parodijos objektu pasirinko kovines Vermachto oro pajėgas. Tiesa, gal pats „parodijos“ pavadinimas ir nėra labai tikslingas, mat toks pavadinimas, gali būti, parinktas ir dėl kokių nors pilitkorektiškų priežasčių. Na, bet tai nėra svarbu.

Kaip ir nemaža dalis tokio žanro žaidimų, „Luftrausers“ yra ganėtinai paprastas. Trumpai tariant, viskas ką reikia daryti (kaip ir kiekvienam „shmup‘e) yra šaudyti į visus galimus taikinius, visą laiką neatleidžiant „ugnies“ klavišo.

Visgi, žaidimas turi keletą ypatybių, kurias, manau, verta pažymėti. Pirmiausiai tai, kad žaidime nėra jokių lygių, kaip mes juos suprastume. Tai yra, nuskristi tam tikrą atstumą ir lygio gale nugalėti didelį bosą. Priešingai, žaidime tėra vienas didelis lygis, kuriame, taip pat, veiksmas vyksta ne vertikaliai, o horizontaliai. Įdomiausia, kad čia nesutiksime to baisiojo žaidimo pabaigą skelbiančio ir viską iš naujo pradėti verčiančio užrašo. Galima sakyti, savo pusėje turime neišsenkančias oro pajėgas, tad priešui numušus vieną lėktuvą, be vargo galėsime paleisti kitą.

Kadangi žaidime galėsime judėti horizontaliai (tiek į kairę, tiek į dešinę ir ribotai vertikaliai), o visas lėktuvo valdymas bus pavestas pačiam žaidėjui (priešingai kituose žaidimuose, kur „lėktuvas“ juda nuolat, o žaidėjui leidžiama kaitalioti judėjimo greitį bei aukštį), bus galima išdarinėti visokias nesąmones: suktis aplink savo ašį, tam tikrą laiką sklęsti ore, panerti po vandeniu ir t.t. Apskritai, lėktuvo valdymas labiau panašus į kokio nors astronauto valdymą, kur vienas trumpas paspaudimas dažniausiai atneša daugiau naudos, nei nuolatinis gazas iki dugno.

Minėtųjų lygių nebuvimą čia atstoja į pasiekimus panašios užduotys. Pavyzdžiui, surinkti tam tikrą kiekį taškų, numušti tiek ir tiek lėktuvų per vieną peržaidimą ir t.t. Iš tiesų, žaidimas tikrai nėra lengvas: pradžioje teks susidurti su vos keliais priešais, kuriuos, be abejo, pašalinsime be didesnių kliūčių, tačiau kuo ilgiau užsibūsime, tuo priešų daugės, kol viskas pavirs į tikrą kulkų pragarą ir neišvengiamai būsime numušti.

Aukštą žaidimo sudėtingumo lygį šiek tiek sušvelnina galimybė tobulinti savo lėktuvą. Vykdydami užduotis ir numušinėdami priešų lėktuvus, ilgainiui atsirakinsime įvairių pakeitimų. (Čia vėl galima prikišti įvairiuose filmuose matomas aukšto lygio Trečio Reicho technologijas ir kaip tai siejasi su pačiu „Luftrausers“ pavadinimu). Šie pakeitimai bus trijų rūšių: ginklo, variklio ir šarvų. Pavyzdžiui, vienas ginklas kulkas pakeis ištisiniu lazeriu, šarvai sulėtins greitį, variklis pridės daugiau greičio ir t.t. Įdomiausia, kad lėktuvo tobulinimas vyks „kodinės spynos“ principu. Tai yra, tam tikras dalis galėsime keisti priklausomai nuo situacijos: jei reikės daugiau šarvų, didesnio greičio ir plataus šūvio – be problemų.

Be abejo, verta paminėti ir žaidimo grafinį apipavidalinimą, bei garso takelį. Nors tiek mūsų valdomas lėktuvas, tiek visi priešai yra nedaugiau, nei paprasti kontūrai, visgi, smagiai tarpusavyje derinasi su bendru „pageltusio popieriaus“ fonu, suteikdami tokį vaizdą, lyg žiūrėtume seną filmą. Na, o garso takelis yra vienas geresnių, jei kalbėsime apie 8 bitų pypsėjimus.

Pabaigai galima daryti tokias išvadas: griežtos žaidimo pabaigos nebuvimas, aukštokas sudėtingumo lygis ir galimybė prie jo dalinai prisitaikyti, neprastas garso takelis, bei akių nebadanti retro grafika „Luftrauser‘ius“ daro tikrai geru žaidimu.