Šią vasarą išleistoje „Games Workshop“ finansinėje ataskaitoje, šalia įvairiausių su išlaidomis bei kitais reikalais susijusių dalykų galėjome pastebėti faktą, kad minėtoji kompanija praeitais metais autorizavo 17 interaktyvių projektų, o šiais metais jų turi net 44. Jei atsigręšime atgal ir pažvelgsime į tai, ką jau turime, tikriausiai susidarysime dvejopą vaizdą. Štai, kokie „Mordheim“, „Space Hulk“ ir bene 4 (ar dar daugiau) jį sekę DLC yra tikrai puikūs. Kita vertus, mobiliems įrenginiams išleistas „Snotling Fling“, buvęs toks malonus iš pat pradžių, vėliau buvo sudarkytas jį kūrusių žmonių (o gal pačio „Games Workshop įsakymu) siekiant pritraukti daugiau pinigų. Kita vertus, ateityje planuojami išleisti žaidimai („Total War: Warhammer“, „Warhammer 40k: Eternal Crusade“, „Warhammer End Times: Vermintide“, Bloodbowl 2“ ar „Warhammer 40k: Battlefleet Gothic“) yra tikrai daug žadantys. Vienaip ar kitaip, šį kartą man teko džiaugsmas išbandyti dar vieną, ganėtinai naują ir kiek neįprastą „Warhammerio“ tematikos žaidimą – „Regicide“.

Pirmiausiai, kas čia tokio neįprasto? Iš pirmo žvilgsnio, „Regicide“ – dar viena ėjimų strategija. Na, visai kaip koks „Space Wolf“, kuriame gauname pulkelį „marinų“, juos vedžiojame po kvadratinius laukelius ir šaudome Chaoso šlovintojus. Tik čia toji ėjimų strategija yra glaudžiai susieta – o vietomis bene identiška – su visiems gerai žinomais (ar bent jau girdėtais) šachmatais.

Apskritai, žaidime yra du pagrindiniai režimai: klasikinis, veikiantis grynų šachmatų principu bei ne toks klasikinis, savo pobūdžiu labiau primenantis ėjimų strategiją – „Regicide“ režimas. Prisipažinsiu, kad šachmatais niekad taip ir neišmokau žaisti, todėl klasikinis režimas man tikrai nebuvo pats aktualiausias ir jam dėmesio per daug neskyriau. Nors, geriau pagalvojus, kiek gi to dėmesio gali reikalauti paprasti šachmatai, kuriuose tradicines figūrėles pakeičia orkai ir marinai.

Čia kartu reikia pabrėžti, kad žaidimas mums primygtinai siūlo kažkur užsiregistruoti, neva galėtume žaisti tinkle prieš kitus žaidėjus, tačiau man, asmeniškai, tokios vidinės registracijos ne tik atrodo visai betikslės, bet ir labai, labai suerzina. Rimtai, kokio velnio man dar kažkur registruotis, jei aš jau turiu „Steam“ paskyrą? Laimei, pastarąją registraciją galima praleisti ir mėgautis ramiu kampanijos progresu.

O kad jau išsitraukiau šlapią skudurą, tuo pačiu reikėtų vožtelt už interfeiso dizainą, labiau primenantį senuosius „Windows 2000“. Ne, rimtai, visas interfeisas yra ganėtinai painus ir ne itin patogus naudoti. Pavyzdžiui, čia neveikia elementarus „esc“ klavišo paspaudimas, paprastai visuose žaidimuose nukeliantis į ankstesnį meniu pasirinkimą, todėl reikia ieškoti kažkur paslėptos rodyklytės. Ką bekalbėti apie besisukančio „chainswordo“ idėją…

Taigi, įdomioji „Regicide“ dalis (jei paisysime tik žaidimą „offline“ režimu) mums iš viso pasiūlo net 50 misijų, išdalintų per penkis skyrius. Kiekvienoje misijoje gausime tris objektus: pagrindinį, atnešiantį pergalę, nebūtiną šalutinį duosiantį daugiau prities taškų ir tą, kurio negalima įvykdyti, nebent norėsime pralaimėti. Tiesa, šie objektai per daugelį misijų dažniausiai išlieka tokie patys. Tai yra, pagrindiniai reikalauja užversti visus priešus, nuvesti savo karius į reikiamą vietą, išlaikyti tam tikrus karius gyvus, šalutiniai – neleisti mirti nei vienam saviškiui, o šalutiniai…na, dažniausiai netekti visų (ar tam tikrų) „marinų“.

Apskritai, „Regicide“ tikrai nėra labai lengvas žaidimas. Aišku, koją vietomis kiša visiems „Games Workshop“ žaidimams būdingas „RNG“ faktorius. Kitaip tariant, mūsų valdomi kariai per savo ėjimą gali nepataikyti visai, o priešai tuo metu pataikys visus šūvius ir net suleis keletą „kritikalų“, taip sugriaudami visus planus, ar pastebimai nusverdami pergalės svarstyklių pusę savo kryptin.

Kitas prie sudėtingumo prisidedantis dalykas – neaiškumas, kur koks „unitas“ gali eiti bei šaudyti. Tai yra, mes nežinome, koks jų regos laukas, nes priešingai kokiems „Hyrousams“ ar panašiems ėjimų strategijos žaidimams, pradedant ataką nėra rodomas jos maksimalus laukas, į kurį patenka visi ten stovintys priešai, kad galėtume išsirinkti norimą taikinį. Dabar belieka paeiti ir tikėtis, kad visgi galėsime pašaudyti, o sudėtingesniems judėjimo modeliams vos ne imt atskirą popieriaus lapą ir braižyt potencialias tolimesnių judėjimų kryptis, kadangi šios ilgainiui sudėtingėja. Pavyzdžiui, paprastas „pėstininkas“ tegali paeiti du langelius į priekį, „heavy supportas“ – judėti įstrižai, „fast attack‘a“ – i priekį ir per kažkiek langelių į šonus, ir taip toliau. Įdomu tai, kad jeigu savo ėjimu metu atsistojame priešo judėjimo lauke (arba priešas atsistoja mūsiškiame), jį savo ėjimo metu galime „nukirsti“ be jokių papildomų veiksmų.

Reikia pažymėti ir tai, kad savo ėjimo metu galėsime pajudinti vos vieną veikėją. Na, o likusiems būrio veiksmams naudojama veiksmo taškų sistema, kurią galime panaudoti šaudymui, taikymuisi, gynybinės pozicijos užėmimui, granatų mėtymui, specialiems, per kelis ėjimus atsistatantiems veiksmams atlikti. Deja (laimei), vienas veikėjas to paties veiksmo negali kartoti kelis kartus iš eilės, tačiau gali atlikti kelis skirtingus, jei tik užtenka veiksmo taškų.

Atskirai verta paminėti stipriuosius veiksmus, kartais pakeičiančius visą žaidimo eigą mūsų naudai. Kas juose tokio gero? O kaip jums galimybė priversti didžiąją dalį priešų praktiškai nieko neveikti (tik paeiti) savo ėjimo metu, vienam ėjimui? Pagydyti savo karius? Uždėti skydą? Iš pradžių gaunamų veiksmų kiekis yra ganėtinai ribotas, o nauji išmokstami tik pakėlus lygį. Kuris, deja, kyla ganėtinai lėtai.

Už laimėtus mūšius be patirties taškų taip pat gausime kitokios valiutos, už kurią galėsime nusipirti tam tikras orkų arba marinų išvaizdas („skinus“). Maža to, vieną jų atsirakinsime tik užsiregistravę oficialiame forume ir ten surinkę tam tikrą kiekį kažkokių taškų. Vėlgi, kodėl kūrėjai stengiasi žaidėjus laikyti arčiau savęs išlieka kažkokia mistika.

Apie žaidimo grafiką teko nusiskusti dar pačioje pradžioje. Iš tiesų, bendras vaizdas, kampanijų dialogai, animacija, kuomet mūsų veikėjas nukerta priešo veikėją atrodo tikrai labai gerai. Tik, va, vietomis kokia nors frazė nuskamba tikrai juokingai ir atrodo, kad prie jos galėta padirbėti geriau (orkų taip mėgstamas „dakkadakkadakka“ ir apskritai visa orkiška šneka labiau primena kokius škotus).

Apskritai, „Warhammer 40k: Regicide“, mano manymu, yra vienas labiau vykusių stalo žaidimo vardo nešiotojų. Čia esantys šachmatų (kiek apie tuos ėjimus pavyko suprast bežaidžiant) ir ėjimų strategijos elementai maloniai persipina tarpusavyje, tačiau nuolatos iššokantis RNG kartais verčia apversti stalą aukštyn kojom, nes tiesiog neįmanoma suprasti kodėl ištiko nesėkmė: dėl blogos strategijos, ar tiesiog nepalankiai sugeneruotų skaičiukų, kurių net nematome.