Kiekvienas atsigręžimas atgal kainuoja laiko ir pinigų. Todėl dažnai iškyla toks dar gana padorus klausimas: „ar verta?“ Natūralu, kad kiekvienu tokiu atveju žmogus imi ir išsikeli vis kitokį prioritetą, nes, pavyzdžiui, kokio nors „Devil May Cry“ trilogija viename diske naujos kartos konsolėms pavyko žymiai geriau nei dviejų „Silent Hill“ dalių kelionė į tas pačias naujas konsoles (ir čia ne aš sugalvojau, o žaidžiantys pirkėjai bei apžvalgininkai iš kitų kraštų). Bet žiūrint į visą šitą trilogijų perleidimą dabartinėms platformoms iš kiek kitos perspektyvos, galima pastebėti įdomų momentą: vienos žaidimų serijos sensta, kitos ne, trečios išlieka nepakitę, o ketvirtos va ima ir nustebina iš naujo. Tai čia viskas tvarkoj. Tačiau yra ir tokios trilogijos, kurias, mano kuklia nuomone, būtina peržaisti ne tik senbuviams, bet ir naujokams. Hm, sakyčiau, kad būtent tokia ir yra „The Jak and Daxter Trilogy“. Žaidimas apie du draugus ir betarpiškus (tiek vidinius, tiek išorinius) pokyčius jų gyvenime, kurio per visus tuos metus taip niekas ir nesugebėjo praspjauti…

Norintiems skaičių, galiu pasakyti, kad jie, šiuo atveju, visiškai nesvarbūs (nepaisant to, netrukus paminėsiu ir juos), nes „Jak and Daxter“ serijos žaidimai puikiai įsipaišio netgi ir į šių laikų kontekstą (atkreipiu dėmesio, kad visi jie priklauso praeitos kartos pirmajai pusei). Taip, žaidimai tiek atrodo, tiek žaidžiasi kiek kitaip, nei visa kita, prie ko mes įpratę, bet būtent tai juos ir atskiria (geraja prasme) iš kitų. O dar tas meninis stilius bei apipavidalinimas, su kuriais neprašauta… Ne, ką čia – „Naughty Dog“ juk sukūrė legendinį „Crash“, o jis nesensta iki šiol (dabartinės kartoms konsolėms taip pat buvo paduoti du nepriklausomi tęsiniai). Žodžiu, grįžtant prie skaičių: „Jak and Daxter“ (arba pirmasis žaidimas šioje serijoje) pasirodė 2001 metais ir priklausė tai saujelei žaidimų, su kuriais startavo „PlayStation 2“ konsolė. Vėliau, 2003 metais pasirodė „Jak II“, o 2004 metais – „Jak 3“. Žinoma, šie žaidimai išspinduliavo šiai serijai tokią sėkmę, kad nebuvo susilaikyta ir nuo įvairių taip vadinamų „spin-offų“ (pavyzdžiui „Jak X: Combat Racing“, PSP žaidimas „Daxter“ ir kt.), bet jų šioje „PlayStation 3“ kolekcijoje nėra ir nereikia. Beje, ar žinojai, kad „Jak and Daxter“ serijos žaidimai gali pasigirti netgi įrašais Gineso pasaulio rekordų knygoje (Guinness World Records: Gamer’s Edition 2008)? Iš viso čia „Jak and Daxter“ serijos žaidimai paminėti septynis garbingus kartus, iš kurių vienas, pavyzdžiui, skamba taip: „sėkmingiausia vienformatė (skirta tik kažkuriai vienai konsolei) platforminių žaidimų serija“. Taupydamas laiką, kitus apdovanojimus visiems norintiems patikėsiu susimedžioti patiems.

Pradėti visų šios trilogijos žaidimų aptarimą norėtųsi nuo apibendrinto, tačiau bendram supratimui apie žaidimus būtino veikėjų pristatymo. Taip pat šios žaidimų serijos veikėjai visais laikais buvo kritikų bei žaidėjų išskiriami kaip viena sėkmingiausiai realizuotų „Naughty Dog“ žaidimų dalių. Taigi, pagrindinis visos serijos veikėjas, kurį visuose žaidimuose (įskaitant ir tuos, kurie nepriklauso trilogijai (bet iš pastarųjų išskiriant „Daxter“, nes čia net pats pavadinimas pasufleruoja, kas yra pagrindinis veikėjas)) žaidėjui patikima valdyti – Jakas. Sakyčiau, gana sunkaus likimo herojus, kuriam neretai tenka paklūsti kitų valiai ir dėl to pasukti pačiais sunkiausiais gyvenimo keliais. Be to visi, kas gaus progą peržaisti originalią trilogiją, pastebės, kaip įdomiai, bet ir gana taikliai pagrindinis herojus per visas tris dalis keičiasi. Žinoma, tai glaudžiai susiję ir su pačia trilogijos istorija, bet smagu, kad kažkas, apie ką pirmoje dalyje sužinai lyg apie didžiulę paslaptį, trečioje virsta realybe tau tiesiai prieš akis ir sustato visus taškus ant „i“. Taip pat visuose šios serijos žaidimuose, ištikimai it šuns uodega, Jaką lydį jo geras draugužis Deksteris. Taip, jis kažkada buvo toks pat, kaip visi, bet „Jak and Daxter“ nespėjus net įsivažiuoti, Jako dėka Deksteris virsta į kažkokį neapibrėžtą ūdros ir žebenkšties hibridą. Šis veikėjas yra labai gyvas ir puikiai parašytas bei įgarsintas, todėl dažnai tampa puikiu „Jak and Daxter“ serijos šarmu. Žinoma, be to, kad yra labai šmaikštus ir plepa be atvangos, Deksteris nuolatos sugeba įvelti save ir kitus į pačias įvairiausias problemas, kurių sprendimas paliekamas (taip, visiškai teisingai) žaidėjui. Dar vienas veikėjas, kurio negalima valdyti ir kuris nesitrina drauge su veikėjais po visas jų tyrinėjamas vietoves, bet užtai vaidina svarbų vaidmenį visoje trilogijoje, yra žynys Samosas. Jis ne tik tampa pirmosios dalies pasakotoju, bet, tuo pačiu, vaizduojamas ir lyg tam tikra tėviška figūra pagrindiniams dviems herojams. Galiausiai visose trijose dalyse pasirodo Samoso duktė Keira, per visą trilogiją išliekanti pagrindine Jako meile. Visuose žaidimuose Keira pasirodo kaip mechanikė bei išradėja, todėl natūralu, kad savo talentu ne sykį išgelbėja herojų kailius. Aišku, trilogijoje yra ir daugiau veikėjų (o ypač „Jak II“ bei „Jak 3“ žaidimuose), tačiau tikrai nenoriu atimti malonumo susipažinti su jais asmeniškai.

Kadangi žaidimuose (kaip ir filmuose ar knygose) aš labai vertinu geras istorijas (o jeigu jos prie to paties dar ir juokingos ar smagiai pateiktos – tai tuomet dar labiau), nenuostabu, kad vėliau tai gana solidžiai atsiliepia ir žaidimo įvertinime. Konkrečiai ši trilogija, bet to, kad veikėjai nuolat įsivelia į aibę šalutinių bei gana neblogai išplėtotų nuotykių, atsiremia į klausimą „kas yra mūsų pirmtakai?“ Iš šio klausimo visų trijų žaidimų eigoje suformuojama patvari paslaptis, kuri tikrai gerai išlaiko trilogijos krūvį bei intrigą. Ašinės kiekvienos trilogijos dalies figūros (neskaičiuojant pagrindinių, praeitoje pastraipoje išskirtų veikėjų) nuolat keičiasi ir kažkaip labai gerai pritampa prie kiekvienos iš atskirų dalių nuotaikų. T.y. pirmoje žaidimo dalyje vyrauja vienokios situacijos ar problemos, antroje dalyje kitokios ir t.t. Visi veikėjai įtikinančiai patalpinti į savo vaidmenis, dėl to atlieka juos be didesnių priekaištų. Apskritai, šioje trilogijoje viskas kažkaip skamba, o pirmos dalies pradžia ir trečios pabaiga turi aiškų, emocinį ryšį, kurio nesugebėjo paveikti net pirmos bei antros ar trečios dalių skirtumai. Asmeniškai man tai indikuoja, kad „Naughty Dog“ sąžiningai ir nuosekliai dirbo ne tik prie kiekvienos dalies atskirai, bet ir prie visos trilogijos kaip vieno kūrinio, todėl jaučiamas visiškas išbaigtumas.

Nors pačios trilogijos dalys viena nuo kitos skiriasi ir net labai. Ypatingai galima išskirti pirmąją, t.y. „Jak and Daxter“ bei antrąją, „Jak II“, dalis. Šiuos du žaidimus skiria vos du metai, bet žaidimo procesas juose, galima sakyti, pasikeitė kardinaliai. Pirmoji dalis vyko nuo civilizacijos daugmaž atskirtame pasaulyje, veikėjams čia tekdavo susidurti su laukine gamta (pradedant vulkanais, džiunglėmis ar šventyklomis ir baigiant net snieguotomis vietovėmis!), o tuo tarpu „Jak II“ labiau pastatytas ant bendravimo su kitais veikėjais, urbanistinio miesto tyrinėjimo ir net tam tikro politikos diskurso. Trumpiau tarius pirmasis „Jak and Daxter“ man priminė kažkokį „Crash“ ir „Tomb Raider“ hibridą, o jau „Jak II“ labiau panešėjo į „GTA“ serijos žaidimus. Iš tikrųjų, „Jak II“ atsirado galimybė vogti skraidančius automobilius ar motociklus, vienu metu žaidėjui buvo siūloma ne viena misija iš skirtingų veikėjų ir galėjai pasirinkti tą, kurios labiausiai nori ir t.t. Taip pat antroje trilogijos dalyje atsirado šaunamieji ginklai. Tiksliau šaunamasis ginklas, kuris galėjo virsti į keturis, visiškai skirtingais šaudmenimis šaudančius ginklus. Pasikeitęs po pirmosios dalies ir pats Jakas. Apskritai, vienintelis žaidimo elementas, kuris visą trilogiją išlieka nepakitęs (nei charakteriu nei išvaizda) – Deksteris. Beje, žaidžiant „Jak 3“ atrodo, kad ši dalis yra tiesioginis „Jak II“ tęsinys (ko visiškai nepasakysi lygindamas tą patį „Jak II“ su pirmuoju „Jak and Daxter“), bet tuo pačiu ir kažkiek grįžta prie savo paties ištakų. T.y. trečiojoje dalyje bandoma tobulinti tai, kas jau visai neblogai padaryta „Jak II“ (pavyzdžiui, padaryti, kad tas pats vienas ginklas turėtų ne keturis skirtingus šaudymo patobulinimus, o net dvylika!), bet tuo pačiu ir sukuriama milžiniška, nauja aplinka, dykvietė, kuri papildo urbanistinio miesto atmosferą bei, tuo pačiu, suteikia progą leistis į nuotykius vietovėse, primenančiose „Jak and Daxter“.

Išskiriant šios trilogijos vizualumą, verta pastebėti, kad visi trys žaidimai (taip, net žiūrint šiandieninio žaidėjo akimis) yra verti pagyrų ir žaidžiant, sakyčiau, visiškai nereikia laiko tam, kad akys prisitaikytų, priprastų ar panašiai. Matyt tai reiškia, kad visos trilogijos meninis apipavidalinimas nesensta, o jį ypač gerai papildo HD kokybė, kuri pirmoje vietoje ir leido jau kiek senstelėjusius žaidimus pritaikyti šiuolaikinėms apimtims. Beje, garantuoju, kad žaidžiant „Jak and Daxter“ trilogiją, prieš akis atsivers visas įspūdingų vaizdų bei vietovių kaleidoskopas, pradedant pirmosios dalies „senuoju pasauliu“ (fiktyvi planeta, kurioje Jakas su Deksteriu gavo pabūvoti vulkanų krateriuose, džiunglių gyvenvietėse, sniegynuose ir kt.), tęsiant „Jak II“ žaidime puikiai išplėtotu Haveno miestu (visiškai distopinė vietovė, kurioje herojams tenka sunkiuoju keliu suprasti, ką reiškia prisitaikyti naujoje aplinkoje) ir galiausiai užbaigiant trečiojoje dalyje pristatoma, penkis kartus už visą Haveno miestą didesne dykuma, su Sparguso gyvenviete joje. Bet o kur dar įvairūs kriokliai, sumaniai išdėstytos slaptavietės, rudenėjantys miškai, smėlio audros, šventyklų eksterjeras ir dar daug, nepažabotos „Naughty Dog“ fantazijos vaisių? Taip, žinau, galima sakyti, kad viskas aišku jau vien pažaidus kurią nors „Uncharted“ dalį, bet ne, viskas yra ne visai taip. Mat „Uncharted“, vis tiek, yra prisilaikoma autentiškumo bei bandoma vaizduoti realių pasaulį, o „Jak and Daxter“ trilogija, kad ir kokia įstabi technologiškai, vis tik primena animacinio stiliaus, todėl tokioje plotmėje atsiskleidžia visai kiti kūrėjų gabumai ar potepiai. Tai, neabejotinai, yra ir viena priežasčių, kodėl žaidimas taip nesensta.

Tikrai be perstogės galima pilti liaupses visiems trims trilogijos žaidimams už jų įgarsinimą. Ne, kažkas tokio. Visi dialogai įtraukia, nejučia skatina stebėti veiksmą ir kone aktyviai jame dalyvauti pačiam. Tai labai sveikintinas efektas, o ypač turint galvoje, kad visos dalys, atmetus visa kita, yra platformeriai! Ir tai dar… „Jak II“ savyje talpina 131, o „Jak 3“ – 213 video intarpų, kas 2003-2004 metų platformeriui yra nesuvokiami skaičiai. Kažkuria prasme akivaizdu ir tai, kad su šia žaidimų serija „Naughty Dog“ žengė gana rizikingą bei iš pirmo žvilgsnio tikrai nenuspėjamą žingsnį, bet jis pasiteisino su didžiausiu kaupu. Net neverta sakyti, kad tik labai stipri ir ambicinga kūrėjų studija galėjo tam ryžtis ir, kas yra gerokai svarbiau, įgyvendinti savo sumanymą. Bet atsiprašau – nutolau. Taigi, puikiam įgarsinimui šauniai talkina muzikinis garso takelis. Iki šiol prisimenu, kaip juo žavėjausi tais metais, kai pasirodė žaidimai (taip, prisiminimuose išliko, kad kažkada, 2001 metais, man patiko garso takelis!) ir nors negalėjau galvoje atgaminti tų melodijų, įsijungęs žaidimus jau savo „PlayStation 3“ konsolėje aš per keletą akimirkų supratau, kodėl kažka buvo kilęs toks stiprus įspūdis ir kodėl jis taip ilgai išsilaikė. Na, manau šie mano parašyti žodžiai kalba patys už save, todėl nuo papildomų komentarų susilaikysiu.

Atsižvelgiant į viską, norėčiau tikėti, kad už šios trilogijos tikrai užsikabins įvairaus plauko žaidėjai, nes tai viena tų serijų, kurios kaip niekas kitas atlieka dar ir tam tikras edukacines funkcijas. Dėl to, žinoma, galima ginčytis, bet aš mielai norėčiau to išvengti. Vyliuosi tik, kad žaidėjai, įsijungę „Jak and Daxter“ trilogiją, nepalaikys su pačiais pirmais žaidimo vaizdais pradedamos pasakoti žynio Samoso istorijos seno prasimanėlio tauškalais ir išgyvens ją iki galo. Patikinu, kad šis nuotykis tikrai vertas tiek pinigų, tiek dėmesio (rašydamas šį žodį noriu pabrėžti, kad tai nėra eilinis pasižaidimas „prie alaus“), tiek laiko. Ir, galų gale, kurgi nebus vertas? Juk mes kalbame apie tris pilnut pilnutėlius žaidimus viename suknistame diske! O tai, dar reikalinga pridėti, trys tarpusavyje istoriškai susiję žaidimai ir, priedo, labai geri ne tik savo žanro, bet ir apskritai visų vaizdo žaidimų atstovai. Kažką girdėjau, kad „Naughty Dog“ lyg ir norėjo kurti naują šios ilgametės serijos žaidimą „PlayStation 3“ konsolei, bet susitelkimas ties „The Last of Us“ per daug kainuotų laiko ir dėmesio tam, kad pradėti naują projektą. Na, aš savo ruožtu tikiuosi, kad tai tebus laiko klausimas ir anksčiau ar vėliau nauja „Jak and Daxter“ dalis pasirodys. Kad ir negreitai. Svarbu pats faktas.